V.Masalskis: „Teatras – apie tai, ką skauda“
Valerija Lebedeva
Pasibaigus Jauno teatro dienoms, Valentinas Masalskis užsidegęs kalbėjo: „Susiradau pjesę, kurią tuoj pat statysiu: vakar perskaitėme su aktoriais ir studentais – visiems labai patiko, tad imsimės dviejų iš karto, nes vieną jau buvome suplanavę anksčiau“.
Nebijoti maksimalistinių užmojų – kūrybingo žmogaus savybė, o sugebėti juos įgyvendinti – profesionalumo reikalas. Apskritai nebijoti, anot paties V.Masalskio, yra būdinga kiek-vienam teatro žmogui. Ir, knieti pridurti, kiekvienam jaunam žmogui.
58-erių aktorius, režisierius, Klaipėdos jaunimo teatro įkūrėjas, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedros profesorius džiaugiasi, kad drauge su Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra įgyvendintos Jauno teatro dienos netapo vien, jo žodžiais tariant, „pasilinksminimu ir pasišypsojimu“. Į teatrinį šurmulį aktyviai įsiliejo klaipėdiečiai ir svečiai iš kitų miestų, tačiau tai – ne vienintelis patrauklumą liudijantis rengėjams malonus dalykas.
Su Klaipėdos jaunimo teatru bendradarbiaujančio dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus pjesę „Paukštyno bendrabutis“ po šio teatralų suvažiavimo planuojama statyti Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje – ja susidomėjo iš šių šalių atvykę režisieriai Bobas Dantonelis ir Michaelis Woodwoodas. „Tai esminiai džiaugsmai“, – vardijo V.Masalskis.
Esmė – nebijoti prašauti
– Taigi kokias pjeses savo ruožtu statysite?
– Viena jų – Justo Tertelio „Sudie, idiotai“. Teatro „Atviras ratas“ ji buvo statyta Vilniuje, bet gyvavo neilgai. Tai istorija apie jauno žmogaus, studento konfliktą su universitetu, mokytojais, suburžuazėjusia stereotipine visuomene. Vaikams (V.Masalskis šitaip tėviškai vadina savo studentus bei Klaipėdos jaunimo teatro aktorius – aut. past.) ji labai patiko.
Anksčiau suplanuota M.Nastara-vičiaus „Kita mokykla“ taip pat gvildena mokyklos problemas; emigruojančios tautos, menkstančio moksleivių skaičiaus nulemtas situacijas, santykius tarp mokytojo ir mokinių statistinėje mokykloje.
Abiejose pjesėse vaidinsiu ir pats. Vienoje – mokyklos direktorių, kitoje – mokytoją.
– Numanau, kad vaidinsite kiek kitokį pedagogą nei esate pats?
– Abiem atvejais tai mokytojai, nenusipelnę mokytojo vardo. Šlykštoki personažai, – šypsosi.
– Įdomu įkūnyti personažus, kurių įsitikinimai nėra artimi jūsiškiams?
– Man įdomu tai, kas paveiku. Aktorius yra tas, kuris vakar buvo Kristus, o šiandien gali tapti Judu, vakar buvo Dievas, šiandien – velnias. Tas, kuris neturi bijoti įsileisti į save kitokią, baisią energetiką. Savo dvasią po to tenka gydyti įvairiomis maldomis ir panašiais būdais.
Mano leitmotyvas yra mintis, kad nėra blogų ir gerų žmonių – vidinis pasaulis gerokai įvairesnis, – yra tik jų veiksmai, geri arba blogi. Taigi scenoje blogio nevaidinu – aš jį įgyvendinu, aš darau blogą poelgį, o žiūrovas šiuo pagrindu susikuria vaizdinį, kad blogas esu aš… Šitaip yra ir gyvenimo scenoje, argi ne?
