Trumpas pasakojimas apie vieną lietuvišką posakį, du pavasarius ir mažiausiai tris belgiškus šunis
Gintaras Grajauskas
Kartais reikia – tiesiog privalu – iškeliauti į tolimą kraštą, kad įsitikintum: viskas pasaulyje tebėra savo vietose.
Vertybės tebeturi savo vertę, žmonės, kad ir ką pikto apie juos bemanytum, įaitrintas nuoskaudų ir nepatenkintų ambicijų, tebėra žmoniški. Gamta, kaip ir prieš tūkstančius metų, nepasiklysdama keliauja savuoju ciklu.
Kad tuo įsitikintum, visai nereikia keliauti į madingą megapolį, kultūrų katilą, kuriame nuolat verda gyvenimas. Miestuose per daug detalių, per daug įvairovės – ką spėji užgriebti, tas ir teišlieka atminties kertelėse. Miesto įvaizdžiu dažniausiai tampa koks netikėtas ir paradoksaliai jo esmę atskleidžiantis akcentas: balandis, susigūžęs ant lietvamzdžio, man reiškia Niujorką. Įstrižas lietus į veidą – Helsinkį. Viena metro stotelė Berlyne man yra visas Berlynas, o saulėtas benamis, pasisveikinęs ir pasidžiaugęs: „oho, kokia nuostabi diena šiandien!“ man reiškia Niu Orleaną.
Atmetus visus įprastinius turistų domėjimosi objektus, didieji miestai panašūs kaip du vandens lašai (prisiminus H.K.Anderseno vandens lašelio studijas, vaizdas tampa dar aiškesnis…). Atmosfera beveik identiška: tas pats niekad netylantis gaudimas, tas pats metro kvapas. Ta pati minia žmonių, skubančių vienas kitam pro šalį savo šarvuotose vienatvėse. Kiek paieškojęs būtinai aptiksi ir gatvę – slaptą miesto pagrindinę arteriją, visai nebūtinai oficialiąją centrinę – kurios viename gale stovi bažnyčia, o kitame stoviniuoja narkodileriai. Tokios urbanistinės egzistencijos diagramos – nieko nuostabaus, miestas yra miestas. Niekas, tiesą sakant, ir nesistebi. Pripratę. Netikėtumų čia nebūna – na, nebent netikėtumu laikytume gracingai nugvelbtą piniginę. Žinoma, čia galima aptikti absoliučiai bet ką, ko tik pageidausite – pagal jūsų skonį, pomėgius ir sugedimo laipsnį.
Tačiau jei norite, kad didmiestis jus įsileistų, turite būti kantrus it liūtų dresuotojas. Abipusiam prisijaukinimui reikės laiko. Ne mėnesio ir ne dviejų – miestui teks paaukoti nemenką savo gyvenimo dalį. Miestas žino savo vertę.
O jei jaučiatės pavargęs nuo visokių dresūrų ir jaukinimų, jums idealiai tinka mažas miestelis. Savaime suprantama, ne jūsų gimtajame krašte, kur naujų veidų išsiilgę kaimynai jokiu būdu neiškęstų jūsų tylaus ir paslaptingo buvimo.
Idealiausia ramios vienatvės forma – užsienietis mažame miestelyje. Pageidautina ne itin pietietiško temperamento šalyje. Teisingai pagalvojote – idealiausia būtų Belgijoje. Lietuvoje netgi sakoma: šaltas kaip belgas. Posakio kilmė neaiški, bet jis gana populiarus… Šiaip ar taip, čia, Belgijoje, dėl savo stropiai sergstimo privatumo iš tiesų galite būti ramus. Ideali vieta. Idealiausias laikas – žinoma, pavasaris. Idealu, kad jūs būtumėte vitaminų ir chlorofilo stygiaus išvargintas rašytojas, balansuojantis tarp depresijos ir neurozės. Dar būtų visai šaunu, jei jūs priklausytumėte mažakalbėms Šiaurės giminėms ir atskristumėte į belgišką pavasarį tiesiog iš rūsčios žiemos. Be jokio perspėjimo. Imtumėt ir stačia galva įdribtumėt į pavasarį.
