Vainius Bakas
Gimiau 1989 m. Ukmergėje. 2003-iaisiais pasirodė pirmoji debiutinė mano poezijos knygelė „Lietaus spalvos“. 2010-aisiais išėjo antrasis poezijos rinkinys „Pretekstai“.
2012-aisiais baigiau Vilniaus universiteto lietuvių filologijos bakalauro studijas. Šiuo metu studijuoju literatūros antropologiją ir kultūrą (magistro laipsnis), dirbu kalbos redaktoriumi kultūriniame žurnale „Literatūra ir menas“. Įvairioje periodinėje spaudoje publikuoju literatūros kritikos, publicistikos straipsnius, poeziją. Nuo 2012 m. esu ir jauniausias Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
Tačiau pati autobiografija, gyvenimas, matyt, yra kažkur tarp visų šių lakoniškai išvardytų faktų ir datų: įkvėpimai ir iškvėpimai, jaukūs, kartais nostalgiški rudens vakarai, giedros vasaros naktys, praleistos brazdinant gitarą, klausantis, kalbant, kūrybinės audros, štiliai ir t. t., ir t. t. Daugiau netuščiažodžiaudamas pasakysiu tik tiek, kad tikiu, jog visa tai vienaip ar kitaip atsispindi mano poezijoje, kurios pluoštelį ir siūlau paskaityti.
Iš banalių
eilėraščių pluošto
Iš gulbių mokėmės mylėti(s)
apleistame kaštonų parke,
po tais senais skylėtais skėčiais,
kai debesys iš džiaugsmo verkia.
Ir tykiai du kaklus suglaudus
išbrist iš balto putų sniego,
kuriam kiti pasauliai maudos,
dainuot ir nesuprasti nieko.
Dainuoti ir save užmiršus
pajausti lapkritinę arktį,
kai šąla tvenkinių paviršius
ir neišeina išsiverkti.
Tik susipint kaklais ir būti,
kol išsitrins pasaulių ribos,
ir išgiedoti bent eilutę
iš pluošto banalios kūrybos.
Be partitūros
Viskas, ko šiandien taip tyliai prašai,
su atpildu duota.
Groja balkono turėklais lašai,
stingsta į gruodą.
Gruodą atleidžia, atleis dar nekart
žodžiai į tylą,
bando giliau ir giliau įsigert,
krenta ir skyla.
Nebesinori prieš nieką maištaut,
tilsta jau barniai.
Spalio lietus ir ši muzika tau
skamba nedarniai.
Slenka į nebūtį sapno riba,
nebesulaiko –
kas iš tiesų tu, paukšte raiba,
lesanti laiką?
Ar dar yra panašių į tave?
Esam panašūs?
Nuskamba ilgas akordas gatve –
krentantis lašas.
Kliudo judėti sparnai prie pečių,
vos bepaneši.
Kaip tu laikaisi? Dar tų pačių,
sukančių ašį.
Sunksta įmirkę sparnai ant kupros,
mėnesiai niūrūs.
Spalio lietus jau visai nusigros
be partitūros.
Sonetas,
krečiamas drugio
Giliai akis užmerkęs vėl regiu –
iš knygos atverstos į aukštį kyla,
mažais sparneliais plakdama į tylą,
poeto siela, virtusi drugiu,
ir ko ji čia po svetimus namus –
lyg ko ieškotų, teisintųsi – blaškos
aplinkui žvakę, kapsi karštas vaškas,
drugys tarsi pamėklė neramus,
man virš galvos grakščiai apsukęs ratą,
ant sienų, ant daiktų šešėlį meta
ir pats išnyksta žvakės liepsnoje,
jis virsta pelenais Nerono sodų,
o juk iš tolo taip gražiai atrodo
ugnis šiai žemei, lekiančiai į ją.
Nepraeinantis šaltis
– Ir iš kur šitas šaltis namuos?
– Iš manęs.
Mano veidas švelnus, kai jį glostai
iš kitos veidrodžio pusės,
nes išvirkščia žemės pusė yra švelni
kaip karakulio sapnas,
geroji pasaulio pusė glotni ir maloniai vėsi
kaip karsto pamušalas,
kurį liesiu tada, kai bus leista
liesti daiktus iš pat jų vidaus.
Iš vidaus paglostyti motinos pilvą,
pridėti delną ir justi, kaip lyja
ir neskauda visai,
jeigu įsčios gerai užrakintos,
jeigu užsklęstas gyvas vanduo,
nes aš esu šaltis, kuris įeina į vandenį
ir jame iš vidaus užsidaro.
Žiūrėk, jau traukiasi ežero paviršius –
tu niekada negalėsi įeit
į šį mėlyną kambarį,
kuris skamba drėgnu pirštu vedžiojant
jo sienas.
Ir kodėl į karstus niekas nesutelpa dviese?
Sako, ten ankšta nebus,
bet erdvė kažkodėl tik vienvietė.
Ir jokie kirviai, ir jokios knygos jau
neprakirs šito sąmonės ledo.
Per pusę skils lankai,
juosiantys Diogeno statinę,
nes šaltis plečiasi
kartu su visata
ir vyzdžiais,
žiūrinčiais į krentantį laiką:
iš tuščio pasaulio
į kiaurą.
Poezijos skaitymai.PO.
