Venecijos bienalė „ILLUMInations“ – apie tylų ir garsų švytėjimą

Venecijos bienalė „ILLUMInations“ – apie tylų ir garsų švytėjimą

 

Lapkričio 27-ąją baigiasi beveik pusę metų trukęs vienas didžiausių ir svarbiausių pasaulio kultūros renginių, vykstančių kas dveji metai, – 54-oji Venecijos bienalė.

Danguolė Ruškienė

Lietuvio projektui – apdovanojimas

Nuo 1895 m. rengiamoje tarptautinėje šiuolaikinio meno bienalėje, kuri apima ne tik vizualiuosius menus, bet ir tokias meno sritis kaip architektūrą, kiną, šokį, muziką bei teatrą, Lietuvos menininkai dalyvauja septintą kartą (nuo 1999 m.). Šįsyk Lietuvai atstovavusio menininko Dariaus Mikšio projektui „Už baltos užuolaidos“ Venecijos bienalės komisija skyrė „Specialaus paminėjimo apdovanojimą“. Projektas buvo įvertintas už konceptualią eleganciją ir produktyvų daugiaprasmį nacionalinės meno istorijos pateikimą.

Tai – jau trečias palankus Lietuvos menininkų kūrybinių sumanymų vertinimas. 2005 m. Lietuvos paviljone pristatyta Jono Meko kūryba buvo pažymėta „Specialiuoju bienalės žiuri paminėjimu“, o 2007 m. Nomedos ir Gedimino Urbonų projektas „Villa Lituania” pelnė „Garbingą nacionalinio paviljono paminėjimą“.

Šiųmečiame D.Mikšio projekte dalyvavo daugiau nei pusė (173) Lietuvos valstybinę stipendiją gavusių kūrėjų, tarp kurių yra ir kelios Klaipėdos krašto menininkų pavardės. Klaipėdiečių Remigijaus Treigio, Lino Julijono Jankaus, Joanos Deltuvaitės, Irmos Leščinskaitės, Juozo Vosyliaus, telšiškių Vytauto Mockaičio (1958–2011), Romualdo ir Zitos Inčirauskų kūriniai, papildę lietuvių parodos katalogo sąrašą, tvarkingai sudėlioti kitapus baltos užuolaidos sustatytuose stelažuose, kaip ir kiti, laukė savo eilės ant Lietuvos paviljono avanscenos.

Už baltos užuolaidos

Tai, kad po ilgų klaidžiojimų siaurais Venecijos takais pagaliau suradęs Lietuvos paviljoną erdvioje Scuala di San Pasquale Baylon salėje lankytojas išvysta tik baltą užuolaidą ir kukliai priešais ją išrikiuotus kelis meno kūrinius, ne vieną priverčia nusivilti ir apsigręžus pėdinti toliau. Laimė, jeigu paviljone budintis atstovas suspėja pristatyti projekto idėją. Tada užtrunkama žymiai ilgiau. Kaip teigiama solidžiame parodos kataloge, šios pa-rodos lankytojams suteikiama galimybė patiems formuoti ekspoziciją, t. y., iš sąrašo išsirinkus menininko pavardę, paprašyti apžiūrėti bet kurį kūrinį. Kūriniai tuoj pat atnešami iš anapus baltos užuolaidos esančios saugyklos ir pakeičia lig tol buvusius ekspozicijoje. Kitas galimas variantas – užuot aktyviai dalyvavęs, lankytojas gali tiesiog stebėti kitų lankytojų veiksmus. Taip net ir pasyviau nusiteikusiems suteikiama galimybė stebėti nuolat besikeičiančią ekspoziciją.

Lietuvių paviljonas nebuvo vienintelis šiais metais išsiskyręs nacionaliniams paviljonams nebūdinga pristatomų menininkų gausa. Labai panašią strategiją pasirinko ir patys italai. Tačiau, skirtingai nuo mūsų atstovų, jie pateikiamos informacijos, atrodo, net nebandė suvaldyti. Begalė kūrinių, konkuruodami tarpusavyje tiek fiziškai, tiek idėjiškai, užgriūna lankytoją vos tik įžengus į paviljoną. Kita vertus, čia galima vaikštinėti ištisą dieną ir kaskart atrasti kažką naujo.

