Vieliniai klaustukai
Klaipėdos lėlių teatro premjerinis spektaklis suaugusiesiems „Šalia“, pastatytas režisierės ir dailininkės Gintarės Radvilavičiūtės, iškėlė daug klausimų. Tik, deja, tie klausimai ne tiek egzistenciniai, kiek „technologiniai“.
Eglė Dirgėlaitė
Pradžioje – žaisminga invazija
Spektaklis prasideda interaktyviai – aktoriai dalyvauja žiūrovų pasitikime, susodinime, stebi visą šią „logistiką“, visiems įsipatoginus nepatogiose vietose, jie (aktorė, menkiausiai progai pasitaikius nimfomaniškai vis lipanti ant aktoriaus, ir aktorius, atliekantis dar ir konferansjė funkciją) prisistato kaip trupė „Joke“ (angl. pokštas). Atseit Jolka (aktorė Rūta Bunikytė) ir Kęstas (aktorius Simas Venckus).
Kęstas trumpai papasakoja, ką žiūrovai išvys: ogi šešiamečio dramaturgo Euzebijaus pjesės pastatymą. Kodėl Euzebijaus? Nes tokie vardai nesimėto… Kęstas pažada įtraukti žiūrovus į veiksmą, suteikti jiems progą keisti spektaklio eigą, pabaigą, minti mįsles ir šaradas, atrodo, šokti ir dainuoti, pažada daug ekspresijos, grotesko, nenorminės leksikos ir labai daug atsiribojimo efekto (kurį akimirksniu pailiustravo – prie Kęsto priėjusi Jolka ėmė jį visaip gašliai glamonėti, o Kęstas pademonstravo, koks jis nuo to atsiribojęs, nes glamonės jo neveikia).
Žodžiu, trupė „Joke“ (jokie(?) – aut. past.) pristatymui panaudojo dabar ir seniau populiarių banalybių rinkinį. Jos (veikiausiai dar buvo paminėtas ir sinkretiškumas) vienoj krūvoj lyg ir sukūrė įvaizdį, kad pamatysime parodiją. Visai smagi pradžia. Aktoriai – baltutėliais šiuolaikinio šokio kostiumais su iki kelių nukarusiais kelnių klynais, jaunatviški ir žaismingi, jokių lėlių teatrui įprastų juodų skrybėlių, slepiamų veidų. Jiedu šmėžuoja prieš pat pirmosios eilės žiūrovų nosis. Tokia dinamiška, žaisminga invazija.
Vargas dėl keiksmų
Ir tada pirma abejonė. Kęstas kreipiasi į apšvietėją viršuje, klausdamas, ar ji pasiruošusi, ar jai viskas gerai. Ji atsako keiksmažodžiu, atseit viskas zaja**s. „Tada zaja**s“, – atsako Kęstas. Štai ir pažadėtosios nenorminės leksikos pavyzdys.
Tačiau keiktis reikia mokėti – žinoti, kaip ir kur tai daryti. Šiuo atveju keiksmažodis nuskambėjo visiškai „lygioje vietoje“, savitiksliškai ir neskoningai. Apskritai nenorminės leksikos vartojimas spektaklyje didžiai abejotinas ir pigus triukas, tik vieną kartą keiksmažodis nuskambėjo kaip meninė priemonė, buvo motyvuotas, vietoje ir netikėtas, kai pasigirdo geriausio draugo Š. balsas atsakiklyje: „Ir jei neturite darbo pasiūlymo, tada eikite na***“. Spektaklio autoriai taikliai pastebėjo paradoksą, kad keiksmažodis vis dar yra retas ingredientas Lietuvos scenoje (jų apsčiai apstu A.Jankevičiaus „Poliklinikoje“, daugiau gal tik kine, E.Vėlyvio „Zero“ duologijoje). Bet antras paradoksas – kad keiksmažodis yra labai rafinuotas dalykas.
Su juodu humoru
Po dramos teatro, miuzikholo principais grįstos įžangos duetas pradeda lėlių vaidinimą – pasakoja siurrealistinę Pono Q. žmonos dingimo istoriją, savotišką „papiktintą“ Alisiadą su juodojo humoro elementais ir Kafkos šešėliu (palyginimui ponas Q. ir Jozefas K. iš „Proceso“).
Siužetas (pjesės autorius Mindaugas Valiukas) paprastas: Q. pasigenda ir patraukia ieškoti žmonos, kuri kažkur be pėdsakų dingo, palikusi visus savo daiktus, dokumentus, raktus ir t.t. Pirmiausia jis įtaria kaimynus, kurių šeimyninis biznis – virti konservus (jie prisiekia, kad žmonų nevirė jau 5 metus). Tada Q. įtaria, kad žmona buvo neištikima su geriausiu jo draugu. Įtarimams nepasitvirtinus jis skurdžių, narkomanų rajone netyčia užtinka seniai iš namų pabėgusį savo sūnų, prekiaujantį kvaišalais (šioje scenoje išvystame dramatišką (parodija?) Jolkos monologą, kurio tekstas prikaišiotas pseudopoetinių, pseudointelektualinių klišių). Sūnus motinos nematė, piktai pasiunčia nekenčiamą tėvą kuo toliau (su galybe keiksmažodžių). Tada Q. sutinka moterį, kurios neatsimena, bet ji atsimena jį ir jo smurtinius kėslus žmonos atžvilgiu. Jų malonus susitikimas ant galinės automobilio sėdynės baigiasi nuleidimu… rankinio stabdžio.
