Vidutinybė

Vidutinybė

Dainius Vanagas

Štai: jūs ką tik pavadinote mane vidutinybe – ir visai nesvarbu, kad pašnabždomis, kad svetimomis lūpomis. Tačiau aš neįsižeidžiu, kadangi, neabejoju, pasakėte tai be paniekos, be to, įsitikinę, kad tokiu būdu globėjiškai ir nešališkai konstatuojate pasaulio sąrangą. Žinoma, man nemalonu: juk retkarčiais esu linkęs save vertinti ypač gerai – ir ei, kartais aš iš tiesų kietas! – o jūs, meilingi ir neklystantys teisuoliai, šias iliuzijas griaunate. Ką gi, tuomet sudėkime taškus: aš, jums panorėjus ir leidus, esu vidutinybė, kuri paskutiniu metu ilgas valandas leisdama gudrių žmonių kompanijose įvaldė gudrią kalbą ir, svarbiausia, mėgdžiojimo meną, o jūs – atsiprašau, bet neketinu veidmainiauti ir pataikauti – neabejotinai aukštesnius, žymiai aukštesnius nei vidutinius gabumus turintys individai, tačiau nė lašo daugiau – tiek aš, tiek jūs iš pasaulio atminties būsime išbraukti sulig paskutiniu grumstelio dunkstelėjimu. (Na, argi mano šneka ne manieringa? Argi nesidarau panašus į jus?)

Bet štai jūs karčiai nusijuokiate ir sakote: „Ne, tamsta, jums užmarštis tikrai negresia“. O aš juokiuosi nuoširdžiai ir lengvabūdiškai: „Faktas! Aš nieku gyvu neišnyksiu!“ Iš jūsų liguistai degančių akių matau: žmogų primuštumėte, kad tik sužinotumėte, kaip aš, nyki, balzgana, iš esmės visais požiūriais akla būtybė, įgijau neblėstančią šlovę? Kodėl mano garbei vadinamos gatvės ir statomi paminklai? Kodėl mažiausiai tuzinas miestų ir miestelių pjaunasi dėl teisės vadintis gimtąja mano vieta?

Aš nežinau. Jūs, susirinkusieji šioje slaptingoje erdvėje, kur mano balsas it ašmenys vis grybšteli jūsų ausį, nuliūsite, bet taip jau yra – aš nežinau daugiau, negu jau esu kada nors pasakojęs, daugiau, negu jūs ir taip žinote. Galiu tik pakartoti; savo trumpą pasakojimą galiu kartoti šimtus sykių – man netgi nereikia, kad kas nors klausytųsi: stebuklu galiu mėgautis ir vienas. Bet jei pageidaujate, tuomet eilinį sykį pradėsiu nuo pradžių.

Dvidešimt dvejus metus dirbau dažų konsultantu statybinių medžiagų parduotuvėje. Tai buvo labai didelė, netgi, sakyčiau, pasaulinio garso parduotuvė, turėjusi šimtus tūkstančių dažų atspalvių, todėl, natūralu, vienas konsultantas susitvarkyti negalėjo – mūsų buvo dvidešimt keturi. Mano specializacija – žalia spalva. Taigi dvidešimt dvejus metus konsultavau žmones, norinčius žaliai perdažyti miegamąjį, kopėčias, automobilį, duris, šuns būdą, šunį… „Kaip aš tai ištvėriau?“ – manęs vis klausia. Paprastai: aš turėjau Komandą – visi mes, kurių pirmadienis nesiskyrė nuo trečiadienio, gruodis nuo liepos, ketvirtieji darbo metai nuo penkioliktųjų, turėjome Komandą. Tai buvo kolektyvinė širdis, vardan kurios plakdavo asmeninė. Nepraleisdavome nė vieno mačo – turėjome dvidešimties metų abonementą, įsigytą išsimokėtinai. Nesvarbu, sezonas sėkmingas ar ne, mes visada ten, arenoje, savo nusėdėtose, nustovėtose vietose su savo Komanda, niršiai grūmodami rankomis ir gyvuliškais, atsparumą kimimui jau įgijusiais balsais koneveikdami varžovus. O… Mes išties nekentėme varžovų. Jei, sakykime, ketvirtadienį varžybos, jau antradienį drauge su bendradarbiais pradedame fantazuoti, ką darytume, jei sutiktume priešininkų komandos lyderį tuščiame skersgatvyje, jei jis įžeistų Komandos žaidėją, jei galų gale užsuktų nusipirkti dažų… Bet, žinoma, mes niekuomet nesmurtaudavome – kam mums nemalonumai? Todėl visą siutą, kraujo, pergalės ir džiaugsmo geismą išžviegdavome balsu. „Na, bet kodėl reikia plyšauti gerklėmis?“ – klausiate jūs, abejingieji gladiatorių kovoms. „O tai kada gi man plyšauti?“ – atsakau klausimu. Ar turėdavau džiūgauti pardavęs klientui turkio atspalvį? Sėkmingai pakeitęs vasarines automobilio padangas į žiemines? Prisiminęs mamos gimtadienį? Anapus Komandos aš neturėjau aistros, mano gyvenimas buvo darnus ir nulemtas, pulsas 65, spaudimas 82/121, jei sirgdavau, tai nebent dviem staigiais nusičiaudėjimais. O štai Komanda… Kunkuliuojanti lava, išsiplėtusios šnervės, žudančios akys, tirtanti nugara, absoliučios, fatališkos mintys, užmarštis ir…

