V.Viningo „Improviza“ – įkvėpta džiazo
Rita Bočiulytė
Kad Klaipėda yra džiazo miestas, galima pajusti ne tik vasarą, kai jis persisunkęs Pilies džiazo festivalio dvasia. Klaipėdoje džiazuoja ne tik muzikantai, bet ir dailininkai. Uostamiesčio Dailės parodų rūmuose iki 2009-ųjų sausio 19-osios veikianti klaipėdiečio Virginijaus Viningo tapybos paroda „Improviza“ inspiruota džiazo – visi jos paveikslai nutapyti klausantis Mileso Daviso, Charlie’o Parkerio, Johno Coltrane‘o bei kitų pasaulio džiazo legendų muzikos.
Išsiugdė įžvalgumą
Jau buvau sunerimusi, kai keletą savaitgalių „Akropolyje” nebemačiau šaržus piešiančio V.Viningo.
Dailininkas nebe pirmi metai lavina ranką ir prisiduria pragyvenimui laisvadieniais paišydamas visus, kas tik užsigeidžia. Vasarą su juo pasilabinam Palangos kurorto gatvėse, ne sezono metu – po ne mažiau šurmulingu didžiosios prekybos Mekos stogu Klaipėdoje. Jis nesivaržydamas pasakojo, kad toks užsiėmimas, nors ir neteikia didelio džiaugsmo, išvargina ir išsemia, bet tai irgi – pagal profesiją, kuriai jis gėdos niekada nepadarys. Nebūtų profesionalas.
Anot tapytojo, tegul pabando tie, kurie galvoja, kad tai paprasta, – piešti viešumoje ir sulaukti dėkingumo iš savo portretuojamųjų. Jis turi net nuolatinių klientų, kurie periodiškai atveda savo augančius vaikus, kad jis juos nupieštų, ir kaupia jų šaržus. O tapytojui tai padėjo išsiugdyti įžvalgą, iš veidų atpažinti žmonių charakterius ir savo pastebėjimus perkelti ne tik tušu ant skiautelės popieriaus, bet ir laisvai, plačiais potėpiais improvizuojant akrilu ant keliametrės drobės.
Svarbiausia – tapyba
Tyčia ar netyčia, bet „Improvizos“ paroda sutapo su autoriaus kūrybinės veiklos 15-mečiu. 1990-aisiais Vilniaus dailės akademijoje baigęs tapybą, V.Viningas parodose pradėjo dalyvauti 1993-iaisiais, nuo 1997-ųjų – Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos narys, yra kūręs vitražo ir asambliažo srityse, bet visuomet jam svarbiausia buvo tapyba. Taip pat ir tuomet, kai jos mokė vaikus E.Balsio menų gimnazijoje. Retas jo mokinys neįstodavo į Dailės akademiją, kuri visuomet garsėjo milžiniškais konkursais.
Dabar V.Viningas atsisakė pedagogo darbo. Vis dėl tos tapybos, savo paties kūrybos, kuri išsireikalauja vis daugiau menininko laiko ir energijos.
Atpažįstamas iš tolo
Originalus tapytojas, vienas iš tų, apie kuriuos sakoma – „turi savitą stilių”, jis iš tolo atpažįstamas iš varvančių – viningiškų potėpių. Prieš lietuviškos tapybos mokyklos srovę jie vis su didesne jėga srūva nuo pat dailininko karjeros pradžios.
Ką bevaizduotų – maištaujančias pakabas, grėsmingas sūpuokles ar su trenksmu virstančias kėdes, ant abstrakcijos ribos skaudžiai balansuojančias emocijas, beasmenius gimnazisčių veidus ar socialiai provokuojančius bananų valgytojų portretus, savo mylimą šunį ar džiazo įžymybes, kurias pažįsta tik iš muzikos, – V.Viningas parodo, kad puikiai moka tapyti „varvančius” savo personažus. Ir spalvos viningiškos – šalčiu kaustanti mėlyna, anemiška pilka, deginančiai raudona, akivariškai juoda ir anonimiška balta. Dviejų trijų spalvų kombinacijos jam su kaupu pakanka, kad jo tapybos personažai atgytų, prabiltų, imtų demonstruoti savo nuotaikas.