Kur dingo žmona?..
Spektaklio vidurį paskelbia vielinė bobutė, klausianti aktoriaus Kęsto provokacinių klausimų: ar jam patinka vyresnės, ar turi mergaitę, ar jie gyvena susituokę?.. Kęstui atsakius, kad ne, bobutė jį išplūsta paskutiniais žodžiais. Iš aktoriaus Kęsto reakcijos žiūrovai gauna patirti, kad Jolka toje vietoje stipriai dėjo „nuo savęs“, kad toje vietoje nutekėjo kažkokia jųdviejų (Kęsto ir Jolkos) santykių radiacija (be abejonės, viena labiausiai pavykusių scenų, kur iškyla klausimas, kas gi tarp jų vyksta). Pono Q. istoriją pertraukia diskusija, kuri neįvyksta, nes Kęstas į klausimus neatsakinėja, tik reikalauja klausimų, o Jolka tuo metu tvarkosi rekvizitą.
Toliau Ponas Q. išalkęs užsuka į hipodromo barą, kur susitinka su Išminčiumi, kuris skelia monologą apie vedybinį gyvenimą ir kur dingsta žmonos. Ponas Q. pastato pinigų už žirgą vardu Vanda (toks jo žmonos vardas) ir laimi. Pabučiuoja žirgą Vandą, gauna kanopa per galvą, praranda sąmonę, atsiranda namie. Jo buto duris iš lauko kažkas rakina. Vidun įeina „Kažkas“ (vizualiai žaidžiama šešėlių teatro principu), papasakojantis (it detektyvas ar psichiatras etc.) tai, kas su Ponu Q. darosi (kad jis neatsimena kritinės savo gyvenimo dalies, tiksliau, ją kažkokiu būdu pamiršta ir periodiškai vis iškeliauja ieškoti dingusios žmonos). Kur vis dėlto dingo žmona, paliksime paslaptyje, ateikite į teatrą ir patirkite.
Viršūnių norisi daugiau
Spektaklio neabejotinas pliusas yra dailininko darbas. Tai fantastiškos, preciziškai iš vielos išlankstytos, stilingos, charakteringos lėlės – meno kūriniai. Nuo visiškai miniatiūrinių iki milžiniškų (smiliaus dydžio Š. lėlė ir didžiulė Pono Q. lėlė jogos scenoje). Lėlės „cielos“ ir gabalais (fantasmagoriškai šen bei ten mėtosi / kyšo kūno dalys, vieliniai rakandai – stalai, kėdės, spintos, klozetas, vonia etc). Ypač įsiminė siaubingas kūno dalimis nukrautas musių apspistas kaimynų mėsininkų stalas, tartum gyvas keturkojis gyvūnas, judantis po putplastinę sceną. Valdant šią „lėlę“, išgautos visos įmanomos galimybės. Tarkim, judinant dvi stalo kojas, jis geba eiti keturiomis… Judesio mechanikos viršūnė.
Tačiau tokių viršūnių norisi daugiau. Kai kurių lėlių judėjimas kol kas nesurastas, atsitiktinis. Nors čia nieko keisto, dar tik premjera, be to, lėlių / objektų yra aibės, viskas laikui bėgant turėtų tik gerėti.
Dar vienas spektaklio laimėjimas – originalus „soundtrackas“. Kompozitorės Aušros Vaštakaitės muzikiniai gabaliukai, neabejotinai rašyti atskirai kiekvienai scenai, labai padeda kurti atmosferą ir perteikti personažų jausmus. Aušra galėtų drąsiai rašyti muziką kinui.
Šešėliai paskandino prasmes
Vis dėlto neaiškiausia (nesakau, kad silpniausia) buvo draminė spektaklio pusė. Neaiškūs aktorių tarpusavio santykiai, jų santykis su pasakojama istorija, galų gale tie banalūs dalykai: „ką jie norėjo pasakyti“, „kur link vedama“, „kas iš to“… Ypač spektaklio finale, kur šešėlių teatras paskandina prasmes neaiškumo šešėliuose.
Suprantamas būtų siekis išprovokuoti žiūrovus, kad patys sudėtų taškus ant „i“, bet kažkokia nuojauta kužda, kad ir spektaklio kūrėjų kažkas dar nepadaryta, neišbaigta.
Įdomi detalė, kad aktoriai (o gal šokėjai?) geriau juda (lankstosi lyg vielos), negu kalba. Viename spektaklio intarpe jie sušoka nuostabų parodijinį šokį su baleto, šiuolaikinio šokio ir kitais elementais; pasigėrėtina nebyli choreografinė scena su gražia moterimi. O žodis tariamas kažkaip neužtikrintai, neakcentuotai (ypač finalinėje, šešėlių scenoje).
Pabaigai galima būtų pasvarstyti, ar tik ne šou elementai ir pakišo koją spektakliui kaip meno kūriniui? Nes verstasi per galvą. Ir stipriai. Neabejotinai taip. Gal, taip sakant, daugiau paprastumo?