Bet štai ką jums pasakysiu: Komanda nebuvo stipri, dažnai pralaimėdavo, tačiau taip buvo ne visada – kadaise iškovota labai, netgi labai garbingų titulų ir nors žaidėjų, atlikusių šiuos žygdarbius, seniai nėra tarp gyvųjų, to nedera pamiršti. Gaila, bet man teko matyti niūriausias, sunkiausias Komandos dienas per visą jos istoriją: trejus metus neiškovota nė viena pergalė, 85% rungtynių baigėsi triuškinančiu rezultatu. Komandą paliko treneris (matyt, iš gėdos) ir daugelis žaidėjų (dėl nemokamų atlyginimų), tad kartais į aikštę tekdavo išbėgti arenos darbuotojams. Tokios gudrybės baigdavosi įvairiai, pavyzdžiui, rūbininkas – vikrus, stiprus vyras, sunkių žiemiškų paltų užgrūdintomis rankomis – bendro vaizdo perdėm negadindavo, tačiau gaiviųjų gėrimų pardavėjas netgi nežinojo žaidimo taisyklių. Netrukus dingo visi rėmėjai; lygos ir turnyrai, kuriuose žaidė Komanda, ėmė atakuoti grasinimais, esą nesilaikoma įsipareigojimų, be to, laiku nesumokamas dalyvio mokestis; spaudoje vis dažniau pasigirsdavo kalbų apie bankrotą.

Prisipažinsiu, nerimavau mažiau nei derėjo – pastarasis scenarijus man atrodė tiesiog neįmanomas: juk Komanda nemirtinga – jei gerai atsimenu, tai pirmas ir paskutinis dalykas, kurį mokykloje išmoksta vaikai. Mes, sirgaliai, niekuomet nenusigręšime ir, jei reikės, ant sienų pasikabinsime netgi to gėrimus pilstančio pliuškio plakatą. Taigi aš pardavinėjau smaragdinę, paparčio, laimo, nefrito bei kitas žalias ir vyliausi, kad viskas bus gerai.

Na ir ką jūs manote? Jei viskas būtų buvę gerai, dabar jūs nevarvintumėte seilių, žiūrėdami į šį prašmatnų, kažkokio ten labai garsaus dizainerio asmeniškai man pasiūtą kostiumą, pandos kailio batus ir tą ekstravagantišką, naujausių technologijų pripumpuotą automobilį, kuriuo atvažiavau. Betgi ne, materialios gėrybės jums visiškai nerūpi, jūs jokiu būdu neleisite net mažai seilytei pro lūpą ištrykšti, kadangi menas ir intelektas, žinoma, nepalyginamai vertingesni dalykai, mat – ir, dievas mato, jūs esate tūkstantį kartų teisūs – jie nėra laikini, nepatvarūs. Tačiau jums vis tiek įdomu, netgi, sakykime, skausmingai smalsu, kaipgi aš, neprilygstamas dvasios skurdžius, pasiekiau tokias aukštumas, kad politikai, viešai spausdami man ranką, slapta viliasi greičiau padaryti karjerą, o verslininkai akimirksniu parduoda bet ką, ant ko prisega mano šypseną?

