Trys meilės posmai
Danguolė Vilidaitė
Asmenišku ir labai giliu poetišku atsivėrimu – gana netikėtu „Intymios muzikos“ projektu prasidėjo šiemetinis Klaipėdos koncertų salės šventinės muzikos festivalis „Salve Musica“. Meilės – visų laikų ir kartų įkvėpimo ir nelaimių šaltinio, gyvenimo esmės ir prasmės – tema šiame koncerte buvo plėtojama pasitelkiant Gustavo Mahlerio, Maurice’o Ravelio ir Lino Rimšos kūrybą.
Ypatinga vakaro vertė – susitikimas su dviem Lietuvos muzikinio pasaulio grandais – baritonu Vytautu Juozapaičiu ir pianistu Petru Geniušu – dviem asmenybėmis netipiškoje jiems kūrybinėje erdvėje.
Ekspresyvi pradžia
Pradžioje skambėjo austrų kompozitoriaus G.Mahlerio (1860-1911 m.) vokalinis ciklas „Keliaujančio pameistrio dainos“. Jį sudarančios keturios dainos yra tarsi keturios skirtingos (ir kartu panašios) nelaimingą meilę išgyvenančio jaunuolio sielos būsenos, keturios nedidelės muzikinės dramos.
Nors kūrinyje dar jaučiamas stiprus ryšys su F.Schuberto vokaliniais ciklais, romantiškąja Lied tradicija, „Keliaujančio pameistrio dainų“ melodinis paprastumas labai apgaulingas, slepiantis daug sudėtingų minčių ir jausmų. Ypač čia svarbus žodis, jo prasmė, gelmė ir ekspresija.
Tai muzikantams geriausiai pavyko atskleisti paskutinėse ciklo dainose („Man į krūtinę įbestas durklas aštrus“ ir „Mėlynos mano mylimosios akys“). Fortepijono partija P.Geniušo interpretacijoje buvo lygiavertė partnerė vokalinei, suteikianti jai išbaigtumo.
Bet man vis dėlto orkestrinis kūrinio variantas įdomesnis – daugiau kontrastų, daugiau spalvų…
Žaismingi paveikslėliai
Efektingai, beveik vienu ūpu pralėkė kitas koncerto opusas – prancūzų kompozitoriaus M.Ravelio (1875-1937 m.) vokalinis ciklas „Trys don Kichoto dainos Dulsinėjai“. Šie trys kontrastingi, kiek groteskiški ispaniški vaizdeliai (romantiškas, epiškas-malda, užstalės daina) V.Juozapaičio ir P.Geniušo buvo atlikti su nepaprastu įkvėpimu, žavėjo dueto nuostabus ansambliškumas ir muzikalumas, įtaigos jėga.
Nedideli fortepijoninės muzikos perliukai, skambantys tarp jau minėtų svarbiausių programos kūrinių, šiek tiek pagyvino rimtąjį pirmosios dalies nusiteikimą. O jos pabaigoje – šmaikštūs pokštai (kaip, pavyzdžiui, P.Geniušo replika apie du Lietuvos nacionalinės premijos laureatus, keliančius fortepijono dangtį) bei pritrenkiančiai virtuoziškai padainuota ir pagrota Figaro kavatina iš Gioachino Rossinio operos „Sevilijos kirpėjas“ nuskambėjo itin betarpiškai.
Vedė į begalybę
Užtat L.Rimšos koncertinis paveikslas „Intymumas“ (videoautoriai – Džiugas Katinas ir Rimas Sakalauskas) nuteikė lyriniams ir filosofiniams meilės prasmės apmąstymams.
Pasinaudodamas F.Schuberto, R.Wagnerio ir G.Faurė muzikos citatomis, konkrečiais ir elektroniniais garsais, japonų Ga-ga-ku ištraukomis lyg ženklais, kompozitorius čia audžia sudėtingiausią muzikinę drobę, lyg nesibaigiantį paveikslą, giesmę meilei.
L.Rimša, sakyčiau, yra tikras estetas, gebantis skoningai operuoti, atrodo, visai nederančiomis išraiškos priemonėmis, visada žinantis, kiek ir ko primaišyti ir kada sustoti.
Užburiantis baritono atvirumas, subtiliausius balso niuansus atskleidžiant jį sustiprinus mikrofonu, fortepijono kaskados ir fone lėtai plaukiantys vaizdai tarsi vedė vis gilyn ir tolyn, kažkur ten, į begalybę.
Šios hipnotizuojančios būsenos neišblaškė vaizdo autorių diktuojama mintis, kad daug ką gyvenime mes dažniausiai pamatome ir suprantame ne taip – priartėję kosminiai laivai tampa daugiaaukščių namų kompleksais, Aušros vartų Marija pasirodo sudėliota iš skutimosi peiliukų, o gražiausios judančios kompozicijos – iš televizoriaus lempučių (tokių jau nebėra), degtukų ar vabalėlių, uždarytų stiklainiuose.
Festivalis „Salve Musica“, vykstantis gruodžio 5-31 dienomis, teigia begalinį ieškojimą ir hipnotizuoja muzikos galia akimirkai sustabdyti laiko ratą, įsiklausyti į save, suteikti atgaivą sielai ir mintims, pripildyti širdį kalėdinės dvasios šviesos.