Muzikuojantys portretai
V.Viningas nedažnai rengia autorines parodas. Iki šiol būta devynių. Ne tik Lietuvoje, bet ir Suomijoje, Vokietijoje. Klaipėdoje paskutinįsyk prisistatė berods 2005-aisiais – drąsi, provokatyvi ekspozicija Baroti galerijoje vainikavo autoriaus 45-metį. Be to, jo tapybą dažnai galima pamatyti bendruose uostamiesčio ir Lietuvos tapytojų projektuose. Su jais V.Viningo paveikslai pabuvojo Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, eksponuoti Danijoje ir Švedijoje.
Šiuosyk dailininkas pasidavė intriguojančiai tapybos improvizacijai, kuri parodos temą pasuko netikėta linkme. „Prieš metus buvau suplanavęs moterų portretų parodą, o išėjo… Tikra improvizacija”, – šypsojosi V.Viningas, savo parodą pristatęs kaip portretines džiazo improvizacijas. Drobėse jis stengėsi įkūnyti emocinius ir estetinius įspūdžius, kilusius jam klausantis džiazo. Iš tikrųjų tai pasaulio džiazo korifėjų muzikos refleksija tapyboje.
Anot tapytojo, tai momentiniai darbai. 16 parodos paveikslų nutapyti per pusantro mėnesio iki parodos atidarymo.
„Mane „užkabino” džiazo muzikantų plastika. Ir pas mus namie visąlaik skamba džiazas… Jis ir užvedė „ant kelio”, paskui tai išsivystė į vis didesnes apimtis”, – pasakojo V.Viningas.
Bet jam svarbiausia – ne tema. Vis dėlto tai – daugiau portreto paroda. O džiazo muzikantų veidai – labai įdomūs, išraiškingi. Todėl tapydamas stengėsi perteikti ne tiek įspūdį, sukeltą muzikos, kiek pačių atlikėjų charakterius, sukuriančius džiazuojantį muzikanto įvaizdį. Jis užfiksavo įsivaizduojamas emocines jų būsenas, mimiką, gestų, kūno kalbą. Panašumo nesiekė. Tapytojui labiau rūpėjo „pagauti” jausmą ir judesį.
Veržiasi per kraštus
Plėtodamas Londono tapybos ekspresiją, parodoje „Improviza” V.Viningas pats save papildo – atskleidžia dar neregėtus žvilgsnio rakursus ir matymo bei interpretacijos galimybes.
Vėlgi čia „pirmu smuiku griežia” tapyba. Tos pačios spalvos, lokalinės jų zonos, tie patys viningiški jų nuvarvėjimai, ta pati kompozicija, formatai – irgi tokie pat akiplėšiškai dideli. Betgi greta – visai kuklūs, kas V.Viningui lyg ir nebūdinga, tačiau, kaip autorius įrodė, ne mažiau paveiku. Kita tema ir kiti veidai – juose atsirado ir trykšte trykšta gyvybė, užaštrinta emocija ir daug daug uždegančio artistiškumo.
„Improvizoje” impulsyvi potėpio ir spalvų ekspresija tiesiog veržiasi per kraštus, priekaištingai „badydama akis” autoriaus profesionalumu, drąsa ir užmoju. Netikėtai išnirusi stipri dekoratyvumo dozė, aiški komercinė užuomina – tokiai tapybai irgi ne priešai, o sąjungininkai. Iki šiol V.Viningo (kaip ir daugelio jo kartos menininkų) paveikslai meno rinkoje nebuvo labai paklausūs. Gal dabar… Seniai laikas susiprasti tiems, kurie kolekcionuoja „gyvus klasikus” ar fotoreprodukcijomis dekoruoja savo restoranus ir klubus. O V.Viningo tapyba po metų kitų gali tapti neįperkama.
