Videomenas, arba Nerimtas nuobodumas
Nenuobodus K.Šapokos ir J.Zagorsko pokalbis apie lietuvių ir lenkų videomeno situaciją
Dailės parodų rūmuose Klaipėdoje spalio 31-ąją 18 val. bus pristatyta lietuvių ir lenkų videomeno paroda. Ta proga su jos kuratoriumi ir vienu iš autorių videomenininku Jonu Zagorsku kalbasi Vilniaus dailės akademijos doktorantas, menotyrininkas, parodų kuratorius ir kūrėjas Kęstutis Šapoka.
K.Šapoka: Kuruoji bendrą jaunesnės kartos lenkų ir lietuvių videomenininkų parodą Klaipėdos dailės parodų rūmuose. Iš karto, žinoma, norisi globalių apibendrinimų – „lietuvių videomenas”, „lenkų videomenas”… Tačiau, man atrodo, vargu ar sieki šiuo projektu tokių abibendrinimų. Tuo labiau, kad ir preliminarus autorių skaičius nėra labai didelis. Kita vertus, ar tau, kaip šio projekto kuratoriui, vis dėlto, yra aktualu lenkų ir lietuvių videomeno skirtybės ar panašumai? Gal galėtum pristatyti ir parodos koncepciją – kokiu principu iš abiejų stovyklų rinkai parodos videodarbų kolekciją? Kokio pobūdžio videomenai dominuos?
J.Zagorskas: Visų pirma, nesijaučiu kuratoriumi tikrąja to žodžio prasme, nes pats dalyvauju parodoje. Senai, gal prieš metus kalbėjome su Klaipėdos dailės parodų rūmų parodų kuratoriumi Dariumi Vaičekausku ir jis pasiūlė kada nors atvežti i Lietuvą lenkų videomeno. Buvau jam davęs pasižiūrėti trijų autorių darbus, tada jis pasiūlė daryti didesnę parodą. Po to pakalbėjome su tavimi ir tu pasiūlei pakviesti dar kelis lietuvių autorius. Aš sutikau. Taigi tai nėra vien mano idėja.
Be to, kad čia bus rodomi lietuvių ir lenkų jaunesnės kartos videodarbai, man svarbu yra ir tai, kokie tai darbai. Norėčiau bent jau iš savo pusės (nes atrinkinėju darbus ne vien aš, kiek žinau ir D.Vaičekauskas jau yra paruošęs savo sarašą) parodyti videoprojektus, kurie, paprastai sakant, nėra nuobodūs. Dažnai kūrėjai pamiršta tuos videopagrindus, kankina žiūrovą savo subjektyviais pastebėjimais, užsižaidžia formalistiniais dalykais. Mane domina darbai, kurie patys įtraukia į jų žiūrėjimą, kad nereikėtų į parodą ateiti specialiai tam susikaupus. Be to, norėčiau parodyti daugiau autorių, kurie nėra labai populiarūs, nepriklauso galerijoms ir kuria dažniausiai savo pačių iniciatyva. Jų nedaug, bet tai tikrai įdomus reiškinys. Kai menas sukurtas ne dėl to, kad dalyvautų konkrečioje parodoje, atsiranda daugiau nuoširdumo.Ar lietuvių videomenas skiriasi nuo lenkų? Man įdomu būtu surinkti šioje parodoje pačius naujausius darbus, kurie, mano nuomone, skiriasi nuo ankstesnės kartos menininkų. Skirtumų yra, nors aš tikrai nenoriu jų parodyti šioje parodoje, kaip ir pats pastebėjai. Bet jeigu jau paklausei, matau vieną pagrindinį skirtumą: kas dažniausiai kuria videomeną Lietuvoje ir kas dažniausiai kuria jį Lenkijoje.
Mano žiniomis, lietuviškas videomenas maždaug 90 procentų yra sukurtas Vilniaus dailės akademijos (VDA) Medijos katedros absolventų, studentų, dėstytojų arba kaip nors susijęs su šia „grupuote“. Turbūt drąsiai galima teigti, kad šios katedros dėstytojai ir daro didžiausią įtaką lietuviško videomeno ateičiai.
K.Šapoka: Na, jei kalbėtume apie vyresniąją lietuvių šiuolaikinio meno kartą, tai, žinoma, turėčiau paprieštarauti. Juk jie visi ir visos buvo tapybos, skulptūros, kitų VDA specialybių absolventai, Gintaras Šeputis – net tekstilę baigęs.