Aktorius, manau, yra tas, kuris nebijo atrodyti kvailai, nebijo nusišnekėti, nebijo suklysti. Grįžtant prie festivalio, Jauno teatro dienos nereiškia amžiaus cenzo. Tai labiau ieškojimų, smalsumo cenzas. Visuomenėje pasigendu noro nueiti ne tik į „Facebook“ ir prie televizoriaus; pasigendu smalsumo kito žmogaus atžvilgiu, smalsumo naujovėms, galiausiai smalsumo, adresuoto pačiam sau: siekio reikalauti iš savęs, nebijoti apsijuokti, nebijoti mėginti ir klysti. Jauno teatro esmių esmė – nebijoti prašauti pro šalį, padaryti klaidą.
Kai pats patiki
– Išeitų, kad aktoriaus profesija suteikia žmogui patirčių įvairovę, kurios negali patirti jokiomis kitomis aplinkybėmis?
– Taigi. Tai tiek pat įdomu, kiek ir sunku. Gyvenime visi vaikštome su kaukėmis, bet aktorius turi kur kas daugiau galimybių jas kaitalioti. Visąlaik kartoju sau: ne aš sukūriau vaidmenis – jie sukūrė mane. Visi Masalskio vaidmenys yra tūkstantįkart įdomesni už patį Masalskį. Mano personažai – visąlaik ties beprotystės riba. Juose slypi daugelio skirtingų veidų kvintesencija, daugybės likimų ir patirčių sirupas.
Tuomet, kai pats patiki tuo, kuo tiki tavo personažas – kažkuo labai didžiu, šviesiu, neįmanomu, antžmogišku, – tai atsiliepia visam tavo gyvenimui. Aš pats neturėjau tokių aukštų idealų. Bet pamažu pradėjau tikėti tuo, kuo tiki jie. O grožinės literatūros, dramos kūrinių herojų dvasinė kartelė pakelta aukštokai.
– Skubate supažindinti savo studentus, būsimuosius aktorius, su profesijos sunkumais?
– Man nereikia šito daryti: jie tiesiog patiria tuos sunkumus kiekvieną dieną nuo pat studijų pradžios. Jie ateina aštuntą valandą rytą ir išeina dešimtą vakare. Jie neturi laisvų šeštadienių ir sekmadienių. Pavargus padaromos išlygos. Tačiau jie įpranta dirbti, tarnauti publikai, mokosi užmušti savyje egoizmą – skirdamas savo meną kitam, pirmiausia turi padaryti tai, turi dalytis su publika tuo, ką išgyvenai, ką patyrei, ką pajautei.
Mūsų profesijoje baisu ir sudėtinga yra tai, kad esame ir pianinas, ir pia-nistas tuo pačiu metu. Mes turime patys suderinti savo vidinį instrumentą. Tam reikia gyventi, bet atkakliai dirbant laiko tam nelabai lieka. Reikia mylėti, reikia paslysti, reikia matyti gyvenimą, o tarp sienų esantys jauni žmonės kartais praleidžia jo linksmumus; nemato, koks jis purvinas, koks jis gražus, kokiais drabužiais jis šiandien yra pasipuošęs.
– Klaipėdos jaunimo teatras turi oficialų statusą. Kaip įsivardijate šį darinį pats sau – kaip komandą, šeimą, kolektyvą?
– Tai teatro trupė, kuri dirba dviem kūrybinėmis kryptimis. Viena jų – muzikiniai ritmo bei šokio spektakliai be žodžių, skirti publikai, kuri nejaučia teksto poreikio, bei kitakalbei auditorijai. Juos norime ištobulinti iki aukščiausios kokybės. Antroji srovė – šiuolaikinė lietuvių dramaturgija. Būtent šitaip: tiktai šiuolaikinė ir tiktai lietuviška. Mums reikia užsiauginti daug dramaturgų. Mums reikia iškelti problemą, kurią publikai skauda taip pat, kaip ir dramaturgui. Interpretuoti klasiką galėsime vėliau.
Tarnauja ir neša žinią
– Gryninate ne tik repertuarą ir koncepciją, bet ir trupės sudėtį: nuo pradžios, kuri buvo jums surinkus pramoginio meno aktorių kursą Vilniaus kolegijoje, iki dabar ji pasikeitė. Kaip klostėsi vidiniai santykiai jūsų kolektyve? Kaip apskritai jaučiatės Klaipėdoje?
