Trys festivalio vakarai pristigo choreografijos
Violeta Milvydienė
Rugsėjo 16–18 dienomis naujojoje Klaipėdos šiuolaikinio meno „mekoje“ – „Švyturio menų doke“ – nuo vėjų ir liūčių „slapstėsi“ 5-asis tarptautinis šiuolaikinių menų festivalis „PLArTFORMA“ – renginys, pasižymėjęs, pasak organizatorių, kukliausiu biudžetu, beje, ir nesulaukęs tokio žiūrovų antplūdžio, kaip ankstesniaisiais metais.
Vyravo žodinis tekstas
Pirmąjį vakarą pristatytame „Dance Production“ (Švedija) šokio spektaklyje „Defensa – Tesoro II“, anot jo autorės, choreografės Evos Ingemarsson, tęsiama „savisaugos ir gynybos tiek protine, tiek ir fizine prasme tema. Siekis apginti save, savo mylimus žmones, savo gyvenimą ir tapatybę… Kada tai padeda ir kada tai tampa kliūtimi?“
Berods trys šokėjai, pasitelkę į pagalbą dar tris savo dydžio lėles, tiek pat vaizdo ekranų ir kubo formos erdvių, patys net nebando atsakyti į sau iškeltą klausimą. Arba jie tiesiog nepateikia atsakymo žiūrovui (nenuostabu – tai vienas būdingiausių šiuolaikinės kūrybos bruožų). Tiesa, atomazga buvo prasminga. Betgi bežiūrint pusantros valandos lėtai besirutuliojantį „veiksmą“, kilo esminis klausimas: ar vien choreografiškai nebeįmanoma įgyvendinti idėją, išreikšti rūpimą problemą? Juolab kad šokėjai atrodo pajėgūs tai padaryti.
Bet dalijamasi mintimis, svarstoma ar analizuojama vartojant anglų kalbą (pradžioje ir pabaigoje), vienu metu sakomas japoniškas tekstas (?!). Beje, spektaklio dalyvių, ypač dviejų merginų, žodinė raiška atrodė stipresnė ir gyvesnė už bet kurią nors ir lengvai, bet tik fragmentiškai pateiktą kūno plastiką. Tarsi pakartojant „dėžutėse“ „uždarytų“ individų veiksmus, kuo toliau, tuo gausiau buvo naudojami įvairūs, tačiau vėlgi labiau buitiniai judesiai – susirietimai, šliuožimai, šokčiojimai, laipiojimai, kritimai ir pan. Visa tai, žinoma, neatitinka tikrosios, standartinės ir visuomenei priimtinos šokio, kaip choreografinio kūrinio, sampratos – kitaip tariant, išskyrus vos kelis padrikus derinius, choreografijos čia lyg ir nebūta.
Dominavo technologijos
Dar aktyviau videoinstaliacijomis, lietuviškai ir angliškai skaitomais tekstais, įterptais dainos posmais (ispanų kalba) užsižaista bendrame Kauno šokio teatro „Aura“ ir teatrų iš Ispanijos „Manantiales“ bei „Tranvia“ projekte. Pageidaujantys išlikti anoniminiais autoriai skelbia jį kaip pasaulinę premjerą su intriguojančia nuoroda N-18, pavadindami savąjį projektą tarpdisciplininiu spektakliu „Atvirų akių panoramos“, neva paremtu J.Meko ir F.G.Lorca’os gyvenimo istorijomis bei kūryba.
Išlikęs įspūdis – chaotiškas, kaip ir pristatytas darbas (pavadinčiau jį eksperimentu). Keista – šokiruoja ne pernelyg drąsus nuogų kūnų, atviro gašlumo demonstravimas. Žinoma, nemaloniai stebina vaizduojama metamorfozių beskonybė ir kitokia bjaurastis (bet juk molis, miltai, „kraujas“ – tik šalutinės priemonės „kaukei“ pasigaminti). Tačiau labiausiai glumina ir neramina apskritai pernelyg dažnokai šiuolaikinio šokio spektaklyje pasireiškiantis faktas – minimalizmas bet kokių choreografijos formų atžvilgiu. Šokis tarytum nebereikalingas, kartais lyg specialiai ignoruojamas arba tampa antraeiliu, trečiarūšiu dalyku.
Tiesa, vieną iš šio suskaldyto į daugelį dalių spektaklio fragmentą „apvainikavo“ gal penkias ar septynias minutes trunkantis derinys, sudėliotas iš „partero“, port de bras ir kitų gana elementarių šiuolaikinio šokio elementų. To akivaizdžiai nepakanka – juk „Auros“ šokio teatrui, bent iki šiol regėtam jo repertuarui, būdinga neoklasikinio šokio estetika ir įdomi modernioji technika, ko ir šįkart buvo tikėtasi. Paaiškėjo, kad bergždžiai.
Suprantama – globalines pasaulio problemas gvildenti, viešai skelbti ar išreikšti tam tikrą nepasitenkinimą (depresiją, agresiją) sudėtinga pasitelkiant vien išgrynintą šokį. Tačiau kuomet paprasčiausias rankos mostas, žvilgsnis ar žingsnis pajudant iš vietos sureikšminamas iki beprotybės… Paskaitos dėstymo variantas – taip pat kraštutinumas, kaip ir dangstymasis dirbtiniais simboliais, natūraliomis, tačiau sintetiškai atrodančiomis (kadangi itin banaliomis), neva seksualumą reiškiančiomis detalėmis.