J.Zagorskas: G.Šeputis kaip tik ir įkūrė fotografijos ir videomeno katedrą, nuo jo prasidėjo tai, ką prieš tai pavadinau „grupuote“. Todėl jį aiškiai priskiriu prie tų, formavusių video- supratimą Lietuvoje. Kiti keli menininkai, kurie neprisidėjo prie tuo metu kuriamos fotografijos ir videomeno
katedros, opozicijos lyg ir nesudarė.
K.Šapoka: Bet kalbant apie mūsų kartą ir ypač apie dar jaunesnius, ką tik baigusius ar bebaigiančius VDA, tai – tavo tiesa – beveik visi ir visos yra VDA medijos katedros auklėtinės ir auklėtiniai…
J.Zagorskas: Lenkijoje ar bent Varšuvoje situacija beveik tokia pat. Didžioji dalis žmonių, susijusių su video-, yra susiję ir su profesoriaus Kowalskio dirbtuve Varšuvos dailės akademijoje. Jo, galima sakyti, yra VDA Medijos katedros atitikmuo, su kai kuriais skirtumais. Jai vadovauja vienas dėstytojas, kuris jau daug metų moko studentus vis to paties ir to paties. Teko matyti archyvinę medžiagą kur, berods 1980-aisiais, jo studentai atlieka užduotis, ir pažįstu keletą jo studentų dabar. Užduotys nepasikeitė, studentai irgi dažniausiai (yra ir išimčių) išeina iš šios dirbtuvės su profesoriaus įskiepytu mąstymu. Analogiška situacija yra ir VDA Medijos katedroje… Taigi, šie menininkai jau daug metų tampa Lenkijos šiuolaikinio meno žvaigždėmis. Tai, ką dėsto profesorius Kowalskis, gana stipriai skiriasi nuo VDA Medijos katedros (kur teko mokytis man pačiam) dėstymo. Nesileisiu į detales, bet čia manau ir reikėtų ieškoti pagrindinių skirtumų. Galima sakyti, lyginant Lenkijos ir Lietuvos videomeną, užtektų lyginti tų pagrindinių dėstytojų požiūrius į jį.
K.Šapoka: Bet projekte vis dėlto bent jau lietuviškajai autorių pusei atstovauja didžioji dalis „videomarginalų”, sakyčiau, tų, kurie nėra VDA Medijos katedros auklėtiniai ar patys mėgstamiausi mūsų pagrindinių meninių institucijų, atstovaujant lietuviškąjį video- ar apskritai šiuolaikinį meną. Taigi savotišką įdomią „opoziciją” įžvelgiu. Tu ne?
J.Zagorskas: Taip. Ir iš Lenkijos stengiuosi taip pat atrinkti labiau autonomiškus menininkus. Man įdomu pasižiūrėti ir parodyti autorių, kurie nėra „tipiniai“, kūrinius. Įdomu, kuo kūriniai, kurių atsiradimas nesąlygotas institucijų, yra kitokie ir ar apskritai skiriasi nuo oficialiai „stumiamo“ meno. Lenkijoje turiu keblumų atsakinėdamas į šį klausimą. Lietuvoje, -manau, skir-tumų yra.
K.Šapoka.: Betgi tu atstovauji tarsi ir lenkų pusei, nes, kiek žinau, jau kelerius metus gyveni Varšuvoje. Kiek tenykštė aplinka, idėjos paveikė tave kaip menininką? Ar tenykštis kontekstas labai skyrėsi ir skiriasi nuo mūsiškio idėjų ir instituciniu aspektais?
J.Zagorskas: Kiek tai paveikė mane, sunku pasakyti. Išvažiavęs į Varšuvą iš pradžių neturėjau ten pažįstamų menininkų, dirbau vienas, nežinau, ar ne tai labiau mane paveikė. O vietinis kontekstas nuo Vilniaus pirmiausia skiriasi tuo, kad Varšuvoje visko daugiau, – ir menininkų ir institucijų. Todėl natūraliai formuojasi įvairios pozicijos, opozicijos. Vilniuje yra viena aiški kryptis ir, galima pasakyti, kad jau apibrėžta, koks turėtų būti videomenas, kad patektų į svarbesnes parodas. Varšuvoje daugiau laisvės ir daugiau tolerancijos.