Taigi: kaip? Viskas per butelį. Šioje istorijoje tėra butelis ir nieko daugiau. Štai tebeturiu jį – kamufliažinio žalumo, laibas, glotnus, kaklelis šiek tiek įskilęs…

Įsivaizduokite: vos kelios akimirkos iki eilinių rungtynių pradžios. Apsikarstęs vėliavomis, pučiamaisiais bei mušamaisiais instrumentais, išsidažęs veidą žalia vaivorykšte aš sėdžiu įprastoje vietoje ir drebu iš euforijos. Atsikemšu, kaip įprasta, alaus butelį – štai šį, tą patį butelį! – ir pradedu jį kliukinti.

Nuo pirmųjų mačo minučių akivaizdu, kad intrigos nebus. Rūbininkas vis kliuvo už savo kojų, gėrimų pardavėjas – už svetimų, o likę žaidėjai dažniausiai krapštė nosį arba snaudė atsirėmę vienas į kitą. Aš rėkiau, ne – mes, didžiulė sirgalių minia, rėkėme, skandavome, ūžėme, švilpėme palaikydami savuosius ir trukdydami priešininkams, bet tai buvo bergždžia. Na ir kas? Mes – entuziastai, mes stengėmės nieko nepaisydami, stengėmės, stengėmės… Tačiau varžovai mus talžė kiekvienoje atakoje: be pagarbos, be gailesčio. Jie norėjo pažeminti, išjuokti Komandą, gal netgi sunaikinti – kas žino?

Pasidarė liūdna, graudu – gal nuo pridvisusio arenos oro, gal dėl apviltų lūkesčių, gal dėl gėdos ir nevilties, be to, buvau bebaigiąs savo gėrimą… Staiga galva pritvinko kraujo, smilkinys spirgino it kulkosvaidis, aš nejučia ir – tvirtai tebesilaikau šios nuomonės – visiškai nesąmoningai pakėliau butelį – va šitaip – ir atsivadėjęs švystelėjau jį į aikštelę. Lyg per rūką mačiau, kaip raudona čiurkšlė trykštelėjo ant parketo, o vienas iš varžovų griuvo it mirtino šūvio pakirstas.

Mačas, savaime aišku, buvo nutrauktas, tai – mažmožis. Priešininko trauma nerimta: sulopius skruostą, randą paslėps barzda – puiki žinia. Aš suimtas ir apkaltintas, tačiau teismui atsižvelgus į faktą, kad anksčiau nebuvau nusižengęs, tegavau šimtą valandų viešųjų darbų – irgi neprastai. Tačiau daugiau nėra kuo džiaugtis: Komanda pašalinta iš elitinio turnyro. Nieko nuostabaus – panašių incidentų mūsų arenoje pasitaikydavo vis dažniau. Visgi su šia netektimi dar buvo galima susitaikyti – turnyrų yra ir daugiau; blogiau, nepalyginamai blogiau buvo bauda, kurią klubas gavo už pasikartojantį nesportišką sirgalių elgesį. Gandai pasitvirtino: finansinė Komandos padėtis buvo išties katastrofiška. Mėnesį kitą vargais negalais dar būtų išstenėjusi, tačiau ne daugiau. Piniginė sankcija įvykius tik paspartino: nesurinkus reikiamos sumos, klubą teko likviduoti. Vadinasi, aš padėjau tašką; buvau žmogus, sunaikinęs Komandą.

Tik nemanykite, kad pasakosiu, kaip sunku netekti didžiausios gyvenimo paguodos. Oi ne, aš nedūsavau ir nesidraskiau, pasaulis man neatrodė niūrus ir tuščias it paliktam mylimos moters; aš net nesijaučiau kaltas – juk sakiau: Komandos žlugimas buvo neišvengiamas. Ha, jūs ką, laikote mane puspročiu, nesuvokiančiu, kad tai – viso labo žaidimas?

