Tomo Mano festivalis akcentavo menininko atsakomybę

Tomo Mano festivalis akcentavo menininko atsakomybę

Vytautė Markeliūnienė

Nidoje liepos 9-16 dienomis vyko jau tradiciniu tapęs IX tarptautinis Tomo Mano festivalis, šiemet gvildenęs „Menininko ir visuomenės“ temą.

Mezga dialogą

Kad tarptautinis Tomo Mano festivalis Nidoje jau tapo neatsiejama vasaros sezono šiame mieste dalimi, liudija keletas maloniai ir perspektyviai nuteikiančių dalykų, kurie ne tik glosto festivalio bendradarbių sielas, bet ir verčia nuolat pasitempti, jaustis įsipareigojus.

Jau galime kalbėti apie nuolatinį festivalio publikos branduolį – ir užsienio svečių, ir lietuvių. Noriai į renginį įsitraukianti didžiulė kamerinės muzikos atlikėjų įvairovė integruoja šios srities interpretatorių patirtį ir debiutus išgyvenančių jaunos kartos muzikų polėkį.

Festivalio koncertų programos, įprasmintos ryškiai išreikštu tradicijos dėmeniu, mezga dialogą su dabarties muzikos opusais. Be to, jau septintus metus užsakomas specialus kūrinys lietuvių kompozitoriui, kaip ir tiek pat metų tradiciškai čia skiriamas vakaras vieno kurio vyresnės kartos lietuvių kompozitoriaus muzikai.

IX tarptautinį Tomo Mano festivalį Nidoje sveikino (iš kairės) Tomo Mano kultūros centro direktorė V.T.Jonušienė, Vokietijos laikinasis ambasadorius Lietuvoje J.Šemelis ir Neringos meras V.Giedraitis.

Menų sintezė

Vis didesnį susidomėjimą pelno „žodžio“ programos akcentai – popietės T. Mano vasarnamio terasoje, kurioje skaitomi pranešimai aktualiai rezonuoja ir pačiam festivalio teminiam leitmotyvui, ir mūsų – šių dienų liudininkų – išgyvenimams, pasaulėjautai.

Festivalį lydinčios dailės parodos lankytojams prasmingai atveria dabarties meninės mąstysenos ir praeities meninio paveldo puslapius, sykiu praplėsdamos ir pačios Nidos istorinį palikimą – ypač tai taikytina prieškarinės Nidos menininkų kolonijos dailininkų darbų ekspozicijoms.

Jau antrus metus T. Mano festivalį papildo ir filmų programa – „Kino naktys prie švyturio“, gerokai pagausinanti jaunosios festivalio publikos gretas.

Per visą plėtros laiką nuo 1997 metų T. Mano festivalis įgijo ir garbingų globėjų, bičiulių, rėmėjų bei partnerių būrį, kurių ištikimybė brangintina ne tik savo materialiniu, bet ir dvasiniu matmeniu. Ir kas gi gali labiau įkvėpti kultūros žmogų, jei ne galimybė pabūti bendraminčių būryje, kuris tolydžio plečiasi diskutuojant, muzikuojant, žvalgantis parodoje, žiūrint gerą filmą. Pagaliau gal ir skaitant knygą, vaikštinėjant po Nidą, ar tiesiog gėrintis smėlio, vandenų, paukščių ir pušų sąskambiu.

Suvienijo tema

Šiųmetinio IX T. Mano festivalio, skirto 50-osioms rašytojo mirties metinėms, tema – „Menininkas ir visuomenė“ skambia ir svarbia gaida aidėjo visas aštuonias renginio dienas. Savo sveikinimo kalboje festivalio atidarymo dieną Lietuvos Respublikos Prezidentas ir T. Mano festivalio globėjas Valdas Adamkus pabrėžė, jog T. Maną „jaudinusios žmonijos istorinės raidos ir menininko atsakomybės problemos tebėra tokios pat aktualios ir mūsų dienomis. Šių metų festivalio tema „Menininkas ir visuomenė“ tarsi tęsia vieną svarbiausių Tomo Mano kūrybos temų dabartiniame, XXI amžiuje, kai sienų atsisakiusiam pasauliui tenka atremti globalius iššūkius, kai demokratijos plėtra susiduria su tarptautinio terorizmo pavojais. (…) Čia susirinkusiai auditorijai nereikia aiškinti, kiek daug gali nuveikti aiškiai savo misiją visuomenėje suvokiantis menininkas. Menas keičia žmogų, skaidrina jo sielą. (…) Nida keri gamtos grožiu, o Tomo Mano festivalis mums atveria ir naujus kerinčius dvasios horizontus.“

Kaip tik „žodžio“ programos prelegentai (programos sudarytojas ir diskusijų moderatorius – poetas ir vertėjas, T. Mano kultūros centro kuratoriumo pirmininkas Antanas Gailius) tiesiogiai gvildeno pagrindinę festivalio temą – „Menininkas ir visuomenė“, ją atskleisdami kaip savo kūrybinės ir gyvenimiškos patirties šūkį (lenkų kino režisierius Kšištofas Zanusis), kaip giliomis akademinėmis studijomis paremtą mąstymo sistemą (VU docentas, Pilietinės visuomenės instituto bendradarbis Mantas Adomėnas), kaip pastaraisiais šimtmečiais kintančios meno ir menininko pozicijos realybę (vokiečių poetas, rašytojas ir leidėjas Michaelis Kriugeris).

