„Vakarų vėjai” – su diskusijų audra
Apžvalginė Klaipėdos dailės paroda užfiksavo nueitą etapą, užčiuopė problemas ir tendencijas
Kristina Jokubavičienė
Visą mėnesį iki spalio 27-osios didžiojoje Klaipėdos dailės parodų rūmų dalyje buvo eksponuojama antroji apžvalginė Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyriaus narių kūrybos paroda „Vakarų vėjai“, susilaukusi karštos diskusijos.
Žingsniai – pastebimi
Į bendrą apžvalgą įsijungus ir tradiciškai kas dveji metai rengiamai taikomosios dailės parodai „Molio, medžio, metalo, odos, siūlų menas“, prieš žiūrovo akis kaip ant delno atsiskleidė 2008-ųjų Vakarų Lietuvos dailės situacija. Teisybės vardan iš karto reikėtų patikslinti – ne visa, nors LDS Klaipdos skyrius jungia didžiąją dalį regione gyvenančių ir kuriančių dailininkų, 105 narius. Regione veikia ir Klaipėdos apskrities dailininkų sąjunga, ir visai neseniai įkurta Meno kūrėjų sąjunga.
Bet organizacija, turinti per šimtą narių, be abejonės, yra labiausiai matoma, ir natūralu, kad visi jos žingsniai matomi ir aptariami. Tai akivaizdžiai parodė ir diskusija, kuri Parodų rūmų iniciatyva buvo surengta likus kelioms dienoms iki parodos uždarymo. Į diskusiją buvo pakviesti ir patys susirinko dailininkai, meno kritikai, kuratoriai, kitų kūrybinių sąjungų atstovai, šiaip prijaučiantys menui asmenys, taigi tie, kurie gavo informaciją apie ją.
Ant to paties kurpaliaus
LDS Klaipėdos skyrius apžvalginių parodų rengimą atnaujino 2006-aisiais, po kelerių metų pertraukos. Tuomet ši idėja buvo gana ilgai svarstyta skyriaus valdyboje, aptariant visus „už” ir „prieš”. Pirmoji paroda sulaukė įvairių, net kraštutinių vertinimų: nuo visiško tokių ekspozicijų neigimo iki labai optimistinių džiūgavimų. Priminsiu, buvo priekaištaujama dėl koncepcijos ir kuratoriaus nebuvimo, esą tai tiesiog suneštinė ekspozicija, kažkas panašaus į lietuvišką baltąją mišrainę… Iš esmės ją mėgsta daugelis, bet nėra oru viešai apie tai prisipažinti, nes maistas – ne „gurmanų”.
Nors diskusiją vedęs moderatorius menotyrininkas Ignas Kazakevičius pradžioje iškėlė net kelis klausimus (ar reikalingos tokios viską ir nieką pristatančios ekspozicijos, kokie vėjai siaučia parodos salėse, kokios tendencijos ir vertinimai?), visos karštos kalbos sukosi vėlgi apie koncepciją. Buvo išsakyta nuomonė, kad parodai stinga šiuolaikinių organizavimo principų, t.y. nėra kuratoriaus, koncepcijos, kriterijų.
Atrodo, niekas ir netvirtino, kad konceptuali paroda (ir kuratorius, kuris ją plėtoja) yra blogai, bet kodėl visas parodas reikėtų mauti ant to paties kurpaliaus, tai yra remtis vienu modeliu? Juk egzistuoja įvairūs parodų tipai: apžvalginės, konceptualios (iš esmės – tos pačios teminės), personalinės, jubiliejinės ir t.t.
Koncepcija – ne panacėja
Klausantis diskusijos dalyvių, koncepcija ryškėjo lyg kokia panacėja, savaime garantuojanti lygį, sėkmę ir genialius kūrinius. Galima pagalvoti, kad parodų rengimo principas, būdamas tik žanriniu, o ne kokybiniu požymiu, nustato jų vertę. Tačiau liberalus požiūris leidžia gyvuoti visoms struktūroms, juolab kad nė vienas parodų tipas nesunyko, įdomios gali būti ir vienos, ir kitos. Kiekvieno tipo paroda randa žiūrovų, o apžvalginės parodos pritraukia platesnį jų spektrą.