Brukamą varginantį tiesiogiai išverstų garsių mąstytojų frazių skaitymą ekrane, dūmų kamuolių paleidimą vertinčiau kaip savotišką publikos hipnozę. Negelbsti net gyvai nuskambėję fortepijonu atliekami muzikos intarpai – romantika dvelkiantys F.Šopeno noktiurnai. Tačiau ypač nuvylė tai, kad ima dominuoti įvairios šalutinės priemonės, erzinančiai peršamos ir meninę dvasią užgožiančios technologijos.
Kompensavo „Jaunųjų platforma“
Trečiąjį vakarą, prasidėjusį „Jaunųjų platforma“, galima būtų pavadinti kompensacija modernaus šokio gerbėjams bei choreografams – savotiška atgaiva šokio „fano“ ar „profo“ sielai, kaip (sprendžiant iš publikos reakcijos) Pauliaus Širvio poezijos mylėtojui ar žinovui – „cezario grupės“ premjerinis spektaklis „Nutolę toliai“ (beje, jame būta ir judesio, ir brėžinių kaitos).
Parodytuose šiuolaikinio šokio etiuduose – iš esmės studentiškuose nedidelės apimties kūrybiniuose darbuose – šokio leksikos išvydome žymiai daugiau, nei pirmųjų dviejų festivalio vakarų metu kartu sudėjus.
Pradžiai maga pabrėžti, jog visų Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros IV kurso studentų kūrybinių darbų vadovė – minėtos katedros pedagogė, jau žinoma Lietuvoje choreografė, beje, ir šio festivalio koordinatorė Agnija Šeiko-Sarulienė.
„Kaip diena ir naktis“ (kūrėjai-atlikėjai A.Czaplis ir Mantvydas Žilinskas) – vyriškas duetas, stengęsis išryškinti disonanso-rezonanso ypatumus. To paties kurso studentės, Muzikinio teatro baleto trupės solistės Aušros Krasauskaitės etiudas „Paslėpiau tave“ inspiruotas poetės V.Jasukaitytės eilių: „Dabar ieškau tavęs visur / ir negaliu rasti / Negalėsiu ramiai numirti, žinodama / Kad pamečiau tave / Paslėpiau / Ir niekas niekada neberas“. Tas jaudinantis blaškymasis beieškant partnerio realizuotas taikliai. Dariaus Berulio trumputėje, kontrasto principu sudėliotoje bei ironijos doze pagrįstoje kompozicijoje „Konfucijus“ kostiumuotų basų vyrukų grupelė, savitai paskleidusi keletą filosofinių minčių, išėjo (į futbolo ar krepšinio varžybas?) vos suskambus jų mobiliesiems.
Stilinga nuotaikų kaita ir rausvų rožių žiedlapių, o kartu ir rankų žaisme pasižymėjo Choreografijos katedros absolventės Daivos Palubinskaitės sukomponuotas, galbūt ne visai motyvuotas staigiu muzikos pokyčiu solo, pavadintas „Rankos, kvepiančios vėju“, kurį emocionaliai plastiškai interpretavo jausmingoji A.Krasauskaitė.
Geras tramplinas ateičiai
„Rimtame žaidime“ (rež. Petras Lisauskas, chor. L.Baliasnaja) atlikėjos – lanksčios ir šoklios merginos žaidimas pernelyg užsitęsė, tad aiškiai neišvengta pasikartojimų. Teisingai pasirinktas pabaigai P.Lisausko sukurtas etiudas „Ta pati vieta, tuo pačiu metu“, itin imponuojantis tiek kompoziciniu išdėstymu, tiek patraukliu žavingų mergaičių trijulės dūkimu, žaismingai taškantis vandens balose.
Kitas simpatiškas, „šviesus“ kūrinėlis, besiremiantis šiuolaikinio šokio leksika ir betarpišku bendravimu tarpusavyje, kurį sukūrė buvusi „Auros“ šokėja Lina Puodžiukaitė, o pristatė Vytauto Didžiojo universiteto akademinis judesio teatras, buvo numatytas rodyti lauke, tačiau dėl nepalankių oro sąlygų perkeltas į Mažąjį elingą. Erdvės jame šokėjų grupelei, „vadovaujamai“ to paties P.Lisausko, gal kiek pristigo, kita vertus, dar tampriau susinarpliojo (ir tiesiogine, ir perkeltine prasme) jų santykiai.
Pakylėtai galėjo paveikti, vilties suteikti ar kūrybai įkvėpti „ScreenMoves“ (Danija) pristatyta trumpo metražo šokio kino programa „Danijos šokis ekrane“ – pademonstruoti įvairios šiuolaikinės stilistikos fragmentai.
Ar originaliai paskleistos idėjos, naujos jos ar ne visai, kiek profesionalumo, vertingos medžiagos, prasmės, dermės ar įtaigos matytuose darbuose? – apie tai galima būtų diskutuoti (berods toks buvo organizatorių sumanymas – vakarinės diskusijos, tik neteko girdėti, ar jį pavyko įgyvendinti).
O pozityvą taip pat nesunku „atrasti“ – jei ne „kaifas“ be jokių narkotikų patiems festivalio dalyviams, tampantis savotišku šiuolaikinės kartos gyvenimo būdu, tai tikrai geras tramplinas jauniesiems kūrėjams. Vien šiuo aspektu festivalis reikšmingas kartu su jį apibūdinančiu pavadinimu.
