Vienumos paslaptis
Nusprendusi, kad jau laikas parodyti, kas naujo jos kūryboje, klaipėdietė dailininkė Daiva Ložytė „Klaipėdos galerijoje“ surengė personalinę parodą, kurioje eksponuoja keramikos darbus ir monotipijas. Pastarosios atsirado visai netikėtai, sukurtos tarsi vienu atsikvėpimu, viešint praėjusią vasarą Riugeno saloje Vokietijoje.
Kristina Jokubavičienė
Keramikė D.Ložytė gerai žinoma ne tik savo kūryba, bet ir aktyvia parodų kuravimo veikla – ji vis sugeba suburti Klaipėdos keramikus, metalo plastikos, tekstilės kūrėjus į bendras apžvalgines parodas, pati dažnai rengia parodas šalyje ir už jos ribų, jos kūriniai yra plačiai pasklidę Lietuvoje ir užsienyje.
Už kūrybos pasiekimus ir veiklą populiarinant bei pristatant visuomenei uostamiesčio taikomąją dailę 2006-aisiais D.Ložytei įteiktas Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos organizacijos apdovanojimas –sidabrinė „Jūrų žvaigždė“. Teikdamas apdovanojimą Klaipėdos dailininkų vadas Arūnas Sakalauskas tuomet sakė: „Ji – pati tikriausia mūsų žvaigždutė. Visada švytinti ir šviečianti kitiems“.
Tolima popkultūrai
Daiva su šypsena pasitinka kiekvieną sutiktą žmogų, visada randa gerų žodžių kolegoms, visur suspėja, viskuo domisi. Išlaikiusi jaunatviško džiaugsmo jausmą, nepasiduoda chaotiško ir fragmentuoto šiuolaikinio gyvenimo nerimui.
Ir jos kūriniai tokie pat šilti, jaukūs, sugėrę ir išlaikę keramikės rankų bei širdies šilumą, tolimi dominuojančiai popkultūrai, kičinei ar destruktyviai šiuolaikinės keramikos stilistikai.
Keramikei nereikia nieko išradinėti, ji tik su pavydėtinu nuoseklumu plėtoja kelias kūrybos kryptis: tai paprasti, aiškūs, beveik klasikinės formos dekoratyvūs ir funkcionalūs indai, dažniausiai dubenys arba vazos, ir keraminė plastika – indai-statiniai, indai-figūros. Šie skulptūriški keramikos kūriniai pastaruoju metu yra ryškiausia dailininkės kūrybos sritis.
„Lėlės“ virto moterimis
Pirmieji tokio pobūdžio darbai, pasižymintys išraiškingu siluetu, turėjo tik atskiras detales, brėžiančias analogijas tarp daikto ir gamtos, architektūros ar žmogaus figūros motyvų. Prieš kelerius metus pa-rodose pasirodė labiau konkretūs kūriniai, indai-figūros, kuriuos autorė tuomet sąlygiškai vadino „lėlėmis“.
Jų „lėliškumas“ buvo susijęs ir su vaikystės prisiminimais, ir su pasirinktu raiškos būdu: statiškos, įmantriai ornamentuotomis suknelėmis aprengtos, dailiais bateliais apautos, keraminės „lėlės“ intrigavo baltais veidais (įdomi paralelė su porcelianiniais tikrų lėlių veideliais) ir kiek pasipūtėliškomis, gražiems ir delikatiems žaislams įprastomis pozomis.
Šįkart parodoje matome baltaveides lėles-moteris, patyrusias metamorfozę, – jos tarsi subrendo, išsilaisvino iš vaikiškos statikos, įgijo judesio, vilioja ramybe ir jaukia šiluma.
Meistrystės nesureikšmina
Artėdama prie laisvesnių figūrų pozų, Daiva vienok neprarado kūrinių sąlygiškumo, išvengia natūralizmo ar kičo įvaizdžių, o tikroviškumą stiprinančių komponentų įveda lygiai tiek, kiek reikia realybės ir apibendrinimo pusiausvyrai.
Kartu dailininkė išlaiko dekoratyvinės keramikos funkcionalumą – kiekviena figūra yra sudėliota iš kelių dalių, kurios atsidaro, atverdamos slaptus podėlius. O kokie nauji „turiniai“ juos užpildys, priklausys nuo būsimųjų šių kompozicijų savininkų, nes savuosius Daiva jau sudėjo.
Visi Daivos keramikos darbai pasižymi savitu braižu. Ji kūrybiškai interpretuoja tradicinės keramikos formas. Puikiai įvaldžiusi technologijas, atsižvelgdama į medžiagos, kurią gerai žino ir tiesiog myli, prigimtį ir plastines galimybes, dailininkė kuria monumentalia skulptūriška forma pasižyminčias originalias, šiuolaikiškas, kupinos jausmo ir nostalgijos kompozicijas, bet pačios meistrystės nesureikšmina.
Apie būsenas ir išgyvenimus
Subtilios užuominos į stilistines įvairių laikotarpių ir kraštų keramikos ypatybes pabrėžia kompozicijų savitumą: viena moters figūra sustingo egiptietiškoje pozoje, kitos galvos apdangalas primena renesanso madą, trečioji grakščiai susirangiusi lyg persų miniatiūroje…
Tačiau tai tik detalės, kurios kartu su preciziškai atliktais drabužių „medžiagos“ ornamentais papildo daugiaprasmį pasakojimą apie būsenas ir išgyvenimus: poilsio, atsipalaidavimo vienumoje, susikaupimo, akimirkos tarp sapno ir būdravimo.
Tai autentiškas pasakojimas – be ironijos ir perdėto jausmingumo – apie moters prigimtį. Keista, bet tos iš pirmo žvilgsnio jaukios ir paprastos molinės „būtybės“ yra kupinos vidinės jėgos, kurią tramdo minkšta, aptaki formų plastika, o baltųjų veidų kaukės pridengia tikrojo „aš“ paslaptį.
Veda nuotaika
Tai intriguoja, skatina rasti daugiau užuominų, kurios galbūt padėtų jei ne atskleisti, tai bent priartėti prie kūrinių esmės.
O tada pradedi suvokti, kad paslaptis, apie kurią sukamės, ko gero, bus giliau, iš kūrybos, talento srities ir ne taip lengvai įmenama. Juolab kad dailininkė užminė dar vieną galvosūkį, pavadindama parodą „Monos“. Ji atsiribojo nuo visų žinomų ir galimų itališkųjų monų variantų, akcentuodama plačias graikų kalbos žodžio „mono“ prasmes: viena, vienintelė, vienuma, sąsaja tik su vienu objektu.
Nesvarbu, su kuo mums asocijuojasi šis žodis. Vis tiek keramikos darbai ir monotipijos privertė negalvoti apie pavadinimus, o pasiduoti nuotaikai, kurią diktuoja figūrų pozos, plastika, paviršių raštai ir faktūros, jautriai parinkti ir suderinti glazūrų atspalviai ir už šių išorinių komponentų slypintys kūrybinės jėgos impulsai.
