Valhala

Rimvydas Stankevičius

Valhala

Čia iš vidaus nėra durų.
Čia laikomi dingę be žinios kariai.
Naktimis – kai kelias valandas leidžia mąstyti
Mes šaukiam ir šaukiam dalinio numerius –
Sakom sargams, kad skaičiuojam avis – jie nesupranta –
Čia nevalia užmigti.

*
Prieš klodami lovas jie nepatikrina,
Ar tikrai negyvi vabzdžiai
(šioje vietoje įprasta
kimšti patalus naktiniais drugiais)
O juk būna – ima spurdėti kuris
Kūno šilumos, aistringų sapnų prisisiurbęs –
Aną naktį pabudau drugio purtomas – – –

*
Purtomas keltis. Dieną
mes varomi trypti pasėlių,
Medžiams pakąsti šaknis, barstyt
Paukščiukus iš lizdų,
Dejuoti palėpėse…

*
Naktį (kai leista mąstyti)
Ištepa veidus sparnelių dulkėmis
Ir priverčia eiti žaltvykslėmis –

*
Mes –
Švytintys nakties elgetos –
Uždusę, be ūpo –
Varvantys prakaito spinduliais
(Paprastai mes drugiais
įtrinam knygų puslapius
Ir skaitom tamsoj,
Kai leista mąstyti).

*
Šaltesniu metų laiku
Mus apmoko stūksoti –
Žiemai būriais
mus veda į katedras,
rūmų koridorius,
Kelia į palubes, kala ant kryžių,
Verčia įkūnyti rėkiantį, tikintį, bijantį,
Būti bučiuojamam, būti sprogdinamam,
vandeniu vemti
(Aš ir dar du – peržiem prastovėjom
didžiulės gyvatės smaugiami).

*
Savaitgaliais atveda gimines.
Tai tokios (kaskart vis kitos) žmogystos
Rūškanais veidais,
Maldaujančios, kad jas atsiminčiau.
(Greičiausiai juos surenka
Iš į atsargą išėjusių mimų –
Labai ištreniruotos veido emocijos)…
Viena (kaskart vis kita) moteris
Nuolat verkia ir bando bučiuoti.

*
Manęs jos lūpos nesiekia –
Čia iš vidaus nėra durų –
Nėra tikrų žinių iš anapus
(Liepa į stiklą šakom
Vis uoliai stuksena –
Tačiau labai daug klaidų,
Sunku ką nors susigaudyti –
Per daug natų, sese mano,
per daug emocijų –
Mums reikia žinios –
Bent apie mirtį,
Kad vestų kitur

*
Iš tolo matom, kaip žuvusius
ešelonais varo kažkur, pramaišiui
su lietaus šuorais
ir paukščių apsilupusiais balsais.
Gal veda ilsėtis? (Sako, kad kiekvienam jų
Duoda po dailią trečio laipsnio suvenyrinę
Mirtį su briliantais)…

*
Niekas nieko tikrai nežino,
Bet visi slapčia kiek pavydi –
Jei atvirai, aš dar viliuos, jog
Paaiškės, kad aš – gyvas,
Nors metams bėgant
Šansų mažėja.

*
Jaukiausia čia rudenį.
(Visai ne dėl to, kad Vėlinės)
Leidžia miegoti šiltai –
Lendam
Į arklių pilvus kaip Trojoj
(Lapkritį pas mus pilni laukai arklių lavonų).

*
Taigi, sakau, laukiu
Apie save žinios –
Gal net ir šitą rudenį
(rudenimis vėjas pramuša sienas –
galėtų pabūt už žygūną –
tačiau jis tik vėjas –
Nepajėgia daug įsiminti).

*
Lankytojai tolsta iš lėto,
Kad neišgąsdintų,
Neatsisveikina,
Niekada neatneša
Nieko valgomo
(O mes ir paprašyt nemokam –
Stemplės išplikytos,
Krenkščiam vis: „Valhala, valhala“)…

*
Tada juos išvaro.

*
Uždega šviesą vilioti
Naujiems drugiams –
Tai toks gyvasties čiurkšlių dušas –
Sparnelių šlamėjimas
Kūnus ir klausą kutena…
Tom akimirkom mes ne kariai.

*
Tom akimirkom mes ne kariai –
mes labiausiai pažeidžiami.
(Tai žinodami jie mus bando palaužti –
Spigina nuotraukom, nuotrupom,
Šaukia keistais, išgalvotais vardais).

*
Rėkia ir rėkia: „Ar mane girdite,
Georgai Trakli?“

*
„Ar mane girdite,
Georgai Trakli?“
(Iškart po to visada
medžiais lyg šiurpas nubėga
nuoga med. sesuo)

*
Aš neatsiliepiu.

by admin