Na, gerai, kurių galų man jus maustyti: be abejo, tai buvo nepalyginamai daugiau nei žaidimas. Tačiau jausmus pasilaikysiu sau: jūs, kuriems pirmadienis kvepia desperacija, o trečiadienis – įsivyraujančia tvarka, kuriems gruodį šalta, o liepą tvanku, kuriems ketvirtieji darbo metai, lyginant su penkioliktaisiais, atrodo kaip menkos prieškalnės, niekada nesuprasite, ką reiškia gyventi Komanda. Jūs burbėsite: „Šitas tai nusisaldino, et, visai praskydo ir primelavo. Ir ko gi reikėjo žliumbti?“ Taip, jūs nesuprasite, bet vis tiek pasakysiu: jei ne aplinkybės, kurių dėka esu čia, priešais jus ir jumyse, ir galiu štai šitaip maivytis – bubatratikebetikšt – veikiausiai būčiau nugeibęs it aklinoje tamsoje paliktas augalas. Taigi. Būčiau, bet nespėjau.

Praslinkus savaitei po lemtingųjų rungtynių, pirmą sykį pasirodžiau darbe. Neabejojau, kad bendradarbiai tebesius ant manęs – taip ir buvo. Aš ir pats niekaip negalėjau sau atleisti. Visgi meluočiau sakydamas, jog nesitikėjau, kad, pavyzdžiui, prieis mėlynos spalvos konsultantas, paplekšnos per petį ir raminamai, nors ir griežtu, neatlyžtančiu balsu ištars: „Nesikrimsk, seni, tai galėjo atsitikti bet kuriam iš mūsų, be to, gerai tu tą bičą patiesei“. Tačiau niekas nepriėjo. Nė vienas netgi nepasisveikino. Pietaudamas sriubos lėkštėje radau tris tarakonus, o kiaulienos maltinuke – vinį. Pasiskundžiau virėjai, ji jausmingai, netgi, sakyčiau, kiek dirbtinokai atsiprašė ir tuoj pat pasiūlė kitą patiekalą. Galvos kirsti neduočiau, tačiau makaronai, kuriuos virėja netrukus atnešė, mano galva, buvo sulieti šlapimu. Tądien nieko nebevalgiau.

Po darbo važiuojant namo mane sustabdė policija ir nubaudė už greičio viršijimą, nors, esu tikras, važiavau leistinu greičiu. Grįžęs buto duris radau aprašinėtas necenzūriniais žodžiais, o kilimėlį kojoms valytis – sudegintą. Drebančiomis kinkomis apvaikščiojau kambarius, būgštaudamas rasti daugiau neapykantos ženklų, tačiau į namus, laimei, neįsilaužta. Naktį blaškiausi negalėdamas užmigti. Na, ir kas, kad Komanda jau buvo pasmerkta, o aš tik įvarvinau paskutinį lašą į perpildytą taurę? Sirgaliai nedovanos – jų vietoje elgčiausi taip pat.

Kitą rytą į darbą vykau metro, mat automobilio padangos – visos keturios! – buvo supjaustytos. Belaukiant stotelėje nerangi ponia išvertė ant manęs puodelį kavos – mačiau, kaip ją stumtelėjo spuoguotas vaikėzas. Priėjau aiškintis, tačiau krizenantį pienburnį šoko ginti bent tuzinas suaugusių vyrų, taigi atsitraukiau nieko nepešęs. Atvykęs į statybinių medžiagų parduotuvę, sužinojau esąs atleistas. „Dėl kompetencijos stokos“, – pareiškė pamainos viršininkas. Bandžiau ginčytis, nuosekliai, sklandžiai išdėsčiau neatremiamus argumentus, tačiau buvo akivaizdu, kad kumpanosis, belūpis senis, visą pokalbio laiką kažin ką paišęs Komandos simbolika išmargintoje užrašų knygelėje, negirdėjo nė žodžio.

Kol niūrus slampinėjau gatvėmis, mane dusyk pargriovė tariamai skubėję žmonės, kartą kliudė iš balkono paleistas gėlių vazonas, o einant per perėją automobilis silpnai, bet vis tiek skaudžiai bakstelėjo į šlaunį – liaunutė mergina dievagojosi, kad supainiojo pedalus. „Bjauri kalė!“ – štai ką tąsyk pagalvojau. Bet iš kur jie žino? Kaip mane atpažįsta?

Atsakymas susirado mane anksčiau nei suformulavau klausimą: sliūkindamas pro skelbimų lentą, greta koncertus, klubus, parodas, spektaklius ir kitas pramogas reklamavusių plakatų išvydau save – rimtą, pasitempusį vyrą grakščiu žaliu (pušų atspalvio) kombinezonu. Nuotrauka daryta prieš keletą mėnesių vykusio parduotuvės sezono atidarymo proga. Apačioje prierašas: „Žmogus, sužlugdęs Komandą“.