Gal plačiau į šį klausimą galėtų atsakyti lenkai, aš tik noriu išskirti vieną gana svarbų įvykį, vykstantį kasmet. Tai „Samsung” finansuojama paroda–konkursas šiuolaikinio meno centre. Joje gali dalyvauti Varšuvos dailės akademijos vyresniųjų kursų studentai ir absolventai, baigę ne daugiau nei prieš trejus metus. Čia dažniausiai ir matyti nauji vardai, daugiausia būna videodarbų. Lietuvoje tokių konkursinių parodų kol kas nėra. Tai gerokai išjudintų lietuvių videomeną.
K.Šapoka: Gal galėtum trumpai pristatyti lenkų pusės autorius ir apskritai jaunojo lenkų videomeno (turiu omenyje visas videoapraiškas) bruožus, santykį su vyresniąja karta? Pristatyk lenkus išsamiau, jei jau tikrai žinai, kas dalyvaus ir su kokiais darbais, – kas jie, kokia medija dirba, ar „vidiakus daro”, ar ką kita?
J.Zagorskas: Ko gero, daugiausia rodysime Marcino Nowicki’o darbų. Jis baigė grafiką Varšuvos dailės akademijoje, neturi nieko bendra su anksčiau minėta prof. Kowalskio dirbtuve. Įdomu, kad kaip videomenininkas susiformavo be dėstytojų įtakos. Jo darbus galima būtų palyginti su vieno iš senesnių konceptualistų Jozefo Robakowski’o videodarbais. Šiuo metu jis nepriklauso jokiai galerijai, kad išsilaikytų, prieš kelerius metus pradėjo kurti kompiuterinę grafiką. Nuo tada kuria mažiau. Iš darbų, kurie bus parodoje, išskirčiau du: „Nežinau“, kuriame jis kaip garso takelį naudoja irašą iš J.Robakowski’o pasisakymo, kad jis nežino ir nenori žinoti, kas yra menas; ir kitas labiau dokumentinis videokūrinys, kuriame M.Nowicki’s metro stotelėje be jokių kompleksų filmuoja jauną porelę. Porelė pradeda „laužytis“, bandyti kažkaip pataisyti šią nepatogią situaciją. M.Nowicki’s šaltakraujiškai tylėdamas filmuoja toliau. Žiūrėdamas šį video- jauti augančią įtampą, pasijunti tarsi toje situacijoje. Tai taip pat klausimas apie meną – ką filmuoti ir kodėl?
Kiti dalyviai, dėl kurių dalyvavimo jau esu tikras, – Jakubas Wesolowski’s ir Krzysztofas Franeszekas.
J.Wesolowski’s – Kowalskio dirbtuvių atstovas, netipinis tuo, kad neprasimušė į populiariųjų menininkų gretas, liko „užribyje“. Kiek žinau, šiuo metu taip pat pragyvena iš kompiuterinės grafikos, ne iš savo meno.
K.Franeszekas yra labiau skulptorius nei videomenininkas, dėsto Varšuvos dailės akademijoje.
Kelių lenkų nusprendžiau neimti į parodą, nes jų darbai daugiau institucinio pobūdžio, be to, atmečiau darbus, kurie labiau dokumentiniai.
K.Šapoka: Man atrodo, kad ir vyresnė lenkų videomeno karta, kaip ir mūsiškiai, labiau linkę į pompastiką, „rimtesnes”, „gilias” temas. Užtenka pasižiūrėti Althamerio ar Jósefo Robakowski’o darbus… Vyresnės mūsų menininkų kartos (E.Rakauskaitės, G.Makarevičiaus, N&G Urbonų, D.Liškevičiaus, A.Railos etc.) kūriniuose įžiūriu dramatizmo, didingo apibendrinimo pomėgį, paveldėtų iš mūsų moderniosios sovietmečio tapybos ir skulptūros tradicijos. Žinoma, žaviuosi pirmosios lietuvių šiuolaikinio meno kartos nuveiktais darbais, tačiau neretai užkliūna per didelis jų meno susireikšminimas, ne visada vykusios filosofinės pretenzijos ir panašūs dalykai… Žinoma, tuo laiku, kai ši karta startavo, mūsų visuomenėje vyko didžiuliai sociopolitiniai ir sociokultūriniai lūžiai, ir šie tada debiutavę menininkai, palaikomi naujos institucijos – ŠMC, jautėsi revoliucionieriais, savotiškais „mesijais”. Žinoma, ne visų tos kartos atstovų (-ių) kūriniai tokie pretenzingi, bet, sakyčiau, rimtumas, savotiškos misijos pojūtis, jaučiamas beveik visų meninėje pasaulėžiūroje ir šiuo metu. Ką reiškia šiuo požiūriu vien Nacionalinė premija N&G Urbonams?!.