Skirtingai nuo italų, lietuviai savo instaliacijoje-performanse išsaugo ne tik saiko, bet ir intrigos momentą. Iš dalies lankytojų pageidavimų, iš dalies čia asistuojančio darbuotojo veiksmų nulemta ekspozicija įgauna labai netikėtų išraiškų. Šalia R.Treigio solidžiai įrėmintų fotografijų rikiuojamos kuklios Leono Striogos kamerinės skulptūrėlės. Čia pat elegantiškai ant ratukų išvežamas Raimondo Martinėno „Materlinko sodas“ ir tarsi atsitiktinai ant laiptelių tiesiai iš voko išdėliojamos dar kelių autorių mažesnio formato nuotraukos. Įspūdis toks, lyg užsukus į svečius šeimininkas pradeda iš stalčių traukti pabaigos neturinčią savo kolekciją.

Naujų kontekstų paieškos

Bent šiek tiek susipažinus su 54-osios bienalės koncepcija, kurią šių metų kuratorė – žymi šveicarų dailės istorikė ir kritikė Bice Curiger konstravo iš paslankių ir dinamiškų idėjinių linijų, tampa aišku, kad nusistovėjusių nuostatų kaita čia neišvengiama.

Kuratorė skatina ne tik patį kūrėją / menininką, bet ir žiūrovą / suvokėją surasti individualų rakursą į pateikiamą kūrinį / reiškinį. Interpretacinis laukas prasiplečia adekvačiai suvokėjo ir menininko patirčių bagažui. Be to, šis santykis įvelkamas į naujus, daugiau ar mažiau kintančius kontekstus. Nors, viena vertus, B.Curiger siekia išprovokuoti netradicinius požiūrius ir sprendimus, kita vertus, ji linkusi apeiti diskusinius socialinius aspektus ir susitelkti prie globalesnių ir pastovesnių reiškinių – ištisas epochas ženklinančių gajų egzistencinių problemų.

Apie kuratorės naujų kontekstų paieškas ir polinkį eksperimentuoti byloja ir tai, kad ji pasirinko visai naujus sprendimus. Tarp šiuolaikinių kūrinių įterpė tokias ryškias meno istorijos citatas kaip italų tapytojo Tintoretto (1518-1594) chrestomatines drobes ar jau ankstesnėse bienalėse eksponuotus Sigmar Polke ir Maurizio Cattelan kūrinius. Nors į šiuolaikinį kontekstą inkorporuotas retrospektyvus žvilgsnis buvo vertinamas nevienareikšmiškai, tačiau tai, kad net keletas bienalės autorių klasikų kūrybą (ne tik Tintoretto, bet ir Andrea Mantegna) pasirinko kaip išeities tašką, įrodo, kad tokios temos menininkams vis dar yra aktualios. Išlaikydami tematines sąsajas, savaip istorinę tematiką interpretavo Monica Bonvicini, Nicholas Hlobo, daugiau iliustratyvių citatų buvo galima aptikti ir Italijos paviljone.

Plati erdvė interpretacijoms

Pabandžius nubrėžti paraleles tarp pastarųjų Venecijos bienalių, kurių kuratoriai rinkosi visiškai skirtingas temas, išryškėja keletas bendrų tendencijų.

52-osios bienalės metu (kuratorius – Robert Storr, tema – „Think with the Senses – Feel with the Mind. Art in the Present Tense“) akivaizdžiai pasireiškęs militaristinis menininkų nusiteikimas šiek tiek prislopo praėjusioje bienalėje, kur daugiau buvo akcentuojamas konstruktyvus kūrybiškumas, o parodinėse erdvėse vyravo efektingi optiniai sprendimai (kuratorius – Daniel Birnbaum, tema – „Making Worlds“). Šiųmetėje bienalėje galime nesunkiai aptikti ir vieno, ir kito.