– Mūsų gretose buvo žmonių, kurie turėjo kitokių siekių ir norų. Pradinėje sudėtyje buvo dvylika asmenų. Kai jie Klaipėdos universiteto Menų fakultete įgijo bakalauro diplomus, vieni išvažiavo į Vilnių, kiti sukūrė šeimas. Tai – teisinga ir dėsninga. Mes likome septyniese. Bet dabar esame 24. Pavyko sujungti jau profesionalius aktorius su Menų fakulteto pirmakursiais: vyresnieji pirmąjį pusmetį mokė jaunesniuosius ir sugebėjo jiems perteikti savo patirtį, įgytą per ketverius studijų metus. Tai buvo labai aktyvus, sunkus, alinantis laikotarpis. Bet jo dėka dabar galime dirbti normaliu ritmu.
Panašu, kad viskas susiklostė gerai. Esu labai dėkingas miestui, savivaldybei, kuri viskuo mums padeda. Kad spektaklis įvyktų, reikia daug komponentų: reikia susigroti tarpusavyje per ilgas repeticijas, reikia kostiumų, dekoracijų, patalpų. Todėl mums labai svarbus tas minimalus duonos kąsnis.
Šiuo požiūriu nesame išskirtiniai: joks teatras pasaulyje neišsilaiko pats iš savęs, išskyrus Niujorko ir Londono miuziklus, su tomis pačiomis dekoracijomis penkerius metus kas vakarą atliekamus penkiems tūkstančiams žiūrovų, ir dar trejus metus rodomus gastrolėse. Visi kiti išlaikomi iš mokesčių mokėtojų pinigų.
Paremti meną, kultūrą yra privaloma. Todėl mes turime įrodyti, kad esame verti pinigų. Bandome visais įmanomais būdais pasakyti žmonėms, kad jie ne veltui mus remia. Dėl šių priežasčių aktyviai dalyvaujame įvairiausiuose miesto renginiuose ir patys inicijuojame naujus sumanymus.
Gegužės 5-ąją, per Motinos dieną, 16 val. kviečiame klaipėdiečius į skverą prie TEO LT pastato, prie fontano – čia rengiame teatro iniciatyvą „Patiekalas kito mamai“. Kaip sufleruoja pavadinimas, kiekvienas kviečiamas atsinešti vaišių ir pasidalyti jomis su kitu. Gegužės 18-ąją pakviesime į antrąją senamiesčio „Turgaus naktį“.
Norime pasakyti, kad mes jums tarnaujame. Nesislepiame – jeigu norite, sakykite, ką blogai darome. Bet reikia nepamiršti, kad savo tarnystėje teatras turi publikai nešti žinią, kuri ne visada yra maloni.
Įdomiau būti alkanam
– Kaip šiame teatro išgyvenimo kontekste jums atrodo valstybinių biudžetinių teatrų statusas?
– Neturiu teisės nei vertinti, nei kritikuoti kolegų ar jų mokyti. Kiekvienas pasirenkame savo kelią. Man įdomiau ieškoti ir būti alkanam.
Kai menininkas sotus, jame šis tas atsitinka… Esame įsikalę, kad pinigai suteikia laisvę. Bet kai turi daug pinigų, jie pirmiausia tave padaro tinginį, ir, antra, pradeda diktuoti skonį ir poreikius. Pavyzdžiui, jeigu būčiau turėjęs daug pinigų, nekalbėčiau čia ir net nebūčiau Klaipėdoje: važiuočiau į šiltus kraštus, gulėčiau paplūdimyje ir sakyčiau, kad man nebereikia kurti.
Taigi pinigų aš bijau. Jie mane tuoj pat įpareigoja juos leisti. Jie pradeda kalbėti su manimi kitokia, sava kalba. Todėl teatras, kuriame lyg ir gauni viską, kas reikalinga kūrybai, atrodytų, yra tikras tramplinas menui. Bet man patinka domėtis, ruošti spektaklio struktūrą, ieškoti kėdžių, dekoracijų, dairytis, kur ko pigiau nusipirkus. Tuomet kūryba tampa kūnu, kuris tau brangus; ir žmonės, ta gyvoji materija, taip pat tampa labai brangūs, o tu pats nesustabarėji.
