Valsas užsimerkus

Valsas užsimerkus

 

Apeiti kasdienybės realijas ir laiko ženklus ar preparuoti aktualijas, džiuginant publiką atpažįstamais dalykais? Teatro lauke kiekvienas režisierius sprendžia pats. Diskutuojant šia tema sutariama, ko gero, tik dėl to, kad žiūrovai po spektaklio turėtų išeiti iškedentais jausmais bei mintimis. Meilės tema – viena iš tų, kurios visuomet vienodai aktualios ir realios, patirtos ir patiriamos.

Valerija Lebedeva

Minčių piruetais

Tema, kuria prabilęs neprašausi užkabindamas žiūrovų emocijas, bet kažin ar pasakysi ką naujo. Tiesa, svarbu ne vien ką, bet ir kaip. Baigiantis rugpjūčiui, po ilgos pertraukos su premjera „Šokis“ sugrįžęs Klaipėdos Laisvasis teatras entuziastingai žengia savo teatrinės kalbos kūrimo keliu, dėmesingai dėliodamas psichologiškumą, jaunatvišką dėmesį gyvenimo keistybėms ir minimalizmą į vientisą abėcėlę.

Taigi. Spektaklis pagal jaunos danų dramaturgės Marie Markvard Andersen pjesę – apie meilę, džiuginusią tik palyginti trumpai, kol užleido vietą herojės bemiegėms naktims.

Liūdna, bet Jis iš jųdviejų šokio pasitraukė nepateikdamas išplėstinio komentaro. Spektaklio metu šviesa Leifą (vaid. Ričardas Bartašius) pagauna įsitaisiusį tarp žiūrovų, – vykusiai pritaikyta žaisminga priemonė, kuri ypač efektingai atrodytų gana talpioje teatro salėje. Pasipiktinęs demaskavimu, šis nerišliai paaiškina nemiręs, nepamiršęs, negalįs daugiau nieko pasakyti ir sprunka pro salės duris… Rosetta (vaid. Aina Norgilaitė) vėl lieka viena.

Tiksliau, savo minčių draugijoje. Šių piruetus žavingai darniam šiuolaikinio šokio artistų Dovilės Binkauskaitės ir Dariaus Berulio duetui sekasi atkurti labai įtikinamai, tiesa, kaip pažymėjo Klaipėdos universiteto (KU) Menų fakulteto režisūros specialybės patriarchas Gediminas Šimkus, vertėtų pagalvoti ne tik apie šokio vizualumą, bet ir apie dramaturgiją, suteikiant choreografiniams intarpams daugiau reikšminio svorio, kuris nurodytų jų vaidmenį.

Rosetta mėgina suvaldyti save, tačiau, regis, jaučiasi ir elgiasi lyg būtų kapsulėje – intonacijomis ir pozomis aktorė atskleidžia sutrikusios moters, bergždžiai ieškančios atramos savyje, būseną. Toks koncentravimasis į save sunkiais gyvenimo laikotarpiais retai yra naudingas. Pernakt jos ausyse skamba griežtos ir aiškios šokių mokytojo-psichoanalitiko instrukcijos. Tačiau nepaisant metodiško kartojimo, nepaisant nė Leifo spjūvio į veidą – nemalonaus, bet blaivaus, jos dvasia įskyla, kol galų gale herojė sutrauko likusias sąsajas su realybe.

Apie kontekstus

Minimalistinėmis priemonėmis apipavidalintas Nerijaus Gedmino spektaklis, rodytas Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros prof. Juozo Gudavičiaus salėje, scenoje operuoja vos keliomis spalvomis (baltos grindys, juodi kostiumai, raudoni siūlai), kurios skoningai papildo viena kitą.

Kai kuriais momentais būtų norėjęsi didesnio mastelio (pavyzdžiui, erdvesnio ekrano projekcijai demonstruoti). Tačiau šis, žinoma, tiesiogiai proporcingas finansinėms galimybėms. Tikslingumo klausimą kelia vaizdo projekcijos, primenančios privačią fotosesiją ir nevykusiai kontrastuojančios su Rosettos iškalba bei taupiai, vos keliomis buitinėmis detalėmis nupasakotu jos kasdienybės kontekstu, panaudojimas.

Kalbant apie kontekstus, aktorių atranka atlikta lyg kinematografui – skandinaviško tipažo jaunuoliai puikiai atitinka jiems dramaturgės suteiktus vardus.