Jaučiuosi apgavęs dievus: kai grįšiu atgal, Lietuvoje manęs vėl lauks pirmosios gėlės, sugrįžę paukščiai ir nuo Eroto seilių brinkstantys medžių pumpurai. Jei kada imsiuosi memuaristikos, 2005-uosius galėsiu paminėti kaip metus, kuriais turėjau du pavasarius. Po to, žinoma, kukliai ir lyg tarpo kitko, kaip visi memuaristai, užsiminsiu – tai buvo tie metai, kuomet aš parašiau trečiąją savo pjesę.
Čia, Villa Hellebosch, laikas bėga kitaip nei mieste. Jis net ne bėga, jis ramiai sau eina – panašu, kad net susikišęs rankas į kišenes ir švilpaudamas kažką iš Pietro Mascagni Cavaleria Rusticana. Jis šiek tiek tingus, atsainus ir prisimerkęs nuo saulės. Tokiam bendrakeleiviui neatsispirsi. Susigrūdi rankas į kišenes iki alkūnių, išsišiepi saulei ir kulniuoji kartu.
Vos tik atvykęs jau pirmąją dieną patyriau savotišką šoką. Ne, ne kultūrinį – greičiau jau terminį… Tiesiog pavasaris atėjo per staiga. Ėmiau abejoti to, kas vyksta aplinkui, realumu. Pasijutau patekęs į paralelinį pasaulį. Virtualią realybę – kur ištisus metus šviečia saulė, žydi gėlės, o žalioje pievelėje šalia namų šokuoja laukiniai triušiai. Nejučia pradėjau spėlioti, iš už kurio krūmo iškiš antenėlę spalvotas teletabis Tinkis Vinkis.
Dvidešimt kilometrų nuo Briuselio, vienos oficialiųjų Europos Sąjungos sostinių, mažas grojantis autobusiukas vežioja vaikams ledus ir saldumynus. Sutikti nepažįstami žmonės sveikinasi su tavimi, po daugelio metų vėl minančiu dviračio pedalus. Kaip keistas žvilgantis anachronizmas keliu prašvilpia vietinis baikeris su išpuoselėta „tiuninguota“ honda. Lyg patekęs čia per klaidą iš kito kompiuterinio žaidimo.
Dar prieš išvažiuodamas iš namų sau prisakiau: kai būsiu Belgijoje, būtinai aplankyti Briuselio Karališkąjį muziejų. Maždaug savo viešnagės viduryje supratau galutinai: niekur aš nebenuvyksiu. Gėdingai kapituliavau, iškėlęs rankas: natūra vienu mostu paguldė ant menčių kultūrą, nespėjusią nei cyptelti. Kažkaip velniškai sunku kur nors išsiruošti, kai vos išėjęs pro duris patenki tiesiai į flamandiškos tapybos peizažą. Kiek pabuvęs ir pats ėmiau jaustis to peizažo detale. Gamtos dalimi – kad ir kiek nerangia, komiška ir akiniuota gyvybės forma, tačiau tikrai dar ne nature morte.
Kokiam šiuolaikiniam Baironui toks buvimas pasirodytų pernelyg ramus ir nuobodokas. Jokių netikėtumų. Nieko heroiško. Jokių dramų ar perversmų. Vien ištisinė lėta evoliucija. Viskas ramiai sau funkcionuoja, ir tiek. Iš esmės man nieko daugiau ir nereikia. Kad viskas sau ramiai funkcionuotų. Nuotykių man jau per akis. Duokit man ramybę ir žydinčią pelargoniją. Visa kita pasidarysiu pats.
