Vertimai
Alas Purdy (1918–2000) – vienas labiausiai mėgstamų ir žinomų Kanados poetų. Dažnai vadinamas „neoficialiu Kanados poetu-laureatu“. 1965-aisiais A.Purdy buvo suteikta aukščiausia Kanados literatūrinė premija – Generalgubernatoriaus apdovanojimas. A.Purdy buvo vienas geriausių garsiojo JAV skandalisto Charleso Bukowskio draugų. „Nežinau nė vieno gero gyvo poeto. Tiesa, Kanadoj gyvena toks kietas šunsnukis, kuriam pavyksta vaikščiot peilio ašmenimis.“
Alas Purdy
Vedusio vyro daina
Mylėdamasis su jauna mergina
ką pusamžis daug metų vedęs
vyras gali pasakyti sau ir tai merginai?
– kad meilužiai gyvuoja o registratoriai pražūsta?
Kai neonas nutvieskia merginą šviesa ir šešėliais
kambariai pranyksta ir visi
seniai išvykę svečiai
šypsosi
ir tik jos tamsa gali būt palytėta
į jos baltumą pažvelgta
ji stovi virš jo lyg akmeninė deivė
verkdama ašaromis ir medumi
ji jaunesnė perpus ir daug senesnė
kaip gali vyras papasakot tai savo žmonai?
Vėliau jie susitiks baisiai mandagūs
ne visai svetimi, niekada nebūsiantys draugais
ir rankos, kurios lietėsi kitur, gal spustels viena kitą
brūkštels pirštais pažvelgs atsainiai
o valiklis išvalo iki stebuklingo baltumo
o meilė išlieka prasčiausiame odekolone
(tik ne merginų kūnuose, virstančiuose juoda oda)
nes visi tiki reklamuotojų melais
Tik retai kam tarp aibės vedusių vyrų
nebuvo nutikę tokių nušvitimo akimirkų
ar reiktų šiuos vyrus šlovint už nepalaužiamą dorybę
ar pasmerkti juos, kvailius, atsisakiusius stebuklo
atsakymą sunku surasti
Kitose planetose nuomojami kambariai
ir neonas plieskia Floralo miestely
mes gyvename su mirtimi, bet su gyvenimu mirštame
žydinčioje žemėje rožę daiginančioj
namuose ir greitkelyje, mieste ir kaime
už tai, kas suteikta, krauju atsiskaityta, dovanos parduotos
balti žvaigždžių pirštai išsuka lemputes
sąskaita apmokėta, registratorius bunda
už mūsų durų žingsniai tylūs girdis
pamėkliškos saulės įsiplieskia ir gęsta
ir tik tamsa bus prisiminta
o visa kita pradingę
Miręs poetas
Mane pakeitė placentoje
prieš mane miręs brolis
įrengęs vietą gimdoje
žinodamas mane ateisiant:
išrašė žodžius ant mėsingų sienų
nupiešė moterį moters viduje
šnabždėdamas vos girdimą lopšinę
ji iki šiol aidi mano akloje širdyje
Kiti buvo medkirčiai
užkampių mušeikos ir ūkininkai
jų moterys – romios ir nuolankios
nieko iš jų neišliko
tik vaizdas vaizde
viryklė, ant jos kunkuliuoja arbatinis
– kaip kitaip sau pačiam paaiškint save
iš kur atsiranda daina?
Dabar apie mano klajones:
Alhambros lyriškame spindesyje
kur maurai rentė akmens poemas
liguistas baltas veidas spokso
– ir šešėlis Platono oloj
prisimena mažą mirusįjį
– Samarkando blyškioj melsvoj šviesoj
iš jo lėtai sunkėsi žodžiai
– prisimenu kraujo muziką
Sidabrakalių gatvėj
Miegoki švelniai žemės dvasia
dienoms ir naktims susikimbant už rankų
viskam tampant vieniu
švelniai lauki brolau
tačiau nesitikėk kad atsitiks tai
tas didysis džiaugsmo šūksnis pranešantis prisikėlimą
tikėkis tylaus šnabždesio
lizde tupinčių paukščių besikalančios žolės
trumpos jų žinutės
ir žinoki iš kur žodžiai ateina
Kraunant kraują
Tai buvo kraujo milteliai
sunkiuose rudo popieriaus maišuose
jie turėjo būt pakankamai tvirti
kad iš jų nebyrėtų
deja
Krovėm juos dešimties pėdų aukščio krūvomis
iki pat angaro stogo
dirbome „Arrow Transfer“
Granvil Ailende
Maišai svėrė po 75 svarus
kad pasiektum patį viršų
turėjai atsistoti ant dviejų maišų
mano ūgis šešios pėdos trys coliai
du maišai kaip tik
Pamiršau pasakyti
tas kraujas buvo galvijų kraujas
arklių avių ir karvių
bus panaudotas trąšoms
sakė brigadininkas
Reikėjo tam tikro subtilumo
kad švelniai numestum maišą
tarsi krautum dinamitą
jei nebūdavai atsargus
milteliai pūkštelėdavo
iš maišų rudais debesimis
nusėsdavo ant prakaituoto veido
padengdavo rankas ir plaštakas
skverbdavosi į nosį ir ausis
byrėdavo į kelnes už marškinių
vėl virsdavo skystu krauju
atrodydavai
lyg būtum nuskalpuotas
ypač nedraugiškų
indėnų
genties ir paliktas mirti
Mes krovėm ir stiklą
medinėse dėžėse
dviese iškeldavom jas
iš sunkvežimio į sandėlį
kiekviena dėžė
svėrė 200 svarų
Vakarop
mano raumenys maudė ir trūkčiojo
mirties ritmu
nuo šimtų maišų kraujo
nuo šimtų dėžių stiklo
Vėliau laikinai dirbau
Bernso skerdykloje
Rytinėje Hastingso gatvėje
tampiau šaldytą jautieną
nukabindavau skerdenas nuo plieno kablių
svirduliuodavau pirmyn ir atgal
tarp šaldytuvų ant ratų
ir nykių šaldymo kambarių
kvėpavau baltais garais
tarp kyburiuojančių lavonų
bliaunančių galvijų garsai
skverbėsi iš viršutinio aukšto
jų gerklės perpjautos
kraujas gurguliuoja į specialius griovius
vėliau jį išsems
Kraujo kvapas prilipo prie manęs
prilipo prie drabužių ir kūno
šleikštus ir salsvas
ir aš girdėjau skerdžiamų galvijų klyksmą
ir nerašiau jokių eilėraščių
nebuvo eilėraščių
nustelbiančių klyksmus
įlipdavusius į tramvajų
ir keliaudavusius kartu
kol pasiekdavau namus
įjungdavau patefoną
ir vos girdimai
klausydavau kaip praeitam amžiuj
verkia Bethovenas
Iš anglų kalbos išvertė Marius Burokas