Už tuos, kurie gimę aną tūkstantmetį!

Už tuos, kurie gimę aną tūkstantmetį!

R.Jurgelio “Ružava suknelė”.

Ignas Kazakevičius

…Juos mylėjo jų žmonos, konditerės, motina gamta, ledų pardavėjos, galerininkės, galbūt netgi studentės baltomis kojinaitėmis. Ir kuždėjo jiems žodžius apie motyvaciją ir motyvą, apie tai, kas yra fantazija ir kada reikia gerti aperityvą. Ir laikas sustūmė juos į kvadratą. 44. Kampai keturi, linijos keturios ir kraštinės. Taip be galo teisinga. Ir tobula. Na, beveik kaip Turino drobulė (čia tapytojams). Kaip Nefertitės koralai (juvelyrams), kaip sterblė koalai (Remigijui).

…Ir bėga tas laikas – ne-at-gręžtinai. O mes atsiverkime menui nūnai…

Nūnai pas Barotį galerijoje vyksta gerai mums pažįstamų autorių paroda. Ryčio Martinionio, Vido Bizausko, Ryto Jurgelio ir Remigijaus Treigio. Kvartetas. Be salto, salsos ir be piruetų. Tiesiog kaip skautų sueiga pievoje gėlėtoj.

Visiems gimtadieniai. Visiems po keturiasdešimt ketverius. Visi primena apie save savo kūriniais.

Ieškant kampo

R.Treigio “Obuoliai II”.

Tai koks gi yra šios parodos kampas ir galėtų būti šios recenzijos kampas? Dailininkas pasirenka kampą pristatydamas save. Menotyrininkas taip pat renkasi kampą rašydamas apie parodą. Koks gi manasis kampas? Anksčiau imdavau interviu iš menininkų. Idant jie atskleistų tai, ką yra sugalvoję (ir po kūrinių paviršiumi paslėpę). Papasakotų plačiau apie kūrybines kančias ir kelią parodoje matomo kūrinio linkui. Ilgainiui pabodo, nes vis dažniau išgirsdavau – frazes iš serijos „aš nemoku kalbėti, tegul kalba darbai ir panašiai“…

Tai reiškia, jog dailininkas sutinka su bet kokia reakcija į jo kūrinius.

Tai ir nebeimu interviu…

Sakysit, o gal autoriai būtų ką nors tarę? Na, ką nors tokio, kas atvertų ir leistų jų sielų gelmes išmatuoti sieksniais ir kalibrais, haiku ir verlibrais?

Bet juk skaitau žurnalistų apžvalgas apie minėtos ketveriukės kūrybą miesto laikraščiuose. Užeinu pažiūrėti. (Vis į tą pačią Baroti galeriją.) Nieko naujo.

R. Martinionio “Medituojantis su muzikuojančiu”. Dariaus VAIČEKAUSKO nuotraukos

Tai ir nebeimu interviu.

Kita vertus, kai matai tą patį ir nejubiliejinėje parodoje, po to proginėje, net nekyla noras klausti, kas pasikeitė. Anaiptol kyla noras klausti, kam tu tai darai, dailininke? Autoriai vietinėje rinkoje ir taip gerai žinomi. Ir jei galerininkas „turi reikalą“, reikalą ir norą, tai pasirūpins savo reprezentantais. Į vernisažą verta ateiti ir susitikti su autoriumi. Šiaip pabendrauti. Kas nematė, pamatyti… Ar paimti interviu.

Esmę keičia dailininkas

O dabar įsivaizduokime, kad dešimt tokių pačių parodų pamato bemaž dešimt skirtingų kritikų ir apžvalgininkų. Manau, jie parašys maždaug tą patį. Skirtumus lems to ar kito žanro, stiliaus pomėgis, galbūt asmeninė meilės ir simpatijos autoriui dozė. Esmė nepasikeis. Nes esmę keičia ne kritikas, apžvelgdamas parodą. (Jis gali tik pastebėti teigiamas ir neigiamas puses, nukreipti, pasiūlyti, galų gale inicijuoti savo pastebėjimus, kurdamas projektus, stimuliuodamas meno procesą).

Taigi esmę turėtų keisti dailininkas. Ką jis norėjo tais kūriniais pasakyti – pristatyti naują savo kūrybinį etapą, stilistinius pokyčius ar tik naujus savo darbus?.. Mesti iššūkį naujomis idėjomis ar tik pristatyti savo naujus darbus?.. Ar tik pristatyti savo naujus darbus? Ar tik pristatyti? Ar tik naujus? Ar tik darbus? Ar?..

Siūlau apžvelgiant parodą palyginti jos pristatymą su mados kolekcijos pristatymu. Save gerbiantis dizaineris pristato pavasario ir rudens kolekcijas, taigi dusyk per metus. O rinka Lietuvoje vienodai nepalanki, jei palygintume investicijų į parodas ir kolekcijas kaštus. Rinka taršo visus vienodai.

