Uždrausti pasakojimai

Uždrausti pasakojimai

Iki rugpjūčio vidurio Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus fotogalerijoje galima apžiūrėti vilnietės fotografės Vilmos Samulionytės parodą – europietės įspūdžius iš Saudo Arabijos.

Gytis Skudžinskas

Iš asmeninės patirties

Jau beveik dešimtmetį Artimųjų Rytų tema yra ašinė bet kurioje žiniasklaidos priemonėje. Nesvarbu, kalbame apie egzotiką, ekonomiką, religiją ar nusikalstamumą, Azijos šalys tampa neatsiejamu europietiškos ar amerikietiškos pasaulėžiūros antipodu ar bent objektu, leidžiančiu lyginti ir polemizuoti. Greičiausiai todėl Klaipėdoje atidaryta vilnietės V.Samulionytės paroda „Haraam / Neleidžiama“ sulaukė fotografijos parodoms nebūdingo žiniasklaidos dėmesio.

Bet, paaiškėjo, V.Samulionytė nesivaiko sensacijų, egzotiškų vaizdų ar terorizmo šešėlių. Autorė pateikia aiškiai apibrėžtą savo asmeninę patirtį, o kartu ir situacijos studiją Saudo Arabijoje – šalyje, kurioje dirbo ir gyveno pusantrų metų.

Patekus į ekspozicinę erdvę, žiūrovus pirmiausiai pasitinka dviejų moterų, vilkinčių abajomis, portretai. Ir šios dvi fotografijos tampa raktažodžiu, leidžiančiu skaityti tolesnį fotografės pasakojimą.

Santykis – abipusis

Čia derėtų prisiminti, kad tokį nuasmenintą, apibendrintą ir disciplinuotą kūną europietiškoje kultūroje filosofas Michelis Foucaultas pavadino paklusniu kūnu. Europos kontekste toks kūno ir aplinkos muštravimas priklauso tik specifinėms socialinėms ir profesinėms grupėms, o islamiškajame pasaulyje moters individualumo niveliavimas yra prigimtinė duotybė, apibrėžianti tolesnį gyvenimo ritmą. Emocionalumas ir išskirtinumas šiame pasaulyje tiesiog draudžiamas.

Kitose fotografijose autorė dėsningai išeina į viešas erdves. Jau visuotinai sutariama dėl aplinkos ir gyvensenos tapatumo, t.y. pabrėžiama, jog aplinka ir ten gyvenančiųjų santykis yra abipusis, aplinka formuoja žmones, jų mąstymą, įpročius ir atvirkščiai.

Autorės fotografavimo stilistika aiškiai sietina su Diuseldorfo mokyklos suformuotais ir dabar pasaulyje itin populiariais vaizdavimo būdais. Deja, dažnai tai tik paviršutiniškas atvaizdo konstravimo principo pritaikymas. V.Samulionytės atveju, tai tiksliai pasirinktas sprendimas, leidžiantis tęsti pasakojimą apie uždarą komunikavimui ir unifikuotą sociokultūrinę situaciją.

Jokių manifestų

Kita vertus, būtent tame iki kraštutinumo minimalizuotame atvaizde atidus stebėtojas įžvelgs tą tvyrančią įtampą, sistemos pulsą ir specifinę pasaulėvoką.

Kaip viename interviu pastebėjo fotografai ir vokiškos mokyklos pradininkai B. ir H.Becheriai, mes žavimės tipologinėmis praėjusių amžių statinių fotografijomis todėl, kad jose mums pateikiama informacija be papildomų trukdžių ir momentinių įvykių leidžia susidurti būtent su tuo laikotarpiu.

Taip ir parodoje „Haraam / Neleidžiama“ pateikiamas atvaizdas, metus pirmą žvilgsnį, gali likti nebylus, tačiau savyje talpina didelį kiekį nuorodų ir net konkrečius pranešimus. Tiesa, V.Samulionytė keliose fotografijose nevengia nedidelės dinamikos, bet tai niekada netampa manifestiniu pranešimu.

Ir kai prisimeni tą žiniasklaidos dėmesį, ar be paliovos eksploatuojamas kelionines fotografijas, kurios žaibiškai praranda bet kokį aktualumą, lyginant jas su vietinių gyventojų nuoširdžiomis, intymiomis, nors ir mėgėjiškomis fotografijomis interneto platybėse, supranti, kad distancijos išlaikymas ir anonimiškas žvilgsnis yra bene geriausias būdas tyrinėti ir pažinti kitą kultūrinę situaciją.

Taip, nėra šioje parodoje egzotikos ir sensacijos. V.Samulionytės pasakojimas skirtas vizualiosios kultūros smaguriams.

by admin