Tupakas, RoRa, Eminemas…
Gintaras Grajauskas
Daugiausia publikos sukvietęs „Poezijos mėnesio“ renginys – Rolando Rastausko bei Arkadijaus Gotesmano „Poetinis repas“. Pavadinimas intriguojantis ir strategiškai teisingas: galima tikėtis, jog ateis ne tik tie, kuriems traukos centras yra poezija, bet ir anie, antrieji. Vartojantys kitokius burtažodžius. Vienas su kitu susikalbantys gangsterinio repo citatomis. Nekenčiantys (beje!) Eminemo už stilistinę išdavystę ir negarbingus ryšius su MTV. Gyvuojantys lietuviškosios kultūros paraštėse – bent jau kol kas. Tyčia žvalgiausi, ieškodamas akimis geto brolių, bet taip ir nepastebėjau. Net „G&G sindikato“ gerbėjų neradau. Keista.
Pavadinimo binariškumą iliustravo visai kitos socialinės grupės: inteligentiški hipių palikuonys bei jaunos merginos. Veikiausiai net ne studentės, o moksleivės. Pasiutimas! Dar kartą įsitikinau, jog visos mano sociologinės pranašystės nieko vertos. Nebus iš manęs „piarininko“…
Belieka manyti, jog RoRa turi kažkokį ypatingą relišerį, kaip žvakės liepsna traukiantį savęsp jaunas mergaites. Galingiau ir už Mamontovą. Tiesiog kažkoks inkubas.
O kas valdo jaunas mergaites, tam priklauso rytojus. Visas pasaulis.
Slapta pasidžiaugęs, jog nesu jauna mergaitė, dėl visa ko brūkštelėjau ant pirštų, ant delno kryžiaus ženklą ir pradėjau klausytis.
Gotesmanas. Laisvai laike „pakabinti“ perkusijos pasažai, subtiliai įsileidžiantys savin teksto segmentus. Rečituojamus tradiciškai, senu, bet veiksmingu rusišku papročiu. Silabotonika „s chliebom i solju“. Veikia be priekaištų, nors einama pačiu lengviausiu keliu – laiką organizuoja tekstas, Arkaša tik, muzikantų slengu, „užpildo pauzes“ bei „daro atmosferą“. Nieko modernaus – kartais primena seną gerą lietuvišką radijo teatrą, bet man visai patinka. Tekstai geri, fonas netrukdo, dažnai netgi padeda – viskas tvarkoj.
Tačiau staiga atmosfera keičiasi: RoRa pereina prie nerimuotos poezijos. Intonacijos radikaliai keičiasi, primindamos nebe Josifą Brodskį, o sarkastišką „The Residents“ maivymąsi. Suklūstu. Tokio Rastausko dar nesu girdėjęs. Aktorius sugrįžta? O gal niekur ir nebuvo pasitraukęs? Šiaip ar taip, klausytis nenuobodu. Gotesmanas (tas tai žvėris!) ir toliau kuo ramiausiai dirba savo darbą. Be priekaištų. Spėju, galėtų „įgarsinti“ ir kokią metinę prezidento ataskaitą. Padarytų iš jos meno kūrinį – tik imk ir leisk dviguba kompaktine plokštele.
O čia imu ir išgirstu kažką, kuo beveik negaliu patikėti. Įsiklausau. Na taip – taip ir yra: RoRa repuoja! Tiksliau sakant, įsivaizduoja, kad repuoja. Nuodėmė, gana populiari mūsų dienų Lietuvoje. Visi mes įsivaizduojam, jog repuojam. Įsivaizduojam, jog grojame bliuzą. Įsivaizduojam, jog esam kantri muzikos princai. Nieko tokio. Vis geriau nei neįsivaizduoti nieko ir šokti su pamergėm pagal Ciciną. Permanentinės metafizinės vestuvės.
Bet dabar klausausi, kaip repuoja RoRa, ir staiga mane suima (nepyk, Rolandai) isteriškas juokas.
O galvoje sukasi eilutė – ar tik ne to paties Öijerio: „ką jie iš mūsų padarė…“
Ir suprantu – kuo puikiausiai suprantu, jog dar truputį, ir aš taip pat leisiuosi šokti pagal laiko dūdelę. Dantis sukandęs, bet šoksiu.
Meluoju – jau šoku. Makabrišką polką su savimi.
Ir net be perkusijos.