Palaiko formą

Išeitų, jog dailininkai turi daugiau privilegijų savo pačių atžvilgiu? Mat likę autoriai, išskyrus R.Jurgelį, atrodo, šia paroda palaiko formą? Regis, kiti menininkai nori tik būti. O ne išgyventi buvimą jais – t.y. nuolat minti mįsles, kurti tą meninę kūrybinę mitologiją. Kūrinys turi veikti, reaguoti į aplinką, netgi autorių ir save patį joje. Ir priešingai, jis neturėtų būti baigtinis, save patį reprezentuojąs…

Na, R.Treigys – klasikas. Jam – atleistina. Suradęs tobulą siužetą ir formą, menininkas, regis, stabtelėjo. Ir autoriaus koncepcija patapo nepavaldi srūvančiam laikui. Priešingai, laikas tarsi pakluso ir leido save užfiksuoti kūriniuose. Tad objektai, kuriuos įprasmina ir keičia autorius, kažkada buvę realybe, ilgainiui taps istorine vertybe? Kaip ir autoriaus naudojama patikrintų vertybių ir tapimo vertybe sistema, kuri yra saugi ir garantuoja jam kūrybą be paklaidos? Bet galėtų klasikas R.T. nors pabandyti išsiveržti iš šio uždaro pasaulio. Jau ir katalogą išsileido…

V.Bizausko juvelyrikos pateikimas jau savaime blokuoja pažiūrėti gražių, tvarkingų, vartojamų, profesionalių papuošalų įvertinimą. Išeksponuoti faktūriškai aktyvių medžio šakų ir pan. fone, ir taip trapūs daiktai dingsta užuot išryškėję. Dingsta taip pat ir dėl to, jog yra pernelyg teisingi, taisyklingai segmentuoti. Šie apskaičiuotos asimetrijos kūriniai skirti padabinti žmogiškąją kasdienybę, tačiau nėra pritaikyti pabrėžti (realiai papuošti, akcentuoti) žmogaus išskirtinumą kasdienybės simetrijoje.

Vardan ko kuria

Ryškesnės permainos pastebimos nespalvotą savo tapybos versiją pristatančio R.Jurgelio drobėse… Taip, tas pats kvadratėlių formatas – tik pilkai gelsvas, toninis, su keliomis ryškesnių spalvų siūlėmis, kreivėmis ir ovalais. Ir ką gi? Atrodo, jog vienintelės spalvos visame formate pakanka įspūdžiui sukelti. Ir labiau veiksnūs paveikslai esti tie, kuriuose klesti tik viena išraiškos dominantė – pvz., laisvai iš tūbelės išspausto dažo dryžis, dominantė, kuri leidžia visiškai atsiskleisti ir kitoms išraiškos priemonėms (pilkam raibuliuojančiam fonui).

R.Martinionis – taip pat befigūris ir abstrakčiai ornamentinis. Tačiau nuolat naudojama a la metafizinė spalvų gama jau ima atsibosti. Mėlyna, specifinė Martinionio balkšvai persikinė, negyvas bordo dryžis veikia lyg tinkas name, kuriame niekas negyvens. Suprantama. Atmosfera tokia kuriama specialiai. Kaip ir kompozicija, kuri yra nepriekaištinga. Bet… Stinga, oi stinga to, vardan ko kuriami paveikslai. To, kad žmogus pasižiūrėjęs tartų: “Paveikslas”. Prisimenu prieš kelerius metus Klaipėdos parodų rūmuose eksponuotus Martinionio objektus – oranžine spalva grubiai nuteptus dėžių konstruktyvus. Gražu buvo pažiūrėt, kaip tapytų manekenų formos persikelia į realias, sunkias ir negrabias, bet palyginti gyvybingesnes formas.

Kas bus naujo?

Pratęsdamas paieškų temą, turiu paminėti, kad gera tapybos paroda šiuo metu vyksta Klaipėdos dailės parodų rūmuose. Gerai pažįstami autoriai, tapybos pokyčiai jų pačių plečiamame diapazone. Čeponis įdomus, ir Ridikaitė. Nieko nauja? Globaliniu mastu – taip. Tos pačios ievos ir alyvos, tos pačios pakalnutės ir slyvos mylimos Tėvynės, taip sakant. Tačiau autorių evoliuciją įdomu stebėti. Ir kiekvieną kartą, išvysdamas tas pavardes plakate ar kvietime, galvoji, o kas šį kartą BUS naujo?

Summa summarum, sarkofagams ir piramidėms dar per anksti, nors ir memuariškai gimėte aname tūkstantmetyje… Nusiplaukite grimą. Ano tūkstantmečio. Svarbiausia žinoti, jog viskas tik prasideda. Nuolat. Anno domini 2005.

by admin