Baigės skaitymai, publika skirstosi,
liks nyki tuštuma aktų salėse.
Gal dar dilgčios kažkam kojų pirštuose,
o burna bus nuo žodžių apsalusi.
Ir norėsis visus juos nuplauti,
ir klausytis, kaip pulsas nurimo,
nors dar sudiegia kairįjį plautį
po kiekvieno gilaus įkvėpimo.
Nežinau, ar gali įžiūrėti,
kas artėja, kas slenka virš mūsų.
Plaukia debesys sunkūs, korėti
į šviesesnę gyvenimo pusę.
Nes kitoj, tamsesniojoje mudu,
išsiskirsčius kitiems, pasiliekam.
Pabučiuoti gal Kristaus, gal Judo,
dar bevardžiai, nežinomi niekam.
Pro tirštėjančius didmiesčio dūmus,
pro kas naktį garsėjančią tylą.
Ką gali išskaityt iš veidų mūs,
jeigu jie su mėnuliais išdyla.
Kai nuo lūpų bandai nukrapštyti
skiemenų prisiplakusį pieną.
Laikas duoda po vardą ir lytį,
ir tamsa vėl sujungia į vieną.
Vėl išblaško lietus įsijautęs,
vėl išbarsto žvaigždynais po grašį.
Rankoj liko eilėraščio skiautė,
o kitus iki vieno nurašė.
Slėgis
Šalta naktis, o slėgio, regis, tiek,
kiek slegia dangų laikantį Atlantą.
Toks melsvas liūdesys… dar pasėdėk,
tylėsim apie ką – abu suprantam.
Užgesęs langas, bet vis tiek šviesu,
ir nieks ugnies neužpučia, nors pučia
į veidą vėjas, suprantu – esu
per daug toli, kad rodosi – nebūčiau.
Kad rodosi – nėra nakties, dienos,
jokių ženklų, kaip jas gali atskirti.
Kad rodosi – užtenka tik vienos
karštos minties, kaip pergudrauti mirtį.
Kaip būt su ja per naktį tête-à-tête,
apglėbus neužmigt, sulaukti ryto
kitokio nei rutiniškam rate,
kaip niekad džiaugtis, kad ir vėl nušvito
Madonos veidas, dangiški skliautai,
dabar baltuoja, kaip anksčiau baltavo,
kad viskas, ką lieti ir ką matai,
yra vien sapnas, šičia nieko Tavo.
Čia nieko Tau priklausančio nėra,
tik sauja dulkių, tik buvimas mūsų.
Už nugaros praėjusi era,
sūnus, kuris Įstatymui pakluso.
Laikai jo delną, pervertą virbu,
ir tiek šviesos, net norisi apakti.
Gyventi noris, rodos, nesvarbu,
ką kužda laikas, trumpindamas dagtį…
Laikantis skliautą
Jau baigėsi duona, žaidimai, bet liko vilties –
po sunkmečio šito ramybė ateis ir per amžius
pavargusius glaus, ir žolė paminta atsities,
ir pieva plazdės kaip tavoji suknia susiglamžius.
Ir ims vėl švytėti balčiausi mėnulio takai,
kurių dar nepalietė mus paklaidinančios kojos.
Ir žodis, kurį taip nedrąsiai dar šiandien sakai,
taps kūnu brangiausiu, kurį man esi paaukojus.
Jau baigės eilėraščiai, vynas, bet vis dar yra,
kas sprūsta pro klausą, pro uoslę, lytėjimą, regą,
nuo ko negali atsitvert akmenim, kapinaičių tvora,
naktų barikadom – viduj kažkas raitos ir dega.
Ir rūksta žvaigždynai, nušvitę pasaulio skliautai
užgriūva praeivio pečius per siūles subraškėję,
prieš šimtmečius baigės, ką šiandien, atrodo, matai –
eini pavėjui ir maldauji jėgų eit prieš vėją.
Ir linksta prie žemės – kaip tavo šešėlis sunkus –
šis prieblandų metas ir tu neprašai nieko kito,
tik žodžiui gyvybės, kad žemėj tuštėjančioj bus
bent vienas galėsiantis griūvantį dangų laikyti.
Sodas
Debesų baltumas, obuolių raudonis
per birželio vėją išbučiuoja veidus,
kai sapnuoja žemę miegantis Adonis,
prie platano aukšto saulei nusileidus.
Prie jo šono guli jau giliai įmigus
moteris, iš lūpų jai užgimsta vėjas,
nuo kurio dvelkimo noksta saldžios figos
ir pražysta žvaigždės, šviesai pasiliejus
iš taurės mėnulio, užgesinus langus –
atvirus kaip žvilgsnis, pro pirštus praslydęs.
Guli mylimoji sau krūtis pridengus
figmedžių delnais lyg gyvaisiais skydais,
į kuriuos užlūžta laikrodžių geležtės,
atsitrenkus dūzgia dar ratuota bitė.
Ir nektaras žodžių – vos gali panešti,
prisimerkus šviesą iš toli matyti.
Pasiilgai sodo vos iš jo išėjus,
į ausies kriauklelę tavo lūpos pučia –
ir mintis, ir formas greit išbarsto vėjas.
Viskas, kas svarbiausia, lieka tarp eilučių…
