Trys klausimai rašytojui
E.Karnauskaitė:
„Viskas – iš karščio“
Palangoje gyvenanti ir Senojoje gimnazijoje lietuvių kalbos mokytoja dirbanti Elena Karnauskaitė per pastaruosius du dešimtmečius išleido 5 poezijos rinkinius, sulaukusius palankių kritikų įvertinimų, nuo 2001-ųjų – Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Jos eilėraščiai versti į latvių, rusų, lenkų, baltarusių, italų, švedų, bulgarų, vokiečių kalbas. Pastaraisiais metais internete galima paskaityti ir kitokių E.Karnauskai-tės tekstų…
– Ką šiuo metu rašote?
– Bandau po truputį krapštinėtis prie poetinių tekstų ir rezgu esė internetiniam portalui www. kulturpolis.lt – rubrika „Ievos laiškai iš Galudienių miesto“. Tuos tekstelius pradėjau rašyti niekieno neprašoma, jie gimė tarsi savaime, spontaniškai, jaučiu, kad iš jų galėtų susidėlioti visai smagi knyga – be įprastinės rimtumo grimasos kalbant apie kultūrinį gyvenimą Lietuvoje, ir šiaip apie gyvenimą.
– Kaip pati vertinate tai, ką rašote ir parašėte. Sau esate griežta kritikė ar atlaidi?
– Manau, esu gana griežta vertintoja pati sau: poetiniams tekstams leidžiu ilgokai „aušti“ ir „vėsti“. Atsitinka taip, kad vartant senus rankraščius atrandi kokį net netaisytą juodraštį ir pagalvoji, kad būta visai neprastos medžiagos eilėraščiui, bet jau gyveni nebe tame laike, tad taip viskas ir lieka…
Kiek kitaip yra su esė. Kadangi šis žanras labai artimas publicistikai ir kartais dienos naujiena tekstą daro „skanesnį“, čia nėra laiko ilgesniems svarstymams. Ir vis dėlto stengiuos išlaikyti bent vienos dienos pauzę, kad galėčiau kuo kritiškiau peržiūrėti prieš atiduodama redaktoriams ir skaitytojams.
– Ar rūpi, kaip jūsų kūrinius vertina kiti?
– Tikriausiai rūpi. Taip, kaip ir visiems rašantiesiems. Ir vėlgi su eilėraščių vertinimu yra vienaip (turiu omeny tuos, kurie pasirodo rinkinyje), su internetiniais tekstais – kitaip. Kol knyga nukeliauja iki skaitytojo, „užsiaugini“ vis didesnę distanciją tarp savęs ir teksto, tad kritines, ypač neigiamas, pastabas priimi maždaug tinkamai. Na, o pagyras, būkim atviri, mes visi mėgstam.
Kitaip yra su internetiniais tekstais. Skaitytojai komentaruose gali rašyti ką tik nori. Jeigu jie kalba apie kūrinį – tiek to. Blogiau, kai pradeda vertinti tave kaip asmenį, tiesiogiai susiedami su kuriamu personažu, arba šiaip sau, iš „nieko“ mesteli kokią asmeninio gyvenimo detalę, kuri, tiesą pasakius, dažniausiai neturi jokio ryšio nei su publikuojamu tekstu, nei su to teksto autore galų gale. Nebent su oro temperatūra už lango. Kaip tame filme – viskas iš karščio…
Klausinėjo Rita Biočiulytė