O nuotykių pakanka ir čia –reikia tik perorientuoti žvilgsnį. Iš makro į mikropasaulį. Kiekvieną dieną stebėjau, kaip kažkoks mažas paukštukas suka po stogu lizdą – beveik virš mano laukujų durų. Mačiau visą kūrybinį procesą – nuo pradžios iki pabaigos. Argi ne nuotykis?
Galima tik pavydėti tam į saują telpančiam sutvėrimui kantrybės ir išmonės. Jis daro didžius dalykus. Ne mažiau svarbius už didingiausias katedras.
Atskiros temos nusipelno Villa Hellebosch šunų gyvenimas bei šuniški jų nuotykiai. Kai kurie šiek tiek susieti ir su mano kuklia persona.
Su vienu šunų genties atstovu susipažinau tik išlipęs iš automobilio – vėlai vakare. Didelis gelsvas šuo – lyg iš Georges Simenon‘o detektyvų. Ar gal iš Tarkovskio „Stalkerio“. Didelis, bet nusiteikęs geranoriškai – regis, net palankiai. Susipažinom, pavizginom uodegomis. Gal net pajutom abipusę simpatiją.
Kitos dienos ryte ta simpatija dėl man nesuvokiamų priežasčių gerokai atšalo. Mano naujasis bičiulis žiūrėjo į mane iš padilbų ir visai nebuvo nusiteikęs jokiai komunikacijai. Netgi bandė šiepti iltis, tad aš nusprendžiau perimti situacijos valdymą į savo rankas. Priėjau artyn, pakalbinau, pakasiau pakaklę, švelniai timptelėjau už ausų – žodžiu, paleidau apyvarton visą man žinomą šunų leksikono arsenalą. Gelsvasis lyg ir nusiramino, o aš susigrąžinau dėl nežinomų priežasčių prarastą palankumą.
Ir tuomet iš už kampo pasirodė kitas šuo – toks pats didelis ir gelsvas. Jau iš tolo puolė prie manęs, vizgindamas uodegą.
Aš ne Simenonas ir ne komisaras Maigret, žinoma; bet nesuprasti, kad tas antrasis šuo iš tiesų yra pirmasis, visai nereikia būti detektyvų meistru.
O tam kitam, nepatikliajam šuniui, aš, mandagiai kalbant, iki tol nebuvau pristatytas. Visai nieko nuostabaus, kad jis mažumėlę apstulbo. Gal net kiek susinervino. Kiekvienas susinervintų, jei kažkoks nepažįstamasis pripuolęs imtų tampyti jį už ausų.
Štai tokia šuniška istorija. Iki šiol džiaugiuosi, jog tai nutiko Belgijoje. Bet kuris lietuviškas šuva už tokį įžūlumą man būtų nukandęs ne tik ranką iki pažasties, bet ir galvą. Tuo iš esmės ir tesiskiria Lietuva nuo Belgijos. Visi kiti skirtumai neesminiai.
Nesąžininga būtų nepaminėti ir trečiojo šunų giminės atstovo – paties mažiausio, bet anaiptol ne paties prasčiausio. Tiksliau – atstovės. Rudos mažos kalaitės, vardu Maksė. Ją pamiršti būtų tiesiog nedžentelmeniška. Kadangi esu šventai įsitikinęs, jog ši rusvaplaukė dama buvo mane droviai įsimylėjusi. Nepaisydama jokių rasinių, religinių ir biologinių barjerų. Ji nuolat ir nuolat kantriai bandydavo prasmukti į mano kambarį – o kai nepavykdavo, atlikdavo tobulai suplanuotą moteriško keršto akciją: tiesiai prie mano kambario durų palikdavo balutę.
O jei reikėtų vienu žodžiu apibūdinti mano buvimą Villa Hellebosch, apibūdinčiau taip: šilta. Šiltas oras. Šilti žmonės.
Ir jau vien dėl to, kad įsitikintum, jog lietuviškas posakis „šaltas kaip belgas“ yra absoliuti nesąmonė, buvo verta praleisti čia nedidelę savojo gyvenimo dalį.