Įdėmiai apsidairiau: mano fotografijos iškabintos ant kiekvieno kampo. Tapau taikiniu, velniai griebtų! Dabar aš šypsausi, man smagu pasakoti, tačiau tą mirksnį aš ne juokais išsigandau. Man netgi Komandos likimas neberūpėjo – pirmą sykį pajutau grėsmę savo gyvybei.

Panaršęs internete susikrimtau dar labiau: vos prieš dvi dienas sukurtoje svetainėje pavadinimu „Priešas Nr. 1“ jau spėjo užsiregistruoti per šimtą tūkstančių narių. Puslapio internetinėje parduotuvėje buvo galima įsigyti marškinėlių, kuriuose sukarikatūrintas mano atvaizdas stovi priešais uždegtą patranką arba laiko rankoje granatą be žiedo, taip pat smiginio lentą su plačiai išsiviepusiu mano veidu – lig šiol nesuprantu, kada ir kur nutraukta ši paika akimirka, – klozeto dangčių, šluotkočių ir gausybę kitokio šlamšto.

Reikalai kasdien šlijo vis labiau: mane persekiojo ir engė kiaurą parą, tačiau darė tai taip švelniai, taip subtiliai ir „netyčia“, kad nesugalvojau jokių būdų gintis. Netrukus pristigau pinigų, tačiau pokalbiuose dėl darbo mane išguidavo lauk vos žvilgtelėję į veidą. Neturėdamas iš ko rinktis, išvykau į kitą miestą, tačiau jokios naudos tai nedavė: mūsų Komanda, pasirodo, buvo ir jų Komanda. Nuleidau rankas; atrodė – dabar, matyt, elgčiausi visiškai kitaip, – kad teliko vienintelė išeitis – apleisti save ir išnykti. Taip ir padariau: užsiauginau plaukus, ūsus, barzdą – tapau neatpažįstamas. Benamiams, valkatoms, įvairioms padugnėms prisistatinėjau svetimu vardu ir išgalvotu gyvenimu.

Taigi aš išsisukau: gėdingai, bet išsisukau. Man pasisekė, kad keletas atmatų išmokė išgyventi gatvėse – lig tol ničnieko apie tai neišmaniau. Tačiau apie šį laiką nepasakosiu, mat jūs tuoj pulsite purkštauti, esą bandau graudinti ar dar blogiau – mėgaujuosi savo kančia. Tebūnie aš, jūsų savimeilės džiaugsmui, – vidutinybė, bet ne iškrypėlis. Nesitikėkite, kad šioje patirtyje įžvelgiau kokią nors romantiką, kad supratau ką nors reikšminga ar kad pasaulis atvėrė man savo paslaptį. Ne, nieko panašaus: tai buvo šūdiniausios dienos, kokias tik galima įsivaizduoti. Šiaip ar taip, keleri metai leido man šiek tiek apsiprasti ir susitaikyti su mintimi, kad iš savo dienų daugiau nieko gera nebesulauksiu.

Bet. Vieną man asmeniškai labai gražią dieną – nors apskritai buvo drėgna, vėsu, o rūkas maišėsi su lietaus žiupsniais – šio to aš visgi sulaukiau: į mano iš lentgalių suręstą bakūžę užsuko antropologijos studenčiokas, prisistatęs Dainiumi Vanagu, sakėsi rašąs kažin ką apie benamių socialumą, bendruomeniškumo jausmą ar panašiai. Pramogų daug neturėdavau, tad kamantinėjamas pernelyg nesispyriojau – vis, galvojau, prašmat-ni kompanija, o ne koks bėdžius. Tiesa, daug kalbėti man nereikėjo – vaikio būta pasiutusiai plepaus, dažniausiai, būdavo, užduoda klausimą ir, žiū, jau skuba pats į jį atsakyti. Buvo linksma, o dar tas studenčioko gėrimas… Butelaitį, kurį pokalbiui niekaip negilėjant jis išsitraukė iš kuprinės, „paukštis“ pavadino „priešnuodžiu“! Gėrėme iš jo atsineštų taurelių – man rodos, gerti bendrai iš kakliuko mano svečias bodėjosi.