Man ypač patinka, kad šitaip mes kuriame kolektyvinę atsakomybę. Nėra tokios Žemėje – yra tik asmeninė. Bet kartais pavyksta ją sukurti – neilgam, keleriems metams. Tam tikru etapu visiems teatrams pavyksta suburti žmones, kurie tarnauja tiems patiems idealams – visut visi, ir režisierius, ir aktoriai, ir visas kolektyvas iki pat valytojos. Dažniausiai po penkerių šešerių metų tai nutrūksta, nes žmogus linkęs aptingti. Manau, kad kol kas Klaipėdos jaunimo teatras išgyvena būtent šį etapą.
Kai kas sako, kad mes norime pasirodyti, kai kas sako, kad per daug visur lendame arba norime viską užgožti. Bet mes tiesiog norime dalyvauti, tarnauti ir būti smalsūs. Gal tai juokinga arba nereikalinga, bet aš kitaip nesuprantu. Aš nesuprantu fabriko…
Kai prasidėjo Nepriklausomybė, išėjau iš Kauno dramos teatro į gatvę, nes maniau, kad dabar tai jau fabriko dienotvarkė baigsis ir prasidės kūryba. Bet turbūt ne santvarkoje esmė. Ilgai reikėjo keliauti, kol tai supratau.
Pasukęs į pedagoginę veiklą, nesijaučiu perėjęs į kitokią kūrybos formą, nes mano pedagogikos pagrindas yra kūrybinė veikla. Kiekvienas egzaminas yra spektaklis, kiekvienas pasirodymas, net mažiausias, išsaugo teatrinį pavidalą. Tai ne studijavimas, tai teatro tarsi jauno vyno brandinimas, dalijimasis tuo, ką žinau pats.
Kažkas mums pasidarė
– Viename interviu esate pasakęs labai šmaikščią frazę apie teatrų publiką – kad į spektaklius daugiausia ateina moterys, kartais kaip rankines „atsinešančios“ savo vyrus… Jūsų trupės sudėties pavyzdys irgi rodo, kad dailioji lytis yra labai aktyvi. Kaip manote, kas lemia tą lyčių lyginamąjį svorį?
– Dabar jau trupėje turime ir daug vyrų. Bet apskritai manau, kad moteris išsaugojo smalsumą, ji nenuorama. Tuo metu vyrai, sutikčiau su Nyče, yra bailiai – jie bijo verkti, bijo nustoti vyriškumo, jie įsivaizduoja, kad vyriškumas yra užsidarymas nuo gyvenimo, kad nereikia demonstruoti emocijų ir jausmų, kad nereikia išsišokti… Manau, dėl šios priežasties kuo toliau, tuo mažiau vyrai turi kalbos su moterimis. Vyras nebemoka pasakyti moteriai komplimento, nebemoka jos pralinksminti. Jis tampa monumentu sau, bet netampa vadovu, netampa net kompanijos siela. Kažkas mums pasidarė. Paprastais dalykais – drabužiais, profesijomis, veikla – tapome panašūs, bet drauge atotrūkis tapo begalinis.
– Spektaklyje „Paukštyno bendrabutis“ paveikiai parodote, į ką visa tai gali išsivystyti.
– Taip… Iš tikrųjų gyvename dūžtančių formų pasaulyje. Menas taip pat yra ištrupėjęs. Žmogus, tapęs nepakantus, nebeįstengia išklausyti ilgos pjesės, publika pati nori kurti siužetus. Dūžtančios formos yra ir dūžtančios šeimos, skaudūs išsiskyrimai. Kiek pasiklausai, visos šeimos skiriasi arba jau išsiskyrė. Ir pats tą patį padariau, taigi… Nebesugebame vienas kito išlaikyti, nes tikriausiai būsime praradę labai daug kantrybės elementų. Praradome darbą vienas su kitu.
