Viešosios miesto erdvės: įženklinimas ar įmeninimas?
Ignas Kazakevičius
Klaipėdoje vykusioje tarptautinėje konferencijoje buvo diskutuojama, kaip dizainas ir šiuolaikinis menas gali sukurti pridėtinę vertę miesto viešosioms erdvėms.
Pradžia – informacija
Labas, įžengiame į miestą. Koks jo skonis, kvapas, kaip rengiasi žmonės, ką jie veikia vakarais? A, čia yra jūra, vėjas užtraukia antklodę virš miesto iš smėlio, bangų keterų kvapo, sumišusio su kranų ir žuvėdrų rypavimais.
Tik vietiniams miestas atrodo stabilus. Kiekvieną dieną tose pačiose gatvėse jie mato tuos pačius namus, sutinka tuos pačius žmones, kerta tas pačias aikštes, pietauja tose pačiose kavinėse. Svečiui viskas kitaip. Miestas jam atrodo sudėliotas iš garsinių ir vizualinių fragmentų. Ir visa jais paramstyta chaotiška impresija sukasi, kondensuojasi ir nusėda būtent viešosiose erdvėse. Ir tampa mūsų gaudyklėmis. Ir viskas tose vietose įgyja papildomą tik tam tikro miesto vertę. Kontroversiška, emocionalu, prieskoninga, o jei paprasčiau – jauku / nejauku…
O dar paprasčiau: viešoji erdvė – tai vieta, kurioje per penkias minutes suvoki miesto dvasią. Ir nebūtinai tave turi užgriūti blizgus vitrinų gaudesys ir megatonos paveldo, perverti bažnyčių špiliai ir palaidoti muziejų vertybės. Net neturėdamas visų šimtmečiais kurtų vertybių ar hypermodernių šiuolaikinių architektūrinių triukų, miestas gali nustebinti išskirtiniu jaukumu, unikaliu kažkurios srities koloritu, nors pirminiu, bet stipriu įspūdžiu, kuris priverstų į jį grįžti dar ir dar. O šis stebuklas pradedamas nuo informacijos – kas, kur, kaip kuria viešąsias erdves, kaip jau esamas pritaiko šiuolaikinių žmonių poreikiams.
Liepos pabaigoje Klaipėdoje vyko tarptautinio CITIES (Creative industries in traditional cultural spaces) projekto konferencija „Dizainas ir šiuolaikinis menas – pridėtinės vertės kūrimas miesto viešose erdvėse“. Projektą ir konferenciją organizavusios VšĮ Klaipėdos ekonominės plėtros agentūros (KEPA) tikslas – Klaipėdą pristatyti kaip miestą, kuriame įmanoma plėtoti kūrybinių industrijų projektus. KEPA pabandė surinkti architektus, dizainerius, kitus menininkus, miesto plėtros strategus, politikus, nekilnojamojo turto vystytojus ir apmąstyti Klaipėdos viešųjų erdvių perspektyvas.
„Summary“ iš renginio
Žurnalistas Paulius Kliševičiaus: „Venecijos universiteto profesorius Pieras Luigi’s Sacco skaitė pranešimą „Kultūra kaip urbanistinės plėtros procesų skatintoja: teorija ir politika“. Tai savotiška marksistinės ekonomikos teorijos inversija, kurioje kultūra vertinama kaip sėkmingos ekonomikos plėtros prielaida. Taip nutinka dėl to, kad žmonės jaučia didelį poreikį „vartoti kultūrą ir už ją mokėti“.
Konkrečiais pavyzdžiais kalbėjo Londono miesto erdvių planavimo kompanijos „Future city“ direktorius Markas Davy’s pranešime „Miesto kūrybinių erdvių iškilimas per kultūros detalų planavimą“. Jo pagrindinė tezė, paremta itin gausiais ir sėkmingais pavyzdžiais, skelbė, kad planuojant miesto erdves, traukos objektus ir net statant naujus pastatus tikrai verta pasitelkti menininkus. „Kodėl naujai įrengiamus suoliukus mieste būtinai užsisakyti iš masinės produkcijos katalogo? Kodėl tie suoliukai negali būti unikaliai suprojektuoti, kad taptų tikru miesto identitetą atspindinčiu traukos objektu?..“ – retoriškai klausė M.Davy’s.