Liežuviai, žinoma, atsirišo labai greitai: po pusvalandžio jau pliurpėm vienas per kitą, greičiausiai nieko negirdėdami ir nieko nesuprasdami. Nė nepajutau, kaip ėmiau dalytis savo negandos istorija. Matyt, pasakojau labai išraiškingai, emocingai, nenutylėdamas grubiausių detalių – ne taip, kaip jums dabar: santūriai, lakoniškai, – kad net priverčiau užsičiaupti savo pašnekovą. Sulig kiekvienu žodžiu jo akys tamsėjo, lūpos vipo, kakta raukšlėjosi… Nė nebeatsimenu, kaip mes atsisveikinome, kaip išsiskyrėme, tik jutau, kad kažkas pasikeitė: smagumas išgaravo, jo vieton įsmuko įtampa – studenčioko mėsa ir kaulai tebestovėjo priešais, bet jo paties jau seniai nebuvo nei girdėti, nei matyti.

Po šio įvykio kurį laiką stojo tyla. Man. Tuo tarpu išoriniame pasaulyje vyko sambrūzdis. Pasirodo, „paukštis“ parašė apie mane dramatišką, sukrečiantį straipsnį, groteskiškai vaizduodamas visuomenės žiaurumą, negailestingumą, abejingumą ir kitokias esamas ar tariamas ydas. Teko girdėti, kad pats tekstas silpnokas, tačiau medžiaga tokia stipri, jog užgožė visus trūkumus. Tik vėliau, gerokai vėliau tas vaikis gėdydamasis prisipažino man, kad pirminis jo sumanymas buvo kitoks, tiksliau – priešingas. Iš pradžių, siekdamas didesnio ažiotažo ir honoraro, „paukštis“ parašęs piktdžiugišką tekstą apie Linčo teismą, apie tai, kad lūšnynų pakampėse suradęs mane, asmenį, kadaise atėmusį iš tūkstančių žmonių vienintelį jų malonumą, ir kad bausmė, pagaliau vėl sučiupus kaltininką, gali ir netgi privalo tęstis. Laimei, joks sveiko proto redaktorius nenorėjo to spausdinti. Jų atsakymai skambėdavo maždaug taip: „Kokią šlykštynę čia parašei? Jergutėliau… Be to, visi seniausiai pamiršo Komandą, kam ji rūpi? Palik ramybėje tą nelaimėlį… Ir – gal tai netgi svarbiausia? – pasikalbėk su kuo nors: kasdien daraisi vis gižesnis“. Tačiau vaikis neturėjo laiko kalbėtis: jam žūtbūt reikėjo pinigų, kad išsaugotų nuomojamą kambarį. Taigi jis pakeitė žiūros tašką, pervardijo straipsnį iš „Žmogus, sužlugdęs Komandą: antroji keršto banga“ į „Žmogui, padėjusiam tašką, taškas tebededamas“ ir parašė kardinaliai priešingą tekstą. Man malonu, kad jis atsiprašė dėl šios paikystės, todėl, žinoma, nedvejodamas atleidau – juk puikiai suprantu: jaunas, nesubrendęs, kitaip tariant, visiškai žalias žmogus dar nežino, kada reikia sustoti.

Naująjį straipsnio variantą nusičiupo vienas didelis dienraštis. Ir taukšt! – sensacija. Staiga visiems manęs labai pagailo! Ak, pagailo! Kas čia besupaisys minčių, jausmų madas… Na, o tada prasidėjo: atsibundu ryte, o aplink mano guolį – minia reporterių, filmavimo kamerų, šiaip smalsuolių, klausimai srūva it konvejeriu, o aš, nesuprasdamas, kas vyksta, tik mykiu kažin ką. Taukšt! – ir iškilmingi, kostiumais ir šypsenomis pasidabinę vyrai pagarbiai gabena mane į kuklų, tačiau švara ir patogumu kvepiantį būstą. Taukšt! – susukamas dokumentinis filmas. Taukšt! – pasirodo ir vaidybinis, kuriame mane vaidina garsus aktorius. Juosta, be kita ko, sako kritikai, kokybiškai nufilmuota ir šluote šluoja apdovanojimus tarptautiniuose kino festivaliuose. Taukšt! – ant mano pusryčių stalo numetama knyga. Sako: „Tu ją parašei – apie save. Brūkštelk čia parašą“. Ir štai – aš jau rašytojas.

