Viena trumpa Arlio festivalio versija 
Gytis Skudžinskas
Atvaizdų griūtisViduržemio jūros ruožas Prancūzijoje – Žydroji pakrantė – pritraukia begalę turtingų turistų, tačiau turi kai ką sunkiai apčiuopiamo, kas vilioja ne tik pramogų mėgėjus, bet ir meno aistruolius susibūrimui ir šventimui. Iš praeities įspaustas romėnų pėdsakas ir bakchanalijų tradicijos, kaimyninės ispaniškos fiestos Prancūzijoje įgavo savitą festivalio formą. Ir įdomiausia, kad šiame gana nedideliame plote šiandieniai festivaliai – ne tik karnavališkos sueigos, bet neretai – meno šventės.
Lietuvos fotomenininkų sąjungos dėka šiemet Arlio festivalyje teko apsilankyti per patį atidarymų ir pristatymų maratoną.
41-ąjį kartą vykstantis Arlio susitikimų fotografijos festivalis pasižymi ta nenusakoma tokioms šventėms būdinga atmosfera. Visų pirma akivaizdi bendravimo ir buvimo drauge laisvė, čia fotografijos diktatorius Martin Parr be knygų sudarytojo aureolės sėdi antikiniame teatre tarp kitų žiūrovų su vyno taure rankoje, o ir kitos pasaulinės žvaigždės vaikštinėja čia ir dabar linksmai besišnekučiuodamos su praeiviais.
Kitas festivalio aspektas – renginių perteklius, bet tai netampa privaloma rutina. Arlio festivalio programą direktoriui Francois Hebel šiemet padėjo parengti 40 pasaulyje žinomų ir solidžiose institucijose dirbančių kuratorių. Be gausybės parodų, dar vyksta knygos konkursai, naktinės fotografijų bei filmų peržiūros, paskaitos, susitikimai, dirbtuvės, portfolio peržiūros. Negana to, alternatyvus festivalis „Voice off“, inicijuojamas pačių menininkų, dar pasiūlo per 30 renginių, o kur dar individualūs meniniai veiksmai gatvėje.
„Tik čia supratau, kas yra atvaizdų griūtis“, – pagalvojau palikdamas Arlį. Taip pat čia, ko gero, pirmąkart susidūriau su festivaliu, ir supratau, kad apžvelgti tokį renginį laikraščio apimties rašinyje tiesiog neįmanoma. Todėl apsiribosiu mozaikiška paveikslo dėlione.
Klasika – šiuolaikiškai
Žinoma, gera nuotaika ir informacijos gausa visada naudinga, tačiau prieš festivalį turėta išankstinė skeptiška nuostata (mat festivalis ir vienos medijos garbinimas šiandien atrodo kaip neabejotinas anachronizmas) nebuvo visiškai išsklaidyta. Šitoje gausoje pasitaiko ir gana vidutiniškų pasirodymų, tačiau šįkart teigiamybės nusvėrę minusus.
Arlio festivalis beveik kiekvienais metais kaltinamas konservatyvumu bei pernelyg dideliu dėmesiu klasikai. Taip ir šiemet klasikinių žanrų mėgėjai nebūtų nuvilti, bet kai Martin Karmitz klasikinės fotografijos kolekcijoje atsiranda Hiroshi Sugimoto darbai ar juolab Christian Boltanski, Annette Messager kūryba, kurių autoriai – labiau instaliacijos menininkai, kaltinimai konservatyvumu tampa tiesiog juokingi. O pirmosios fotografijos autoriaus Nicephore Niepce muziejaus pristatymą lydi ne tik interaktyvios instaliacijos, bet ir Bruno Bernard sukurta elektroakustinė kompozicija, intriguojanti mechaninių fotoaparatų veikimo garsais ir Roland Barthes tekstais. Čia supranti, kad klasika ne tik gali, bet ir privalo būti pateikiama šiuolaikiškai.
Apžvelgiant Argentinai pristatyti skirtą programą, vėl labiau peršasi terminas vizualinė kultūra nei ribotas fotografija. Leon Ferrari, 2007 metų Venecijos bienalės laureatas, savęs niekada net nelaikė profesionaliu fotografu. Jo raiškos formos driekiasi nuo piešinio iki instaliacijos, o temos būdingos Lotynų Amerikai – religinė, politinės ar socialinės manifestacijos. Gabriel Valansi, jungiantis šiuolaikines technines priemones bei galimybę jomis tirti aplinką, taip pat yra tipiškas šiuolaikinio meno atstovas, polemizuojantis karo temomis. Tiesa, kitas Argentinos atstovas Marcos Lopez pateikia ir jau kiek perteklinius atvaizdus bei plačiai eksploatuojamus atvaizdo kūrimo modelius – ryškiaspalves, ironiškas didelio formato fotografijas.