Ko gero, artimiausias Klaipėdos aktualijoms pranešimas buvo paliktas pabaigai. Marcusas Neustetteris, erdvių meno ekspertas iš Johanesburgo (PAR), pasidalijo patyrimu apie viešųjų erdvių formavimą per kūrybines intervencijas. Mums šis pranešimas tapo artimas ne geografine, o emocine prasme. PAR, turinti sudėtingą identiteto saviieškos istoriją, šiuo požiūriu labai panaši į Lietuvą. Tad kiekvienas konferencijos dalyvis galėjo susimąstyti, kodėl Johanesburge meninės intervencijos į viešasias miesto erdves veikia, o, pavyzdžiui, Klaipėdoje tai vis dar tebėra diskusijų objektas”.
Teorija, strategija, veiksmas
Viena iš pagrindinių problemų – esamos strategijos mechanizmo sukūrimas konkrečioms viešųjų erdvių idėjoms įgyvendinti. Teoriškai miestas yra pasiruošęs. Štai Klaipėdos miesto kultūros plėtros planas skelbia, kad viena iš prioritetinių krypčių yra bendruomenės kultūrinio aktyvumo skatinimas per patrauklios aplinkos meninei kūrybai bei naujiems kontaktams mieste formavimą. Vienas uždavinių – naujų viešųjų kultūrinių erdvių (miesto aikštėse ir patalpose) formavimas.
Bet iki šiol nesukurta idėjų pateikimo, konkursų ir viešo visuomenės vertinimo sistema, neapibrėžtos ribos, kuriose menininkas galėtų reikštis. Vyksta daug smulkių procesėlių, palaikomų ir privačiai, ir miesto savivaldybės iniciatyva. Nuolat prisimenamos senos geros idėjos, tik jos niekaip neišsirutulioja į kryptingą ir vieningą sistemą, į strategiją ir globalesnės vizijos finansavimą. O juk susivieniję miesto verslininkai galėtų inicijuoti nuo pernai metų eteryje kabančią senamiesčio gaivinimo programą, kuri numatė nenaudojamų komercinių patalpų senamiestyje pritaikymą kultūros reikmėms. Krizės bangos nušlavė šį trapų tiltą, galėjusį sujungti skirtingų sferų žmones bendram darbui. Bet kažkada juk reikia pradėti. O kodėl ne tiems, kuriems aktualiausia?
Daug kas galvoja, kad viešosios erdvės „įmeninimas“ be galo brangus dalykas. Daug lėšų nereikia, reikia teisingai jas paskirstyti ir investuoti. Ir teisingai pasiskirstyti vaidmenimis, atsakomybe už projekto įgyvendinimą. Kaip? Kuklus pavyzdys. Tarkime, visi – verslininkai, menininkai, valdininkai, ekspertai kartu sukuria viziją. Vieni prisiima atsakomybę už atrinktos idėjos realizavimą. Kiti turi patalpas, kurios galėtų tapti viešąja erdve, ir skolina jas projektui (toji erdvė ateityje tikrai „atidirbs“ ją skolinusiam). Menininkai kuria tose erdvėse, bendrauja su žmonėmis. Atsiranda nauji kultūriniai-komerciniai maršrutai, naujos traukos zonos. Dar kiti reklamuoja jas ir jose vykstančias veiklas. Dar kiti tvarko finansus ir kuria projektus, plečiančius pirmąjį placdarmą. Ir viskas bendroje infrastruktūroje – meniniu interjeru originalūs viešbučiai, stilingos kavinės, dailininkų studijos, intriguojantys kūriniai ir renginiai tarp šių juos maitinančių salų. Renginiai – iš pradžių susiliejantys į tradiciją, o vėliau ir į stilių. Kodėl tai negalėtų būti pavadinta „Klaipėdos stiliumi“, „kaip Klaipėdoje“. Apie tai būtų kalbama: „O jie ten, Klaipėdoje…“, „Klaipėdos formatas“. T.y. atsirastų toks žargonas. O šis pasakojimas – iš serijos „galėtų būti“.