Visa tai įvyko akimirksniu – atsidūriau tinkamoje vietoje, tinkamu laiku ir svarbiausia – su tinkama biografija. Aš nesistengiau suprasti, kaip funkcionavo mane įsukusi mašina, tačiau viena buvo aišku: manimi naudojasi. Ir žinote ką? Man tai patinka – aš netgi nesuprantu, kaip tai gali nepatikti? Visą laiką esu supamas dailių, apsukrių žmonių, mane lepina dėmesiu ir komplimentais, kviečia į pokalbių laidas ir šokių konkursus. Net kai nesiseka – o taip būna beveik visada: kūnas juk ne šviežias – aš kažkodėl vis tiek visiems patinku. Vos ištariu: „Atsiprašau“, visi, žiū, jau alpsta: „Koks jis jautrus! Ir visa tai po to, ką jam teko patirti…“ Mane kviečia sakyti kalbas eisenų, smerkiančių smurtą, metu, savinasi judėjimai, ginantys silpnųjų, engiamųjų teises. Jei atidaroma ligoninė, benamių rūpybos įstaiga, senelių ar vaikų globos namai, visuomet esu pirmasis tarp svečių. Kartą man netgi patikėta garbė uždegti olimpinį deglą! Kaip su sportu nieko bendra neturinčiam asmeniui tai – nemenkas pasiekimas.

Kaip aš gyvenu, dažnai sužinau iš žiniasklaidos. Pavyzdžiui, vakar skaičiau, kad man į akį krito, na, kuo gi vardu ta aktorė… Nagi, padėkite, ji vaidino filme „Skruzdžių ataka 3: bitės sugrįžimas“. Žodžiu, aš tą filmą pasižiūrėjau, ir ta mergiotė, žinote, visai nieko, galbūt išties reikėtų kada nors su ja susipažinti. Arba: vakar per nacionalinę televiziją pranešė, kad paaukojau didžiulę sumą daugiavaikėms šeimoms. Štai koks, pasirodo, esu geras!

Reklamuoju „kovotojo batus“, „gyvybės vandenį“, „nepalaužiamojo kvepalus“ ir daug kitų produktų. Kartais girdžiu piktus liežuvius plakant, kad jei nebūčiau priekvailis (ei, bet aš nesu!), garsumu ir lyderystės įvaizdžiu netrukus perspjaučiau patį Steve’ą Jobsą. Mano sąskaita pilnėja įstabiu greičiu, nors aš, tiesą sakant, nelabai ką teveikiu. Bet argi galiu skųstis? Ne, jokiu būdu – aš nepaprastai laimingas.

Tačiau vienas įvykis palietė mane gerokai labiau nei galėjau tikėtis – pirmą sykį pasijutau įžeistas ir užgautas, nors anksčiau tokio pobūdžio jausmai manęs niekuomet nevargino. Tai atsitiko man gavus ryžtingiausio dešimtmečio žmogaus titulą. Už ką? Ogi už Komandos sužlugdymą! Buvau pristatytas kaip žmogus, kuris, cituoju, „pirmasis suprato, kiek daug gyvybinių jėgų, nervų ląstelių ir laiko bergždžiai iššvaistoma laidant gerkles arenoje ar priešais televizoriaus ekraną, taip pat pirmasis pripažinęs, kad mūsų Komanda, vadinamasis mūsų pasididžiavimas, nėra joks pasididžiavimas, o tik grynas buko fetišo (vis dar neišsiaiškinau šio žodžio reikšmės, tačiau neabejoju: tai neigiamas apibūdinimas) pavidalas ir galiausiai pirmasis valingu, be galo rizikingu, pavojingu ir pasiaukojančiu judesiu atlikęs tai, ką galima pavadinti kiekvieno piliečio pareiga – užvėręs kloaką“.