Pats bienalės pavadinimas „ILLUMInations“ (lot. illuminatio – apšvietimas, išryškinimas; natio – tauta) suponuoja dvi prasmes / formas, pasiūlančias pakankamai plačią erdvę autorinėms įžvalgoms ir interpretacijoms. Nors kaip ir 53-iosios bienalės metu, ieškoma efektingų erdvinių sprendimų, kurie suvokėjo patirtis akumuliuoja padedant regos ir klausos pojūčiams, šįkart akivaizdžiai mažiau dėmesio lieka tarptautiniams dialogams. „ILLUMInations“ mezga nacionalinių ir asmeninių patirčių istorijas, kurios universalizuojamos iki bendražmogiškų.

Dėlioja įtaigias replikas

Lenkai, kurie savo nacionaliniame paviljone pirmą kartą Venecijos bienalės istorijoje pristatė ne savo šalies menininko, o Izraelyje gimusios autorės Yael Bartana kūrinį, jau šį faktą deklaravo kaip politinį įvykį. Ne mažiau politizuotos ir pačios autorės videoinstaliacijos, kuriose, kalbant apie žydų renesansą Lenkijoje, nagrinėjami asmens, kolektyvo ir nacijos patirčių bei identiteto klausimai.

Panašius klausimus į provokatyvią simbolių kalbą išverčia ir Serbijos menininkas Dragoljub Raša Todosijevic. Jis erdvioje ekspozicinėje salėje skrupulingai dėlioja įtaigias replikas, kurias nesunkiai galima susieti tiek su nacionalinėmis, tiek su asmeninėmis patirtimis.

Visomis prasmėmis įspūdingas amerikiečių menininkų Jennifer Allora ir Guillermo Calzadilla projektas, kuriame ironiškai pažvelgiama į savo šalies didybę ir galią. Tiek šalies istorijos, tiek laiko slinkčiai nužymėti menininkai pasiūlo vieną mastelį – gimnasto kūną, kurio raumenys konkuruoja su apversto tanko vikšrais.

Apie gimimą ir mirtį

Kraštutines žmogaus egzistencijos temas – gimimą ir mirtį Prancūzų paviljone analizuoja Christian Boltanski. Iš keturių dalių sudarytoje ekspozicijoje autorius pačiam suvokėjui suteikia galimybę tapti pilnateisiu kūrinio dalyviu / bendraautoriumi. Žiūrėdamas į be perstojo švieslentėje besikeičiančius raudonus (mirtys) ir žalius (gimimai) skaičius, jautiesi visiškas bejėgis. Dar labiau susigūžti priverčia „Likimo rato“ tarškėjimas, kuris, vos akimirką sustojęs ir suteikęs galimybę žvilgtelt į konkretaus kūdikio atvaizdą, vėl staiga įsuka isterišką ir, atrodo, nekontroliuojamą likimo konvejerį.

Mirties baimės, laikinumo, egzistencinio nerimo ir fizinio skausmo pritvinkęs Vokietijos paviljonas, kuriame sukurta ritualinė misterija skirta praėjusiais metais mirusiam teatro ir kino režisieriui Christophui Schlingensiefui. Ši instaliacija Vokietijos paviljono erdvę pavertė trinave bažnyčia su altoriumi. Prietemoje skendintys mirusio menininko asmeniniai daiktai, palatos baldai, rentgeno nuotraukos, įvairūs fluxus atributai, šokiruojantys akcionistų veiksmai videoįrašuose papildomi Ch.Schlingensiefo išpažintimi, jo paskutiniais samprotavimais, išsakytais prieš mirtį. Būtent čia pradingsta suvokimas tarp esamo ir menamo, tarp realybės ir fikcijos, tarp gyvenimo ir mirties. Vokiečių paviljonas šiais metais buvo įvertintas kaip geriausias.

Kontrastų principu

Drastišką smurto, masinių žudynių ir tuštybės, paviršinio gyvenimo blizgesio kontrastą nacionaliniame paviljone suformavo šveicarų menininkai. Thomas Hirschhornas, deklaruodamas tris momentus – meilę, politiką ir estetiką, – analizuoja kūrinio idėjos, raiškos ir suvokimo problematiką. Ekspozicinę erdvę užtvindę šiandieninės buities „kristalai“: sidabrine folija apvynioti treniruokliai, „krištoliniai“ mobilieji telefonai, kompiuteriai ir kitos gėrybės agresyviai disonuoja su dokumentinėmis reportažinėmis nuotraukomis iš dramatiškų įvykių, kurios liudija apie visai kitokią būtį. Ir čia kalbama ne apie vienos tautos ar nacijos tragediją, o apie atsakomybę prieš žmogų, nesvarbu, kokios tautybės jis būtų ir kur gyventų.