Realybė, šiandiena, tikrovė
Galbūt verslininkus nuo globalesnės strategijos kūrimo ir tokio tipo projektų finansavimo stabdo tai, kad jie nėra susipažinę ir išanalizavę kūrybinių industrijų mechanizmo, ir ypač tai, jog viešosios erdvės savaime pelno neatneša.
Neatsitiktinai siūliau viešąsias erdves sulyginti su tinklais, kurie funkcionuoja tik tada, kai aplinka yra derinama su joje vykstančiomis veiklomis. Ypač tam tinka kūrybinės industrijos: kinas, galerinė, koncertinė veikla ir pan.
Viešumas – visų pirma mūsų visų idėjų, nuomonių, nuotaikų susidūrimas, o komercinė erdvė pirmiausia tarnauja pelnui. Todėl „akropolines“ erdves nebūtų teisinga pavadinti viešosiomis, nors ten teikiama begalė paslaugų, veikia knygynai, čiuožyklos, t.y. viskas, kas priskiriama žodžiui „kultūra”. Prekybos centrų paslaugų kompleksas orientuotas į tai, kad žmogus, įžengęs į jo erdvę, kuo mažiau turėtų laisvo laiko pasirinkimui ir galvojimui, t.y. tiems dalykams, kuriais pasižymi laisva valia. Rinktis čia nėra būtina, geriau būtų, kad užuot į ką nors gilinęsis žmogus tiesiog įsigytų susidomėjimo objektą. Tikrasis kūrybinių industrijų erdvių veikimo principas pagrįstas bendruomeninės sąmonės laisva valia ir jos inicijuojamu kūrybiškumu.
Visi trys pranešėjai konferencijoje ir debatuose akcentavo keletą esminių momentų.
Visų pirma, tai visokeriopo bendradarbiavimo skatinimas įveikiant įsisenėjusius prietarus. Pavyzdžiui, kokybišką kultūros ir ekonomikos sąjungą laiduoja pirmiausia menininkų ir verslininkų susivokimas, jog viešųjų erdvių formavime jie ne konkurentai ar antagonistai, o abipusiai naudingi partneriai.
Antra – nuolatinis savojo miesto tapatumo ieškojimas, kreipimasis į istoriją ir veržlus bebaimis eksperimentavimas, jo naujas įvertinimas ir permąstymas. Tai būtina norint mieste sukurti visokeriopos traukos zoną, į kurios lauką patenka viskas – nuo kokybiško laisvalaikio praleidimo iki ekonominio augimo garantijų. Ir pagaliau – komunikacija pačia plačiausia prasme.
Nepamirškime ir magiškų žodžių „finansai“, „lėšos“, „pinigai“. Nepamirškime šių sinonimų, reiškiančių vieną ir tą patį – galimybes. Tai labai svarbus faktorius, paveikiantis miesto veidą. Kur gauti pakankamai lėšų viešųjų erdvių projektams? Nes jei būtų reali galimybė jų gauti, tuomet pasistūmėtų organizaciniai sprendimai ir niekas negalėtų pasakyti, „kam stengtis kažkokias programas inicijuoti, vis vien nėra pinigų“.
Konferencijos ekspertas M. Neustetteris vadovauja firmai, kuri generuoja viešųjų erdvių „įmeninimo“ projektus. Finansuojami jie pasaulyje būna iš įvairių šaltinių, daugiausia iš stambių infrastruktūrinių viešo sektoriaus investicinių projektų bendros sąmatos mokesčių viešam menui remti (į tokį fondą pervedama apie 1 proc. nuo sąmatinės vertės).