J.Zagorskas: Visiškai sutinku. Man nieko nėra juokingiau, nei kokio menininko pretenzijos į rimtą filosofavimą ar sociologinį tyrimą. Iki tikro temos nagrinėjimo jam trūksta žinių, o kaip menas tai – tiesiog nuobodu.
K.Šapoka: Kalbant apie video- raišką dar siauresne prasme, nuosekliausias jos atstovas, manyčiau, yra Evaldas Jansas. O mes labiau, kaip ir tu esi sakęs, linkę į ironiją ar galbūt į kiek kitokią ironiją, nei vyresnės kartos atstovų (-ių), taip pat rimtų idėjų parodijavimą. Nors dar jaunesnių už save šiuolaikinių menininkų veikloje dažnai pastebiu dar kitokių motyvų, nebesusijusių nei su ironija, nei su metafiziniu dramatizmu… Žinoma, pavojinga svaidytis „kartos” sąvoka.
Arba mūsų ironija įgyja kitokias formas, labiau užslėptas, ne tokias akivaizdžias. Pavyzdžiui, lenkų „Azorro” grupės veikla – kaip šmaikščiai jie pateikia „rimtas”, „krizines” idėjas. Lietuviams toks humoras nebūdingas, iš viduriniosios kartos nebent Duonis ar Diržys nuosekliau kuria šia linkme. Įdomu, koks jaunesnių lenkų santykis su vyresniais?
J.Zagorskas: Jauniesiems lenkams, manyčiau, iš tiesų didžiulę įtaką daro „Azorro”. Nesu, ko gero, sutikęs nė vieno jaunojo menininko, kuriam toji grupė nepatiktų. Juolab kad jai atstovauja viena iš prestižiškiausių privačių Varšuvos galerijų – „Raster“. Ko gero, jaunieji net turi tam tikrą kompleksą – nebekuria darbų, susijusių su kūrybinės krizės tema (kaip pvz., Oskaro Dawicki’o darbas „I am sorry”, kurį sudaro verksmingi menininko atsiprašinėjimai už prastą parodą – K.Š.), nes mano, kad viskas ta tema jau padaryta, kad geriau nei „Azorro” jau nebeišeis. Turėjau mintį parodyti „Azorro” darbus ir šioje parodoje, bet vis dėlto jie jau vyresnės kartos atstovai.
Ironijos jaunųjų darbuose daug, ir man tai patinka, bet, kita vertus, galvoju, ar kartais menininkai nėra ironiški dirbtinai, nenori kalbėti rimtai, nes bijo „apsijuokti“, ir kodėl taip išeina?.. Gal jie kompleksuoja, kad neatrodys tokie protingi kaip sociologai ar filosofai, kurie savo nuomonę išsako profesionaliai ir yra žymiai aukštesniame lygmenyje? Man atrodo, šiuo metu pastebimas tam tikras institucijų spaudimas. Gal tai beveik nesiskiriančio nuo socialinių tyrimų meno mada arba meno, iliustruojančio kai kurias šiuolaikinių mąstytojų idėjas. Esant tokiam spaudimui ir bijant būti juokingam, galima sukurti arba ironišką darbą, arba paprasčiausiai fiksuoti realybę neišsakant savo nuomonės. Menininko vaidmuo tada lieka tiesiog pastebėti kokius įdomius reiškinius ir juos fiksuoti paliekant laisvę žiūrovui, kuratoriui ar kritikui – interpretuoti tą darbą kaip jam patinka. Kuo daugiau galimybių įvairiai interpretuoti darbą, tuo geriau, belieka tada tiktai, kaip tu sakai, „būti reikiamoje chebroje“ ir dalyvauti parodose. Kuratoriai dominuoja prieš menininkus.