Beje, dar apie kinematografiškumą: atskirai paminėtina spektaklio muzika – XX a. vengrų kompozitoriaus György Ligeti opuso „Musica Ricercata“ ištraukos. Nerimo, paslapties nuojautos kupina melodija, pažįstama iš Stanley Kubricko kino šedevro „Plačiai užmerktos akys“, – lyg užuomina į romantinių santykių „dvigubą dugną“. Meilė yra kur kas labiau nenuspėjama nei atrodo. Mes patys esame kur kas labiau nenuspėjami, nei atrodome sau ir kitiems. Šiame atradimų kelyje Laisvajam teatrui norisi linkėti sėkmės ir stiprybės, kas ypač reikalinga nesiginantiems komercine paskirtimi, noru „leisti žiūrovui atsikvėpti nuo kasdienybės“ ir kitokiomis praktiškomis banalybėmis.

Komentarai

 

 

Gediminas Šimkus

KU Režisūros katedros docentas

Kolega N.Gedminas – jaunas, bet labai giliai mąstantis, ieškantis režisierius. Jo kryptis – nebijoti skaudžių temų ir per jas atrasti asmeniškai rūpimą medžiagą. Tad jo statomos dramaturgijos spektre – šių dienų autoriai iš įvairių šalių, gvildenantys aktualią socialinę, psichologinę problematiką, ribinio elgesio ištakas. Būdamas ne vien režisierius, bet ir gabus pedagogas, jis išgauna iš jaunų aktorių sceninę tiesą bendravimu, susikalbėjimu. Pasirinkimas jungti šokį ir dramą man atrodo prasmingas ir perspektyvus. Džiugu, kad režisierius nesusižavi dirbtinėmis priemonėmis. Tačiau pastebėčiau, kad nežinant istorijos, o spektaklis ir yra istorija, šokėjų dalyvavimas pradžioje yra neaiškus – nesupranti, kas jie yra, kokioje neapibrėžtoje erdvėje funkcionuoja? Norėtųsi matyti jų santykį, veidus, aiškesnį įėjimą į dramos aktorės monodalį. Čia būtų sveikintina stipresnė intriga.

 

 

Violeta Milvydienė

KU Choreografijos katedros vedėja, docentė

Simpatiškai… Subtiliai… Jausmingai… Jautriai… Tokie epitetai iškilo mintyse, stebint naujausią Laisvojo teatro kūrinį. M.Markvard Andersen pjesės interpretacijos – nepriklausomo teatro vadovo režisieriaus N.Gedmino sukomponuoto spektaklio „Šokis” visuma atrodė itin vienalytė, kur šokiu minimalus tekstas ne vien papildomas. Drįsčiau teigti – judesys, jo raiška čia nėra antraeilis dalykas, net atvirkščiai – dominuojantis veiksnys, pagrindinis veiksmo variklis. Neįmantrūs, tačiau nuosekliai organiškai sujungti šiuolaikinio šokio stilistikos elementai, jų deriniai su pakėlimais bei šuoliais, kuriuos individualiai ar duete užtikrintai plastiškai atlieka D.Binkauskaitė ir D.Berulis. Viename epizode svajingai sukamasi pas valse ritmu, kitame – iliustruojant balso „už kadro” (aktoriaus Igorio Reklaičio dėstomą „mokymo metodiką”) – akivaizdžiai demonstruojami pramoginio šokio pradmenys, ypač išskiriant artimo „kontakto” prasmę. Šokama natūraliai lengvai, be ypatingo teatrališkumo ar pompastikos, dažniausiai – antrame plane, prieblandoje, tarsi per rūką ar lietingoje atmosferoje, kad tai neužgožtų spektaklio herojės Rosettos vaidybos, netrikdytų vienišumu persmelkto jos monologo. Beje, pati A.Norgilaitė, įsijungusi į „parterinės“ technikos fragmentą, pasirodė kaip gana lanksti natūra, gebanti darniai prisitaikyti dinamiškame šokio „trio“. Žaidime su ryškiai raudonais siūlų kamuoliais kažkaip nejučia, visiškai nematomai jų gijomis apraizgomos aktorės galūnės, tam tikrą – aktyvesnę, judresnę, emocingesnę – būseną vis garsėjančiai tariamoms frazėms suteikia jos palaidų plaukų „judėjimo” trajektorijos. Galbūt tą netiesmukai pateiktą finalinę scenelę labiau įprasmintų intensyvesnė kūno kalba? Betgi… ir šiaip prasmė nenukentėjo.

by admin