Jokios programos nėra
Klaipėdoje kol kas jokios viešojo meno programos nėra.
Norint įgyvendinti kūrybinę idėją mūsų mieste reikia daugelio struktūrų ir žinybų, specialistų ir menininkų geranoriško bendradarbiavimo, kurį kažkas turi labai atkakliai inicijuoti.
Klausimai „kam turi rūpėti miesto viešų erdvių vaizdas ir gražinimas?“, „kas trukdo nors mažais žingsneliais, atsižvelgiant į turimus ribotus resursus, eiti šiuolaikinio miesto įvaizdžio link?“ tampa amžinaisiais.
Pasak KEPA direktorės Raimondos Laužikienės, gyvybinga ir išties įgyvendinama Klaipėdos viešo meno politika ir programa suteiktų daug privalumų keičiant urbanistinę aplinką, didinant viešųjų erdvių naudojimą ir socialinį ryšį, traukiant lankytojus ir investicijas, stiprinant kūrybinius verslus. Kiekvienais metais pagal tokią programą būtų tvirtinamas veiksmų planas, rengiami atviri ir uždari kūrybiniai konkursai, kuriuose komisija atrinktų kelis geriausius erdvių meno objektus.
Kas yra viešoji erdvė? Atsako specialistai.
Kaip teigia Klaipėdos miesto savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėja Edita Petrauskienė bei vyriausiasis dailininkas Mindaugas Petrulis, tai įstatymiškai sunkiai apibrėžiama, be galo plati, tačiau socialiniu požiūriu labai aiški ir visuomenei aktuali sąvoka. Kalbant apibendrintai, viešoji miesto erdvė – tai detalių, fragmentų – pradedant grindiniu, smulkiais želdiniais, skulptūromis, meno dirbtuvėmis ir baigiant viešaisiais renginiais bei žmonių aprangos stiliumi – visuma.
O kaip atsakytų miestelėnas ar turistas? Tai – „mažas miesto visumos fragmentas“.
Koks jis – pažįstamas takelis?
Štai žingsniuojame su ekspertais Klaipėdos miestu. Dauguma jo viešųjų erdvių gali apibėgti greitai, jos – kelių pagrindinių gatvių kvadrate. Liepų, čia pat Herkaus Manto, S.Nėries, S.Daukanto. Čia – stotis, Atgimimo aikštė, Danės promenada. Senamiestis…
Kai kurios erdvės jau „įženklintos“ memorialiniais paminklais. Kai kurios sutvarkytos, gražios, švarios ir tvarkingos, tačiau begarsės ir bekvapės, tarsi būtų niekieno, niekas neklausia jų vardo, niekam ir neįdomu sužinoti. Kai kurios iš jų, pavyzdžiui, šalia „Kurpių“ klubo ar tarp Mažosios Lietuvos muziejaus ir „Kultūrpolio“, yra prižiūrimos asocialių veikėjų ir paverstos girtavimo, triukšmingų monologų vestibiuliais, viešbučiais ir, be abejo, tualetais.
Pagal „Viešo naudojimo erdvių teritorijų senamiestyje detalųjį planą“ čia yra 17 viešųjų erdvių. Mieste jų yra daugiau, tačiau senamiestinės, kurios sulaukia daugiau lankytojų, yra tarsi savaime pasmerktos reprezentacijai, žinoma, patrauklesnės bet kokiai veiklai, bet kokiam įvykiui paminėti, o svarbiausia – „įmeninimui“. Na, jos tiesiog yra, egzistuoja kaip teritorija, bet dar ne kaip viešoji erdvė, kurios tikslas – komunikacija.
Užbėgdamas už akių, turėčiau pabrėžti, kad konferencijos ekspertai M.Davy’s ir M.Neustetteris įtikinamais pavyzdžiais įrodė, kad formuojant viešąsias erdves vienu svarbiausių faktoriumi tampa bendruomenė, kuriai yra kuriama ši viešoji erdvė, taip pat jos dalyvavimas visose erdvės formavimo stadijose. Ekspertai supažindino su sėkmingomis realiai veikiančiomis viešo meno politikomis ir programomis kitose Europos šalyse ir net Pietų Afrikos Respublikoje. Jos panašios savo tikslais, veikimo metodais ir įgyvendinimo principais. Viešas menas retai kur apeinamas vystant urbanistinę plėtrą.
