Tomas Norkaitis

Tomas Norkaitis

(1)
kodėl man šį vakarą
vaidenas milžinai?
kodėl man?
kodėl šįvakar?
kodėl tie milžinai?
tokie dideli, kaip būna
tiktai milžinai
tokie aukšti, tokie galingi
tokie didingi
kai šiurpas su pagarba susimaišo
viename
tokie nepaaiškinami, nesuvokiami
apie ką nepapasakosi net ir
geriausiam savo draugui

tai ne milžinai
tai mano milžiniškoji vienatvė
(2)
kilti
aukštyn
aukštyn
aukštyn
virš debesų
virš ironijos
virš to, kas sukurta
į ten, kur mano siela
pati rašo eilėraščius
(3)
tai žvėries sąmonė
tai užspeisto žvėries sąmonė
jis padarys viską, kad išsilaisvintų
jis bus gudrus
jis nepuls aklai į mirtį
nes jis nori gyventi
jis, žvėries snukiu, nori gyventi

neįmanoma susitaikyti su mirtim
neįmanoma to suvokti protu
įmanoma tik jausti šitą
milžinišką dvasią
maišto dvasią
genijus – tai maištas
tai maištas prieš visa
ką esate girdėję

eiti nepramintais takais
eiti toli
eiti per toli
per brūzgynus, per tamsą
kur nėra, kas vestų
nėra, kas apšviestų
kur nėra kelio ženklų
kur nėra ir pačio kelio

tai dvasios kelias
tai ilgesio dvasios kelias
paklydusios sielos kelias
atsiskyrusios avies kelias
kurios nesuganė rūpestingasis piemuo

tai tremtinio kelias
joks tremtinys nepasirenka savo
kelio
ne turistas –
mane ten išsiuntė
negalėjau susitaikyti
niekur nenorėjau keliauti –
neklausė
ištrėmė
išėjau
(4)
„Tu manęs nesustabdysi…“

Kai nėra tos energijos
Tos laukinės aistros
Tos gerosios agresijos
To kuriančio pykčio

Kai yra tik kažkur kažkoks
Beveik pamirštas pasaulis,
Kuriame ir aš buvau,
Bei retkarčiais kas nors primena,
Kad vis dar esu
(5)
o ką daryti
jeigu niekada
nebuvo tų dienų
apie kurias galėčiau pasakyti –
„tai buvo mano dienos“

o ką daryti, jeigu buvo
tik „jos ateis, jos ateis“
(6)
pabandyti mylėti
leisti sau mylėti –
bent tam, kad galėtum
apie tai parašyti eilėraštį
(7)
sėdėjo senas Grajauskas
prie Šilo stotelės
sėdėjo su lazdele
ir su skrybėle
žiūrėjo senas Grajauskas
žiūrėjo į nuvažiuojančius
troleibusus
į mane viename iš jų
išlipsiantį kitoj stotelėj
sėdėti senti žiūrėti

by admin