Jei dailininkai kurį laiką iki pa-rodos būtų žinoję jos koncepciją, ar būtų staiga visai pasikeitę (perfrazuojant pateiktą pavyzdį apie vieną labai konceptualią parodą) arba pagerinę lygį? Kas nedalyvavo šioje parodoje, kitokioje taip pat nebūtų dalyvavęs, – tokią realybę (ar problemą) reikia pripažinti ir apie ją diskutuoti. Pasak vieno menininko taiklaus pastebėjimo, „negalima nurodyti – tu piešk tą. Aš piešiu ir niekada neklausysiu jūsų; nėra problemos, yra gyvenimas“.
Apžvalga – atspirties taškas
Taigi nekonceptuali, suneštinė, beveidė. Buvo pasitelkti ir lankytojų atsiliepimai, esą tokių parodų Lietuvoje niekas nebeorganizuoja, tik provincialioje Klaipėdoje dar vis… Skyriaus pirmininkas skulptorius Arūnas Sakalauskas šį teiginį atrėmė Šiaulių pavyzdžiu, – ten tokia paroda buvo surengta.
Vis dėlto apžvalginės parodos akivaizdžiai parodo dailininkų bendruomenės kūrybos visumą, gyvą dailės procesą – tai naudinga ir patiems kūrėjams, ir menu besidominčiai visuomenei. Žodis „apžvalginė“ kalbose vis maišėsi su „ataskaitine“, tuo sukeliant ironišką klausimą, o kam atsiskaitote, a?.. Mat ataskaita skamba lyg ne visai gerai, kvepia praeitimi. O juk kiekviena apžvalginė paroda iš tikro yra atskaitos arba atspirties taškas, kuris fiksuoja praeitą etapą ir kartu leidžia apčiuopti naują. Ji gali tapti ir ataskaita sau, pamačius savo darbus kolegų kūrybos kontekste, ir tam hipotetiniam žiūrovui, kurio vertinimus būtų verta išgirsti.
Garbės ir ambicijų reikalas
Apžvalginės parodos, rengiamos pagal skyriaus priimtą paprastą pakvietimo eksponuotis principą, suteikia galimybę dalyvauti visiems nariams, be atrankų (lieka vienas atrankos kriterijus, priklausantis nuo paties autoriaus – kūrybinis aktyvumas), koncepcijų, misijų, su vienintele išlyga – eksponuojami darbai turi būti sukurti laikotarpiu tarp dviejų tokių parodų.
Sprendimas, kokiu dažnumu jos turėtų vykti – kas dveji metai, kaip priimta dabar, ar rečiau – galėtų būti diskusijos objektu. Žinoma, gerai, jei darbai dar nerodyti, nematyti, bet tai vėlgi kiekvieno autoriaus garbės ir ambicijų reikalas. Iš tikro prisistatyti apžvalginėje parodoje pakankamai atsakinga: viena yra surinkti darbus į eilinę personalinę parodėlę, kita – eksponuoti juos šalia kitų autorių darbų. Tai skatina pasižiūrėti į savo profesiją atsakingai ir susiję su diskusijoje iškeltu klausimu – ar menininkams įdomu dalyvauti šioje parodoje, ar jie priima tai kaip iššūkį, garbės reikalą?..
Net ir formalus požymis, kad antrojoje „Vakarų vėjų“ parodoje dalyvauja daugiau autorių nei pirmojoje ir daugiau nei pusė visų skyriui priklausančių narių (per 60 autorių), patvirtina, kad judėjimas menininkų bendruomenėje vyksta.