Neseniai kalbėjausi su keliomis verslininkėmis. Jos sakė, kad darbas yra labai šlykštu, kad darbas yra tik tada, kai už jį gauni pinigų. O aš manau, kad darbas yra kiek-viena diena, kad jis yra džiaugsminga tarnystė vienas kitam ir kitiems. Niekada neatskyriau darbo nuo laisvalaikio. Ir neįsivaizduoju, ar tikras verslininkas gali atsiriboti nuo savo darbo, gulinėdamas prie jūros? Netikiu – juk jis taip pat yra kūrėjas.
Turi belstis kitaip
– Ar apskritai yra universalių amžinų formų, kurias reikėtų saugoti, kad nesudužtų?
– Nieko nėra pastovesnio už kitimą, judėjimą, taip? Viskas juda, mainosi, o į kurią pusę judame, mums galbūt net nereikėtų sužinoti. Koks eksperimentas vyksta, kas per sapnas paleistas – nežinau, ir nemanau, ar kas kitas žino, tik suvokiu labai aiškiai, kad visi esame labai susieti. Kad šiandien apie tai kalbėčiau, reikėjo griūti Tarybų Sąjungai, antraip tikriausiai būčiau iki šiol dirbęs Kaune, ir tiek. Ir dar žinau, kad bandydami įsikibti į kažkokias dogmas, į pastovumą, pralaimime – gyvenimas mus suparalyžiuoja, nes į tą pačią upę du kartus neįbrisi.
– Koks jūsų santykis su religija?
– Esu krikščionis. Į bažnyčią nevaikštau dėl vienos paprastos priežasties – nesugebu ten susikaupti. Proginių dalykų nevengiu, bet jei iš tiesų noriu susikaupti, turiu ateiti vienas. Tuomet bendrauju su tuo, kas yra paslaptis. Man labai patinka šis pasakymas: „Jeigu mes kalbamės apie Dievą, mes visi suprantame, kad turime omenyje ne Dievą“. Kažką tokio, ko negalime įsivaizduoti ir suvokti. Meldžiuosi vienas. Mėgstu susikaupti prieš spektaklius, ypač kai jie sunkūs. Atlikti meditacijas mokau ir studentus. Mantrų, litanijų kartojimas atveda į tam tikrą būvį.
– Jūsų prioritetas yra nesustabarėjimas. Kaip apibūdintumėte savo meninį skonį muzikai, literatūrai?
– Skonis, kaip ir žinojimas, kinta kas dieną. Teatre daug lemia žiūrovai – tai yra, jeigu aš beldžiuosi, o jūs keičiatės, vadinasi, turiu belstis kitaip. Meno kreipimosi į žmogų forma nuolat kinta. Turbūt didžiausia klaida, kai menininkas ima manyti, kad jau žino viską. Tuomet žinojimas tampa gyvenimo taisyklėmis, pradedama tarnauti sistemai, kurioje nėra laisvės. Laisvė apskritai yra tol, kol mes apsisprendžiame – priėmus apsisprendimą ji baigiasi. Šitaip ir su skoniu – jeigu tariuosi tiksliai ir galutinai žinantis, kas man skanu, jis nesikeis. Tačiau nekinta tik turinys – vertybė. Vertybė yra idealaus gyvenimo, kurio nėra šioje Žemėje – kur visi esame draugai, mokame dalytis, nesipykstame, – atspindys. Klausimas tik, kaip tą turinį šiandien supakuoti ir įteikti žmogui, kad jis jį suprastų?..
– Ką patartumėte perskaityti, pasiklausyti, pasižiūrėti?
– Iš filmų – Kim Ki-Duko „Pietą“ bei dokumentinį autobiografinį jo filmą „Arirang“ ir Michaelio Hanekės „Meilę“. Taip pat man labai įdomūs anglo Maiko Li (Mike Leigh) filmai. Grožinės literatūros dabar nebelabai skaitau – daugiau metodinę. Mano chrestomatinė knyga – amerikiečių psichologo Rollo May „Meilė ir valia“. Visi turėtų perskaityti Ericho Frommo knygas, kiek jų yra, bei Viktoro Franklio „Sielogydą“ – tai stalo knyga kiekvienam.