Tai buvo visiškas absurdas! Tačiau manęs niekas nesiklausė, kai sakiau, jog kamufliažinio žalumo butelį mečiau netyčia, nesąmoningai. Niekas netikėjo, kai tūžmingai įrodinėjau: Komanda buvo aukščiau visko. Visi tik prunkštė į delniukus ir laidė replikas: „Gerbiamasis, jūsų kuklumas neišpasakytas!“ Iš tiesų tai labai keista – mane dievina be priežasties ir aš niekaip negaliu to pakeisti. Net kai atkūriau Komandą – juk dabar turėjau krūvas pinigų – ir sumokėjau visas skolas, aš vis tiek nepraradau populiarumo. Niekam nerūpėjo, ką iš tiesų aš veikiu. „Jei jau taip“, – pagalvojau…

Kitą dieną nusipirkau turnyrus, kuriuose žaidė Komanda – nuo šiol ji nebepralaimės. Tenkindamas seną ir, pripažįstu, kiek neįprastą vaikystės svajonę – paplaukioti valtimi juodoje upėje, – vieną jų užliejau nafta. Nusisamdęs būrį puikių mokslininkų, laboratorijose ėmiau kergti žmogų su gyvūnais, tikėdamasis išvesti naujų, šmaikščių gyvybės formų. Man sakė, kad dėl kažkokių chromosomų tai neturėtų pavykti; dar pažiūrėsime.

Žodžiu, darau, kas šauna į galvą. O ką, nejaugi šitiek metų atitarnavęs visuomenei negaliu mažumėlę pasilinksminti? Šiaip ar taip, kitos pramogos tėra smulkmė. Svarbiausia, kad vėl turiu Komandą. Be to, man nebereikia dirbti, man daugiau niekuomet nebereikės dirbti; aš net galiu pasakyti – o, aš būtinai pasakysiu: nekenčiu žalios spalvos. Šlykštynė! Jei turėčiau dar daugiau pinigų, nupirkčiau visą žalią spalvą, taip pat viską, kas žalia, ir kuo skubiausiai utilizuočiau.

Bet štai kas mane tebestebina: kasdien leidžiu sau vis daugiau, tačiau manęs niekas nedrausmina. Vis dažniau sprandu persirita šiurpuliai, kai pagalvoju: galbūt ribos apskritai nėra? Įsivaizduokite: kai vaikas valgo saldainį, o aš jį atimu, mama ima barti vaiką, nes šis verkia. Ne mane, o vaiką! Neįtikėtina, tiesa? Arba: prieš porą savaičių, per kasmetinio teatrų festivalio atidarymą perskaitęs eilinę kalbą ir sulaukęs audringų ovacijų, staiga suvokiau, jog nesvarbu, ką sakau. Taigi kiek padvejojęs pridūriau: „Jūs visiški idiotai, jei manęs klausote! Aš gi neturiu ką pasakyti“. Ir ką gi? Susirinkusieji viso labo kvailai išsišiepė ir suskubo stoti į eilę, norėdami gauti mano autografą. Jokios reakcijos. Visiškai nieko.

Dabar lygiai tas pats. Štai sakau jums – ir darau tai jūsų, manieringieji, kalba, kurią taip lengva išmokti: esate skystapročiai mulkiai, tingūs, penkiasdešimt, šešiasdešimt, septyniasdešimt metų dvesiantys ropliai-žemsiurbiai. O jūs tepagalvojate: „Na, šitas visai pablūdo, kažkokį tuščią balaganą užvedė…“ Arba: „Na, bet ir provokacijos lėkštumas, visiška beskonybė!“ – jums juk nėra nieko lengviau, kaip numoti ranka, nes nuo aukštųjų dausų, kuriose perite auksinius kiaušinius (neblogai, ką?), iki vidutinybės debesų jums reikėtų leistis šviesmečių šviesmečius. Arba: „Nuo–bo–du“. Tik tiek, o tada nueisite šalin ir pamiršite.

Taigi aš svarstau: kas su jumis negerai? Kodėl ugningai nestryktelite iš savo vietų, kodėl jūsų skruostai nenusidažo raudoniu ir galų gale kodėl neišmalate man snukio? Jūs ne tik kad prisileidžiate puspročius arti savęs – šiais drungnais laikais tai, matyt, neišvengiama, – bet dar ir nesugebate su jais deramai elgtis. Man tai kas, kad esu, taip sakant, „kiauras kibiras“ – juk linksminuosi jūsų sąskaita. Patikėkite, jei jums asmeniškai dar nepakenkiau, netrukus tą padarysiu – ir smegenų man užteks, užtikrinu.

Betgi tai absurdas – jūs neapsimetinėjate, jūs išties beviltiški pliauškiai! Štai toliau ironiškai šypsotės. Jums nusispjauti; galvojate, kad aš šmaikštauju, kad čia pokštas, atseit mandras spektaklis.

Man tai kas. Žinokitės.

by admin