„Žodžio“ ir dailės programą savaip sujungė prof. Helgos Grebing paskaita „Pilietinis gyvenimo būdas – kaip protestas prieš nacionalinį socializmą ir karą 1930-1944 m. Nidoje“, sutelkusi dėmesį į Blodės viešbučio lankytojų – menininkų, intelektualų pilietinę laikyseną įtemptomis istorinėmis aplinkybėmis, į multikultūrinę Nidos erdvę, svetingai priglobusią opoziciškai nacionaliniam socializmui nusiteikusią šviesuomenę.

Festivalyje griežė I. Armonaitė, dainavo I.Misiūra, koncertavo Armonų trio.

Prie Nidos švyturio

Pora šios profesorės paminėtų Blodės viešbučio svetainės lankytojų menininkų – būtent iš Drezdeno kilusių dailininkų Richardo Birnštengelio ir Georgo Gelbkės kūryba buvo plačiau pristatyta Nidos bendruomenės namuose, kur visą festivalio laiką veikė jų darbų paroda (kuratoriai Uvė Mejer ir Eva Pluharova-Grigienė). Per 80 eksponatų aprėpiančioje Andreas Alberto sukauptoje kolekcijoje – romantiniais ir ekspresionistiniais štrichais palytėtose akvarelėse, piešiniuose, graviūrose, atvirukuose – buvo galima išvysti Kuršių nerijos gamtos fragmentų, vietinių gyventojų portretų, šmaikščių šaržų.

V. ir K. Mizgirių menininkų namuose tradiciškai pristatyta jauno lietuvių dailininko – šįkart Nerijaus Ermino skulptūrų ir objektų paroda.

Tris festivalio dienas apvainikavo naktiniai kino seansai prie Nidos švyturio, kur susitikimą su kino režisieriumi K. Zanusiu pratęsė jo filmas „Savaitgalio istorijos: Moters reikalai. Paslėpti turtai“, kitomis dienomis buvo demonstruojama lietuviška dokumentika (du Giedrės Beinoriūtės filmai) ir galop legendinis Ištvano Sabo „Mefistas“ (kino programą parengė Živilė Etevičiūtė bei Žydrūnas Drungilas).

Lydėjo koncertai

Visus aštuonis IX T. Mano festivalio vakarus vyko koncertai (muzikinės programos sudarytojos muzikologės Ona Narbutienė ir Vytautė Markeliūnienė), abstraktesniu pavidalu plėtoję leittemą „Menininkas ir visuomenė“, tačiau savo kompozicija susieti su rašytojui T. Manui artimu muzikos meno pasauliu.

Pirmasis ir priešpaskutinis koncertai (liepos 9 ir 15 dienomis) – labai skirtingos stilistikos, paliudijo platų rašytojo muzikinių interesų ratą, šiuokart aprėpusį romantinę muziką ir ekspresionistų kūrybą. Pirmajame skambėjo T. Mano itin mėgta kamerinė F. Šuberto muzika, sunkiais gyvenimo etapais įkūnijusi jam tarytum „prarasto rojaus“ simbolį (atlikėjai D. Kirilauskas, I. Misiūra – Tumanovo ir Armonų trio). Kitame koncerte išgirdome itin retai skambančią Teodoro H. Adorno bei Naujosios Vienos mokyklose pagrindėjo A. Šionbergo kūrybą – tai kompozitoriai, tapę pagrindiniais patarėjais T. Manui rašant garsųjį „Daktarą Faustą“. Rašytojas labai vertino T. H. Adorno, filosofo, sociologo, muzikologo, protą, apie kurį 1948 m. rašė: „Adorno yra viena subtiliausių, aštriausių ir kritikos požiūriu giliausia galva tarp šiandien besireiškiančių. Būdamas kuriantis muzikas, jis sykiu apdovanotas analitiniu protu ir puikia literatūrine dovana. Ir aš nežinočiau, kas galėtų klausytoją išmintingiau ir profesionaliau informuoti apie šiuolaikinę muziką“.

Už tai, kad Adorno ir Šionbergo muzika atsivėrė klausytojams itin spalvingu, sąmojingu ir patraukliu pavidalu, turėtume būti dėkingi jos interpretuotojams – iš Amerikos atvykusiems dainininkei Odri Luna bei pianistui Rimantui Vingrui, taip pat koncertą komentavusiai O. Narbutienei.