Anot R.Laužikienės, „Klaipėdoje šis procesas iš toli ir lėtai artėja prie pasaulinių metodikų, tačiau kaip ir daugelis gražių iniciatyvų šiuo metu yra nesibaigiančioje derinimo stadijoje. Prieš keletą metų pradėtas jau minėtas detalusis planas buvo trečiąjį kartą atmestas Klaipėdos apskrities derintojų. Juo remiantis toliau pagal atskirus mažesnius konkrečių vietų projektus būtų galima įrenginėti atitinkamą erdvių infrastruktūrą, statyti monumentalius ir laikinus meno objektus, numatyti mažosios architektūros formas, šiuolaikinį apšvietimą, dangas ir pan. Įvertinus tokį kelių lygių planavimo dokumentų rengimą, jų derinimą ir dar viešo meno kūrybinius konkursus, galutinį rezultatą, net radus tam finansavimą, būtų galima išvysti ne greičiau negu po 3–4 metų“.
Meno tonos ir kultūros ikonos
Konferencijos ekspertas M. Neustetteris po ekskursijos po uostamiesčio viešąsias erdves atkreipė dėmesį į monumentalių skulptūrų pomėgį. Pasak jo, tokio tipo paminklai užkerta kelią bet kokiam šiuolaikiškesniam erdvės formavimui, o juk nebūtina globaliai amžiams pakeisti erdvę monumentaliais kūriniais. Juk galima į ją integruoti permanentinius, „kelių savaičių ar metų trukmės“ kūrinius – projektus.
Memorialinis sprendimas nėra blogas pats savaime, bet dažniausiai formos sprendimai nėra įdomūs. Vengiant nepagarbos istoriniam veikėjui ar lietuviškumui, šiuodu puoselėjančių žmonių jausmams, memorialinis objektas tampa arba monumentu, arba biustu, arba banalia metafora, o teritorija aplink kanonizuotą paminklą – „šventoriumi“, kuriame bet koks mums natūralus veiksmas atrodys nenatūraliai.
Paminklas R.Kalantai – Kaune vis dar išlieka geriausiu memorialinio paminklo pavyzdžiu Lietuvoje. Jo teritorijoje puikiai suderinta atminimas ir šiuolaikinė pagrindinės minties pateikimo forma, kuri savo ruožtu neužgožia viešosios erdvės, nedeformuoja jau nusistovėjusios miesto sodo kasdienybes.
Memorialiniai paminklai išreiškia neginčijamą tiesą – įžymus buvo tas ir tas. Na, įžymus. Gyveno šiame krašte, na, gyveno. Nuveikė šį tą Lietuvos labui? Na, nuveikė. Tai pastatom jam paminklą…
O ką po paraliais nuveikė Zappa Lietuvos labui, ir kodėl jo paminklas stovi Vilniuje? Nors užima gal ir ne reprezentacinę vietą, betgi buvo galima kokį nors Traidenį ar Vytenį bent jau įkišt. Štai jums iniciatyvinės grupės svarba, kuomet konkrečiai idėjai, tegul iš pažiūros „kažkokiai neaiškiai“, susivienija ir kryptingai dirba profesionalai. Ką duoda Zappos paminklas? Žiūrint pragmatiškai – nieko nekainavo Lietuvai ir davė daugiau tarptautinio „pijaro“ (tai, ko labiausia Lietuvai trūksta) nei visi vytautai, mindaugai ir kudirkos kartu. Be abejo, tokį pokštą galima iškrėsti vieną kartą. Alternatyviosios kultūros, kuri savo buvimu teigia pasirinkimo galimybę, pagerbimas yra baigtinė idėja, ją mūsų platumose realizuoti pakanka tik sykį. Kaip matote, iki šiol kalbos netyla.