Estų paviljone Liina Siib aktyviai įsijungia į prieš penkerius metus Estijos žiniasklaidoje kilusią diskusiją dėl Estijoje esančio didžiausio Europoje vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumo. Savo filmuose ir instaliacijose autorė pateikia kelias skirtingas moterų vaidmenų / gyvenimų versijas, aprėmintas ankštų fizinių erdvių. Išryškindama žiniasklaidos teiginių ir realybės absurdiškumą, menininkė užaštrina moters statuso visuomenėje problemą. Žymiai dekoratyvesnius sprendimus pasirinko kaimynai latviai. Jų menininkas Kristapas Gelzis eksponuoja fluorescenciniais dažais nutapytus abstrahuotus lyrinius peizažus, kurie, kaip teigiama parodos kataloge, reflektuoja asmeninį autoriaus santykį su pasauliu.

Rusų kuratoriaus Boriso Groyso sprendimas Venecijos bienalėje pristatyti rusų avangardistų grupę „Collective Actions“ ir jos lyderio Andrejaus Monastyrskio kūrybinę veiklą net ir pačių rusų buvo vertinamas gana kritiškai.

Įtraukia lankytojus

Skirtingas patirtis inspiruojančių kūrinių, optiškai ir fiziškai trikdančių įprastą erdvės ir laiko suvokimą, šiais metais Venecijos bienalėje taip pat buvo apstu.

Parodos lankytojas čia ne tik atsidurdavo netikėtoje erdvėje, bet ir tapdavo neatsiejama kūrinio dalimi. Tokie pojūčiai akumuliuojami Japonijos, Liuksemburgo, Vengrijos, Saudo Arabijos ir kituose nacionaliniuose paviljonuose bei atskirų menininkų parodose. Akivaizdu, kad ir toliau daugėja projektų, grindžiamų naujausiomis technologijomis. Jos įgalina visiškai naujus ir daugeliu atvejų netikėtus autorinius sprendimus.

Kitai sumanymų grupei būtų galima priskirti tuos autorius, kurie, naudodamiesi tradicinėmis priemonėmis, formuluoja ne mažiau novatoriškas sąvokas. Menininkų grupė, pasivadinusi Marilyn Monroe alonimu Norma Jeane, parodos lankytojus įtraukia į aktyvų kūrybinį procesą. Jie čia iš didžiulio Egipto vėliavos spalvų plastilino kubo dekoruoja sienas įvairiausiais ženklais, tekstais ir piešiniais. „Kas bijo išraiškos laisvės?“ – moterų protesto akcijos Kaire inspiruotas šūkis, kuris neabejotinai turi ryškią feministinę potekstę.

Šveicarijoje gimusio, šiuo metu JAV gyvenančio ir kuriančio menininko Urso Fischerio instaliacija, esanti nuolatiniame kitime, daugiau susijusi su laiko dėmenimis. Čia natūralaus dydžio vaškinės figūros tirpsta nuo atviros liepsnos kaip žvakės, inspiruodamos laikinumo ir nepastovumo rodmenis. Daugiausia dėmesio sulaukęs ir „Auksinio liūto“ apdovanojimą pelnęs Cristian Marclay filmas „The Clock“, trunkantis 24 val., sujungia realų ir ekrane rodomą laiką. Virtuoziškai valdydamas filmo medžiagą, kuri sudaryta beveik iš 4000 filmų, Marclay sukonstravo meditatyvią, tačiau nemonotonišką paros trukmės kino juostą, kurios pagrindinio objekto – laikrodžio rodyklė visuomet sutaps su jūsų. Ir tai tikrai nebus vienintelis sutapimas apsilankius Venecijos bienalėje.

by admin