Šliejosi prie Baltijos…

Kita koncertų dalis šliejosi į du orientyrus – antai jūra, prie kurios T. Manas praleido savo vaikystę, bei Šveicarija, prie kurios rašytojas buvo labai prisirišęs ir kuri tapo jo amžino poilsio vieta. Šie orientyrai sąlygojo gana platų muzikos stilistinį spektrą – skambėjo įvairių Baltijos jūros kraštų atstovų kūryba (nuo E. Grygo iki A. Piarto, nuo D. Šostakovičiaus iki P. Vasko). Išgirdome nemenką pluoštą lietuvių kompozitorių kūrinių.

Pratęsiant festivalio tradiciją ir rengiant autorinį lietuvių muzikos koncertą, buvo pasirinktas Eduardas Balsys. „Iš tiesų visą gyvenimą esu susietas su jūra ir turbūt jaučiu tą amžiną stichiją, kuri, kaip sakoma, raudona gija eina per visą mano kūrybą. (…) Jūra man – neišsenkamas kūrybos šaltinis“, – yra sakęs kompozitorius, kurio muzika festivalyje atsiskleidė fortepijonine, smuiko sonatomis, styginių kvartetu, dainomis, kitomis instrumentinėmis miniatiūromis (atlikėjai – I. Baikštytė, I. Armonaitė, D. Balsytė, Čiurlionio kvartetas, choras „Aidija“).

Kaip minėta, tradiciškai festivalis specialiai užsako kūrinį kuriam nors lietuvių kompozitoriui ir šįkart tokios premjeros autoriumi tapo pastaraisiais metais Norvegijoje studijavęs Ramūnas Motiekaitis, kurio „Pušų klausymasis“ violončelei ir fortepijonui (atliko R. Armonas ir I. Uss) savo išgryninta, perregima faktūra minimaliais garsų judesiais kūrė taurų abstraktų dvasinį peizažą.

…ir Šveicarijos

„Muzika iš Šveicarijos“ vakaro metu pačių šveicarų kompozitorių O. Šioko ir F. Martino Marteno kūrybą papildė šioje šalyje laikiną prieglobstį radusių kūrėjų I. Stravinskio ir P. Hindemito opusai. Visą šią programą parengė veržliai festivalyje debiutavę jaunesnės kartos muzikai – pianistė Gabrielė Kondrotaitė bei klarnetininkas Antanas Taločka. Na, o tikrą šveicariškų Alpių atmosferą sukūrė nuolatinio festivalio dalyvio choro „Aidija“ (dirigentas Romualdas Gražinis) padainuotos šveicarų aranžuotos liaudies, originalios dainos bei jodleriai – tipiškos Alpių kalniečių dainos.

Kalbant apie festivalio debiutantus dera priminti ir senosios muzikos vakarą, kuriame skambėjusius renesanso bei baroko vokalinius kūrinius giedojo Vilniaus vokalinis ansamblis, kurį sudaro prieš metus susibūrę šeši šio žanro muzikos mėgėjai.

Festivalio muzikinėje programoje turėjome progos susipažinti ir su svečiais iš Vokietijos – dainininke Verena Rein bei pianistu Akseliu Bauniu, prisistačiusiais nedideliu F. Šuberto bei J. Bramso dainų rečitaliu. Antroje koncerto dalyje su Čiurlionio kvartetu šie muzikai dar atliko pluoštelį prancūzų kūrybos, susiejusios romantinius ir impresionizmo bruožus, o atskirai tame pačiame koncerte Čiurlionio kvartetas „solavo“ gaiviai grieždamas E. Grygo Styginių kvartetą op. 27.

Vainikavo muzika

Dar viena festivalio tradicijų – jį pradėti ir užbaigti muzika. Baigiamieji koncertai, tampantys viso renginio iškilminga užsklanda, dažniausiai savaip reziumuoja praėjusį festivalį.

Liepos 16-osios vakarą svetingoje, jaukioje Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje renginį palydinčiai gausiai susirinkusiai publikai koncertinę programą parengė Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų fortepijoninis duetas, interpretavęs pirmapradžiu šėlsmu tvinksinčius I. Stravinskio baleto „Šventasis pavasaris“ fragmentus, pasakų pasaulio autentiškumu nušviestas P. Čaikovskio baleto „Spragtukas“ ištraukas. Pabaigai išgirdome ir chorą „Aidija“, be abejonių, tikrų tikriausią publikos favoritą, šįkart savo repertuare nestokojusį ir grakščių barokinių išdailų, ir žaismingos, populiaria retorika paženklintos kompozicijos. Išgirdome ir B. Kutavičiaus kompoziciją „Gilijos laivužis“ (2000 metais festivalio užsakytas kūrinys), ir pluoštą J. Bramso „Meilės dainų“, kuriomis festivalis tarė publikai „sudie“, tikintis ir kitais metais liepos viduryje vėl susitikti Nidoje.

by admin