Įrėmino tarpdisciplininė dailė
Natūralu, kad autorių atpažįstamumo principas išlieka – tam yra priežasčių. Klaipėdos skyriaus dailininkų branduolys formavosi dar aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kuris dažnai skambiai įvardijamas kaip uostamiesčio dailės aukso amžius.
Aukso amžius neabejotinai praėjo, o vidutinio ir vyresnio amžiaus dailininkai ir šiandien lieka pagrindiniai regiono meninio gyvenimo dalyviai, jo įvaizdžio kūrėjai. Jų kūryboje vyrauja tradicinės moderniosios dailės formos, ir suprantama, kad stiliaus, motyvų ir raiškos kitimas nėra toks akivaizdus, kaip besiformuojančioje kūryboje.
Išties didžiausia problema – jaunų dailininkų stoka – apie tai ne kartą kalbėta ir bus kalbama.
Antroji apžvalginė paroda „Vakarų vėjai“ paliko gerą brandžios ekspozicijos, fiksuojančios praėjusių dvejų metų dailės raidos procesą ir jame dalyvaujančias asmenybes, įspūdį. Nors tradicinė dailė šioje parodoje vyravo, kūrinių amplitudė šįkart buvo platesnė. Pirmajame rūmų aukšte pasitikusi S.Žaltausko kompozicija ir parodą užbaigusi A.Klemencovo instaliacijų „salė“ sukūrė savotišką tarpdisciplininės dailės rėmą tradiciniam parodos turiniui.
Prieš akis – gyvas procesas
Greta įprastai vyraujančios tapybos šioje parodoje buvo palyginti gausiau skulptūros. Dėmesį patraukė A.Boso ir K.Pūdymo kūriniai. Grafiko R.Klimavičiaus monumentalioje kompozicijoje raiškos pasiekta, visų pirma, pasitelkus spalvą, tačiau panaudojant netradicines medžiagas. O gretimoje grafikos salėje spalvingumo tendencija buvo ypač akivaizdi. Greta A.V.Burbos ekspresyvių kompozicijų išryškėjo pilkų tonacijų subtilybės G.Oškinytės ir B.Andriekutės darbuose, D.Žalnieriūtės lakštų atlikimo meistrystė.
Tapybos ekspozicijoje ypač gerai atsiskleidė stilistikos ribos – nuo tikroviškų ar su magiškojo realizmo bei paprastojo natūralizmo atspalviu gamtos ir natūros vaizdų (A.Vadoklis, E.Malinauskas, P.Lukošius, V.Bogatyriovas, A.Mėčius, I.Novokreščionova) iki siurrealistinės abstrakcijos formas plėtojančių kompozicijų (R.Jurgelis). Tarsi vienos temos parafrazės skambėjo A.Banytės tapybiniai skiautiniai ir D.Andriulionio geometrinė tapyba.
Taikomosios dailės (šis terminas tampa vis labiau sąlygiškas) kūriniai, kuriuos eksponavo visi pastaruoju metu aktyvūs šios srities autoriai, atspindėjo vaizduojamosios ir taikomosios dailės susiliejimo tendenciją. V.Giniotytės, I.Baroti’o, S.Bertulio, Z.Inčirauskienės, R.Inčirausko V.Mockaičio, D.Ložytės darbuose vyravo idėjos ir jų padiktuotos formos sprendimai per medžiagiškumo ir estetiškumo lygmenis.
Reikia tik džiaugtis, kad antroji „Vakarų vėjų“ paroda sulaukė įvairių vertinimų, kurie susiję ne tik tiesiogiai su parodos problematika, bet ir su dailės raidos, parodų, institucijų veiklos procesais. Dinamiška diskusija, užbaigusi parodą, atskleidė kalbėjimo, viešo nuomonių išsakymo apie meną ir kultūrą stoką. Tokios diskusijos, skirtingų nuomonių pareiškimas ne tik tarp dailininkų, bet ir platesniame kontekste, visada vertinga abiem pusėms – kūrėjams ir meno vartotojams.