Įvairovė ir įžymybės
Roko muzikai dedikuota programos dalis pasižymi labai aiškiu kulto objektu ir todėl atrodo gana dviprasmiškai.Paroda, skirta Mick Jagger asmenybei, ko gero, net silpniausia festivalio vieta. Tiesiog didelis kiekis kokybiškų charizmatiško ir prieš kamerą nebijančio pozuoti muzikanto portretų. Įdomiau atrodo Claude Gassian paroda, kuris savo kelionėse ne tik užfiksavo įvairius roko muzikantus, bet kartu pateikia ir abstrakčias kompozicijas, o ir pačią ekspoziciją kuria kaip naują kūrinį.
Roko muzikos programą „išgelbsti“ Nacionalinio modernaus meno muziejaus ir Pompidou centro kuratorė Emma Lavigne, parengusi parodą „Aš esu klišė“. Pankroko estetikai skirta paroda pasižymi visais šiam žanrui būdingais bruožais – vitališkumu, kritiškumu, išradingumu. 24 autoriai arba savaip permąsto praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio judėjimą, arba tiesiog patys dalyvavo pankroko eros kūrime. Taip pat šioje parodoje apstu ir pačių žymiausių autorių, tokių kaip Andy Warhol, Sttephan Shore, Dan Graham, Wolfgang Tillmans ir t.t. Dar paroda puikiai įrodo, kiek yra išsiplėtusios fotografinės kalbos galimybės ir kaip naiviai skamba Lietuvoje vis dar girdimos kalbos apie žanro grynumą ir panašius dalykus.
Dar viena programa, skirta fotografijai kine, pasižymėjo milžiniška įvairove – nuo puikaus XX a. koloristo Ernst Haas iki kuratoriaus Clement Cheroux surinktos archyvinių fotografijų kolekcijos bendru pavadinimu „Šūvis“. Deja, gal atvaizdų gausa atbukina žvilgsnį, ar tiesiog gaudamas tokį informacijos kiekį, pradedi konstruoti savą dėlionę, ieškodamas tikrai intriguojančių projektų. Šioje programoje neretai rodomos tokios simpatiškos parodos, kaip Polaroid fotografijos kolekcija, kuri nepasižymi kokiomis nors specifinėmis ar kritiškai artikuliuotomis įžvalgomis. Panašiai atrodo ir fotografų autoportretų paroda.
O šalia randi įtaigią Zhang Dali kinų propagandinę fotografiją analizuojančią parodą.
Mažai žinomi ir jauni
Viena svarbiausių Arlio festivalio dalių – „Atradimų apdovanojimai“. Šiai programai keturi kviestiniai kuratoriai pristato po kelis dar ne itin žinomus autorius. Beje, pernykštį apdovanojimą parsivežė lietuvis Rimaldas Vikšraitis.
Šiemet jau vien pasižiūrėjus į kuratorių pavardes, tarp kurių – tokie šiuolaikinio meno lyderiai kaip Liam Gillick ar Beatrix Ruf, buvo aišku, kad nuobodžiauti neteks. O pristatytų autorių amplitudė tokia plati, kad išplėstų ir termino išplėstinė fotografija ribas.
Štai Hans-Peter Feldmann remiasi labai paprastu žmogaus kūno kitimo sumanymu ir klasikinio portreto fotografavimo metodika. O Liz Deschenes operuoja tik esamos šviesos – kaip fotografijos pagrindo – galimybėmis, ir suvaldyti bei suvokti tokią medžiagą jau reikia ne tik meno istorijos pagrindų, bet ir topologinės kompetencijos. Kita autorė Marlo Pascula pasitelkia rastas archyvines fotografijas savom instaliacijoms ir skulptūriniams objektams, taip provokuodama suvokėjo santykį su fotografiniu atvaizdu. Šių metų nugalėtoja Taryn Simon projekte „Nekalti“ aktualizuoja JAV teisinės sistemos klaidas. Jos fotografijų personažai – nekaltai apkaltinti ir kalėjime uždaryti žmonės.
Festivalyje taip pat didelis dėmesys skiriamas jaunimo fotografijai. Šalia visos gausybės parodų rodoma SRF jaunųjų talentų konkurso kolekcija. Luizianos muziejaus parengta aukštųjų mokyklų studentų paroda „Regeneration“. Portfolijo peržiūrų nugalėtojai kitais metais festivalio programoje rengia personalinę parodą. Šiemet rodyta pernai metų laureatė izraelietė Lea Golda Holterman pristato jaunų žydų ortodoksų portretus privačiose jų erdvėse, taip iškeldama klausimą, kiek fotografija gali pažeidinėti intymumą.
Žinoma, šitame tekste dar lieka daugybė nepaminėtų Arlio fotografijos susitikimo festivalio pa-rodų, pliusų ir minusų, tačiau bet kokiu atveju šį renginį verta aplankyti kiekvienam besidominčiam šiandiene vizualiąja kultūra. Savitų Arlio festivalio versijų ir dėlionių gali būti tikrai ne viena, tad geriau ne stebėti iš šalies, o švęsti fotografiją.