Man patinka, pavyzdžiui, kad naujuose Evaldo Janso videodarbuose nebėra tokio nuobodaus dokumentavimo, ir jis stengiasi sukurti savo pasaulį, kuris nėra paprasčiausiai bukas realybės atspindys, kaip dažnai būna dokumentiniuose video- ar kituose filmuose. Tiksliau – tai daug realiau negu realybė, kokią ją fiksuoja tiesiog įjungta kamera. Tą patį galiu pasakyti apie Anios Molskoss videodarbą „Tanagrama“, kuriam buvo specialiai sukurta scenografija, kur daug tokių simbolių, kaip Malevičiaus juodas kvadratas ir kartu daug ironijos. Man tai atrodo daug asmeniškiau ir įdomiau, nei ji būtų dokumentavusi savo aplinką kokia paslėpta kamera ir po to visus kankinusi ilgu dokumentiniu videofilmu. Dokumentinius video- galima būtų palyginti su realizmu tapyboje, kai žmonės bando parodyti savo aplinką tiesiogiai ir bukai vaizduodami tai, ką mato.
K.Šapoka: Gal galėtum pateikti dar keletą projekto darbų pavyzdžių, kurie, tavo nuomone, galėtų pailiustruoti tuos viduriniosios ir jaunesnės videomenininkų (ar tiesiog menininkų) požiūrio skirtumus?
J.Zagorskas: Arturas Zmijewski’s (priskirčiau jį prie vyresnės kartos) yra sukūręs darbą –socialinį tyrimą, kuriame, pakvietęs kelių politinių organizacijų atstovus, duoda jiems užduotį paišyti savo organizacijos pristatomajį piešinį. Vėliau leidžia, kad vieni kitų kūrinius kooreguotų. Viskas baigiasi konfliktu. Buvau to projekto pristatyme Varšuvoje, susirinko daugybė žmonių, A.Zmijewski’s, atsakinėdamas į klausimus, kažkaip keistai išsisukinėjo. Pvz., į klausimą, kodėl jis tai daro ir kodėl tai vadina menu, atsakė, kad jis to menu nelaiko, kad galerijos tai daro, ir kažkaip labai mikliai „nusiplovė rankas”.
Kitas jo darbas – ir vėl tipinis rimtumo pavyzdys – nuogi žmonės žaidžia „gaudynes“ rūsiuose, kur karo metais buvo dujų kameros.
Mane kiek juokina lenkų vyresnės kartos rimtumas. Jie į savo darbus žiūri kaip į kažką labai unikalaus, genialaus. Jaunesni labiau „dėję“. Jie gali viešai iš ko nors pasityčioti, padaryti savo videodarbuose kokią nors nesamonę ir visai dėl to nesigėdyti. Nebijo turėti priešų ir yra mažiau diplomatiški. Man pačiam toks požiūris priimtinesnis.
K.Šapoka: Pastebėjau, tarkime, Vilniuje, o gal net Lietuvoje, į bet kokias, net ir drastiškas meno formas reaguojama gana pasyviai. Gabūt išimtimi galėtų būti E.Janso provokacija su „ėriuko skerdimu”… O Lenkijoje bent paskutinius kelerius metus ypač jautriai buvo reaguojama į bet kokias „netinkamas” religines užuominas…
J.Zagorskas: Manau, tai dar vienas skirtumas tarp Lenkijos ir Lietuvos – Lenkija, kaip labai katalikiška valstybė, turi daug temų–tabu. Todėl daug iškyla menininkų, šokiruojančių būtent tokiomis temomis. Kad ir tapytojas Karolis Radziszewski’s, kuris afišuojasi kaip homoseksualistas ir kuria darbus beveik visada susijusius su šia tema. Lietuvoje nemanau, kad jis sukeltų tokį skandalą ir kad apskritai būtų pastebėtas. Kitos temos, kuriomis jau pasinaudojo lenkų menininkai: žydų koncentracijos stovyklos, kaip tu ir sakei, – religinė tematika, feministinis menas. Tai temos, kurios tarsi universalios, bet kartu labai puikiai pristato Lenkijos specifinę situaciją. Tiesiog idealu tokius darbus nuvežti į Venecijos ar kokią kitą oficialią tarptautinę bianalę ir parodyti kaip šalies pristatymą joje. Labai korektiška – šalis, kurioje buvo žudomi žydai, rodo meną būtent apie tai. Galvoju, ar menininkai kurdami tokius darbus mąstė apie savo karjerą, ar tai buvo nesąmoningi veiksmai, susiję su asmeninėmis tautinėmis nuoskaudomis? O gal jie norėjo idealistiškai savo menu parodyti, iškelti užslėptas problemas, auklėti žmones? Tai irgi jau seniai atgyveno.