Nebūtina imti staiga ir užversti miestą Jacksono, Lenono ir kitais biustais. Aktualiau paklausti, ar paminklas Zappai galėjo atsirasti Klaipedoje, mieste save tituluojančiame laisvės ir dryžuotų sielų gimtine? Atminimas Zappos maištingai sielai galėjo atsirasti tik laisvame mieste. Ar Vilnius yra laisvas? Bent jau daugialypis, jame yra kritinė masė bet kokio plano veiksmui. Šiuo atveju tai yra svarbiausia.
O visuomenės priešprieša tokio tipo kūriniams matuojama popkultūros apibrėžimu. Statistinio lietuvio sielai yra artimesni stilizuoti, tam tikra prasme „supopsinti“ kultūros herojai. (Jų atvaizdai puikuojasi ant pinigų, jie apaugę kultūrine mitologija, t.y. tam tikra prasme sudievinti, jie kanonizuoti istoriškai / politiškai, bet ne socialiai). Zappa – socialinis didvyris ir ikona. Lietuvoje nė vienos tokio plano ikonos, kurią būtų kanonizavusi pati liaudis, neturėjome ir neturime.
Padėkime pradėti
Statistinis lietuvis nėra pasiruošę priimti permanentinius–eksperimentinius kūrinius. Jie jam nesuprantami, neaiškūs ir įvardijami populiariu, kone keiksmažodžiu tapusiu žodžiu „vamzdis“.
Tikrasis Vlado Urbanavičiaus „vamzdis“ („Krantinės arka“) pats nėra nei blogas, nei geras. Problema, kad jis neaktualus nei kaip skulptūriška forma, nei koncepciškai. Ir svarbiausia – jis nevietoje. Ta pati problema ir dėl Roberto Antinio „Puskalnio“. Skulptūrinis sprendimas neveikia dėl absurdiškos vietos. Po tiltu, sankryžoje esančio, dargi žole apaugusio meno kūrinio nepastebi nei automobiliais lekiantys vairuotojai, nei atsitiktiniai pėstieji, kiūtinantys skurdžia krantine. Be čia tiesiog būtinos pramogų infrastruktūros, skandalingosios skulptūros neturi nei prasmės, nei konteksto, jos „nekalba“. Įsivaidzuokite, kokį įspūdį jos keltų, tarkime, Katedros aikštėje. Oho!.. Štai kas iš tiesų yra pinigai į balą.
Klaipėdos viešųjų erdvių įmeninimas apsiriboja dekoratyviais berniukais ir peliukais. Abstraktu, nebrangu, diskusijų nekelia, na, ir bronza erdvės nelaužo, šiokia tokia vertė. Tokio tipo skulptūros tėra akcentai, jos negeneruoja viešosios erdvės, neišreiškia jos, nepapildo. Tiesiog yra. Be abejo, geriau negu nieko, savotiškai išreiškia miesto kameriškumą.
Viena vertus, atskirai vykdomi miesto investiciniai projektai ar privačių rėmėjų iniciatyva pastatytos monumentalios skulptūros neapims visų miesto erdvių, kurios nesibaigia senamiesčiu, jos ypač aktualios ir „miegamuosiuose“ rajonuose, vaikų ir poilsio zonose, parkuose ir kitur. Kita vertus, tokios paminklinės skulptūros negrįžtamai užpildo erdves, jų neiškrapštysi, kai atsibos.
Gal šiandien, kol dar nežinome, ko norėtume norėti, apie ką galima būtų svajoti, pradėkime rengti meno sesijas viešose erdvėse. Pradžiai realiu masteliu pristatykime naujas jaunųjų dizainerių idėjas, leiskime visuomenei jas „apčiuopiamai“ natūralioje aplinkoje įvertinti. Jei patys padėsime kitiems pradėti, tuomet tikrai trauksime vėl ir vėl pasižiūrėti, kaip kuriasi tikrai laisvas miestas.
