Trikalbystė: poezija, muzika, kinas
Sondra Simanaitienė
Į uostamiesčio Kultūrų komunikacijų centrą (KKKC) spalio 31-ąją užsuko tarptautinis audiovizualinės poezijos festivalis „Tarp – 2008 Vilniaus/ Kauno/ Klaipėdos /Šiaulių“.
Ieško netradicinių vietų
Festivalis „Tarp“ – jau trečiasis. Jam būdinga gana paprasta formulė: poezija plius vaizdas plius garsas. Paprasta iš pirmo žvilgsnio, nes sukurti šių trijų menų kompaktišką, meniškai įtaigią, lakonišką simbiozę nėra jau toks niekų darbas. Nors, kaip mano šio festivalio sumanytoja Gabrielė Labanauskaitė, tokios menų raiškos XXI a. turbūt nepavyks niekam išvengti, nes esame apsupti garso, vaizdų ir pan. Net kai galvojame, kad nieko nestebime, kažkas stebi mus pačius (čia ir kitose šio straipsnio vietose yra cituojama iš G.Labanauskaitės ir Dovilės Butnoriūtės pokalbio, paskelbto www.tarpfest.lt).
Taigi, kai tu eini gatve, svajodamas apie ateinančių metų atostogas pas senelį kaime, tave kažkas pro langą filmuoja, fotografuoja, aprašo, tiražuoja ir supakuoja į audiovizualinį ryšulėlį, ir jau tuomet siunčia festivalio „Tarp – 2008“ komisijai, kurios pagrindiniai kriterijai, atrenkant kitų metų festivalio dalyvį, – originalumas, profesionalumas ir sistemiškas ėjimas audiovizualinės poezijos kryptimi (G.L.).
Šiam festivaliui būdinga ieškoti keistų, netradicinių vietų. Pvz., praėjusiais metais festivalis vyko tik Vilniuje ir tik Vasaros gatvėje 5 (Psichikos reabilitacijos centre). Gal todėl po tokios intensyvios reabilitacijos šiemet festivalis išsiliejo po didžiųjų Lietuvos miestų barus, klubus ir galerijas. Kitais metais, tikėkimės, pasieks ir atominės elektrinės uždaromus cechus ar kitas sunkiai paprastam gyventojui prieinamas erdves, kaip, pavyzdžiui, Klaipėdos buvusio kino teatro „Aurora“ salę.
Įtikino menine intencija
Peržvelgusi „Tarp – 2008“ dalyvių sąrašą Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose, rinkčiausi Vilnių, nes ten dalyvavo daugiausia poetų: Aušra Kaziliūnaitė, Tomas S.Butkus su grupe „Betoniniai triušiai“, Darius Pocevičius-Pats ir kiti (kaip supratau, pravardės labai papildo šio festivalio dalyvio biografiją). Klaipėdoje poetų gildijai grynuoju pavidalu atstovavo Benas Januševičius, perskaitęs savo ilgai grojantį eilėraštį ir paskui visą vakarą ant KKKC sienų kabinęs parodą „All different – all equal”.
Vakarą Klaipėdoje pradėjo Suzanne’os Doppelt instaliacija „Judantys objektai” (Prancūzija). Žiūrėjome į ekrane judančius objektus, klausydamiesi prancūziško balso. Vėliau ir vėl žiūrėjome į ekraną, klausydamiesi rusiškai rašančios poeziją grupės „Orbita” iš Latvijos skaitomų tekstų. „Orbitos” programai būdinga eilėraščių ir sukurtų videoklipų stilistinė įvairovė, nes ją sudaro penkių žmonių kūryba.
Prieš kelerius metus, berods 2002-aisiais, Klaipėdoje buvo „Orbitos” almanacho pristatymas, jau tada patraukęs dėmesį savo dizainu (šalia tekstų lygiavertiškai naudojamos fotografijos, keistas medžiagos išdėstymas, knygos įrišimas) ir koncepcija (susibūrimo į meninę grupuotę tautinės tapatybės principu). „Orbitos” narių skaitomi tekstai ir vaizdai tarpusavyje skyrėsi nuotaika bei atlikimo technika: vieni migdantys savo monotonija, kiti sekinantys savo greita kaita, treti panardinantys į metafizinę būseną. Tačiau, man svarbiausia, įtikinantys savo menine intencija, nes, kaip kalbėjo viename interviu šio festivalio dalyvė iš Vokietijos elektronikos menininkė ir AGF grupės įkūrėja Antye Greie (labai gaila, nedalyvavusi klaipėdietiškoje programoje), mano instrumentai – balsas ir mano naudojama programinė įranga. Ir, žinoma, meninės intencijos.
Meninėmis intencijomis ir patraukia tokie festivaliai, kuriuose gali persismelkti į šiuolaikinės meninės komunikacijos lauką. Juolab kad pats festivalis buvo sumanytas kaip žmonių, kuriančių įvairiose meno srityse, bendradarbiavimas bei susišnekėjimas.
Klaipėdoje – nebe naujiena
G.Labanauskaitės, Vlado Dieninio ir Pavelo Kostiukovo audiopoezijos projektas „Kadrai iš filmo” klaipėdiečiams savo pateikimo maniera nebuvo naujiena, nes Gabrielė su kompanija dalyvavo šį rugsėjį šiuolaikinio meno festivalyje „Plartforma – 2008”.
Gabrielė skaitė dainuojamuoju balsu savo tekstus, Vladas grojo kompiuteriu ir elektriniais būgnais, Pavelas – elektrine gitara.
Aksominis balsas, sijonas iki žemės, būgnininko stuksenimas mažyčiais tarsi japoniškos lazdelės pagaliukais, gitaros čirpiantis siūbavimas…
Iki visiškos meditacijos man trūko vaizdo ant sienos, kuris sutelktų dėmesį, leistų pamiršti tuos, kurie skleidžia garsus, ir kinematografiškai praplėstų meninį vaizdinį.
Toks noras atsirado tik todėl, kad jau esu mačiusi KKKC kiemelyje vieną Gabrielės žaidimą su videomenu, šviesa, balsu, muzika, kūnu ir karoliukais, kuris pritrenkė savo įtaigumu ir visų išvardintų dalykų samplaika.
Vakarą Klaipėdoje užbaigė triukšminga „TylaJunta: hART MUSIC“ (Raimundas Eimontas, Mindaugas Valiukas, Erikas Norkus), išmesdami vakaro dalyvius iš kompiuterinės tylos į heloviniško šėlsmo vakarėlį, po kurio būtų galima suabejoti Gabrielės pasakymu, kad rudenį krenta lapai, bet ne poetai.
