Vietoje “nekrologo” jubiliejiniams “Tinklams”

KINAS. FESTIVALIO AIDAS

Vietoje “nekrologo” jubiliejiniams “Tinklams”

Ovidijus PETKEVIČIUS

Į Klaipėdą, Neringą, kitas pajūrio vietoves nuolat traukia kino kūrėjai. Įkvėpimo čia semiasi ne tik mūsų kino metrai ar pradedantieji “centimetrai”, bet neretai ir užsienio šalių kino kompanijos. Tačiau diskutuoti apie tai, jog Klaipėda pretenduoja tapti prisiekusių sinefilų (kino vertintojų) lopšiu, nėra prasmės. Tai patvirtina ir jubiliejinis, jau 5-asis, tarptautinis mažųjų kino formų festivalis “Tinklai”. Jie šiemet rugsėjo 12-17 dienomis buvo “užmesti” prie “Mėmelio” restorano.

Elitinis mažųjų kino formų menas

Daugelis mūsų pamena pirmąjį kino režisieriaus Artūro Jevdokimovo idėjos vaisiaus atsiradimą “šviesios atminties” kino teatre “Kapitolijus”. Organizuoti elitinio kino meno – mažųjų formų festivalį, jį pradedant ne sostinėje, o Klaipėdoje ir Ventės rage, buvo gana rizikingas eksperimentas. Taip pat sunku buvo patikėti, jog festivalio programą sudarys net keturiolikos šalių mažųjų kino formų propaguotojų darbai, jog filmus (dažniausiai) pristatys patys jų kūrėjai, jog netikėtai iš salės išnirs skandalingasis egzaltuoto kanibalizmo, perversiškų fobijų ir rafinuoto “barokinio barchato” genijus Peteris Grynavėjus (Peter Greenaway), savo apsilankymu “Tinklams” suteiksiantis pasaulinį kultūrinį kontekstą. Pagaliau ir originali bei netikėta “finalinė” festivalio akcija Ventės rage, į kurią kino ir naujovių mėgėjai automobiliais lyg į naująją kino Meką trauks ne tik iš Klaipėdos, bet ir iš sostinės, – ar tuo galėjome patikėti?.. Pirmųjų “Tinklų” programa ir idėjos patvirtino, jog tai nebuvo rizikingas (ar siekiantis iš įvairių fondų ir rėmėjų užsidirbti), o išties vykęs ir originalus projektas. Vadinamieji sinefilai, pasikrovę veik ištisus metus trunkančiai kontempliacijai, su nekantrumu likdavo laukti ateinančio rudens ir naujų “Tinklų”…

Festivalio penkmetis – laikas apibendrinimams

Net ir absoliučiam maksimalistui nesunku įsivaizduoti, kad yra sudėtinga, beveik neįmanoma išlaikyti tikrai gerą renginio kokybę ir aukštą lygį, iš pat pradžių kartelę pakėlus į maksimalų aukštį. Derėtų pažiūrėti, kaip evoliucionavo pirmojo jubiliejaus sulaukęs tarptautinis mažųjų kino formų festivalis. Iki šiol “Tinklai” išgaudė visas “žuvis”, ramiai plūduriuojančias mūsų ramaus tvenkinio viršuje: iš “nusausinto” “Kapitolijaus” persikėlė į “Jūratę ir Kastytį” (2001 m.), iš ten – į Žvejų kultūros ir sporto rūmus (2002 m.), pagaliau metėsi į Vilnių, o akciją Ventės rage pakeitė atviru kino seansu Teatro aikštėje.

Galima prieštarauti minčiai, jog “migravimas” iš vienos erdvės į kitą nėra pozityvus reiškinys. Vis dėlto egzistuoja ir ta tiesa, kad elitinis renginys neturi būti išstumtas iš miesto centro. Nežinia, kokie faktoriai lemia tai, jog “Tinklų” niekaip nepavyksta „užmesti“ “Žemaitijos” kino teatre, tegu ir Mažojoje salėje. Aišku, šiame festivalyje nėra adekvačių pakaitalų “Larai Kroft – kapų plėšikei”, kurią šios “orientacijos” kino teatre galima žiūrėti tol, kol skrandyje nebeliks jokio turinio… Nejau nėra įmanomi “konstruktyvūs” mainai, derybos ir susitarimai? Ar manoma, kad išrankūs sinefilai – nemoki publika?

Migracija “Tinkluose”

Jubiliejinių “Tinklų” (kurie tarsi neatsisakė pirminės kultūros akcijos idėjos – siekti padovanoti nestandartinę kino šventę) privilegija tarsi reikėtų laikyti tai, jog visa festivalio kino filmų programa buvo rodoma nemokamai! Tiesa, sąlygos “idealiai” ir atitiko šią idėją.

Vargu, ar atsiras tikinčių, jog įmanoma susikoncentruoti ir netrukdomai susipažinti su elitiniais lietuvių, estų, latvių, rusų, švedų, norvegų ar vokiečių kino eksperimentais, neišvengiamai “migruojant” nuo vienos kojos ant kitos, ieškant erdvės, kur tau netrukdytų “įsikirsti” į vieno ar kito darbo esmę. Ne paslaptis, jog kuo erdvė tampa demokratiškesnė, tuo labiau ji virsta “jokia”. Akcijos dalyviai tampa tik atrakcijos dalimi: saujelė kantrių sinefilų, nuolatinių “Mėmelio” gyventojų (reguliariai įeinančių ar išeinančių), atsitiktinių praeivių ar šiaip vakarinės romantikos gerbėjų, žvejų, dar keletas prisiekusių kino mylėtojų – bomželių ar už rankovės nuolat tampančių alaus taros surinkėjų… Ši marga, kone feliniška minia išoriškai gal ir sukuria įspūdį, kad Klaipėda tapo tikru elitinio kino meno centru, visi pagaliau gi esame vienos brolijos nariai. Deja, tos palaimingos atmosferos, kai salėje užgesus šviesai gali atsiduoti kino “nirvanai”, nelieka nė lašo. (Apie tai, kad vienas iš šių “Tinklų” kino seansų, krepšinio aistruoliams pageidaujant, buvo nutrauktas vos jam prasidėjus, net “nepadoru” užsiminti – aut. past.) Gal kaip tik todėl ne vienas kinomanas lyg varlytė žvalgėsi į dangų, laukdamas lietaus, ir… jo dėka kino seanso persikėlimo į 11-ąjį senojo tabako fabriko sandėlį – uždarą, savaip masonišką kinomanų “ložę”.

Akivaizdu, kad “Mėmelio” ir Danės krantinės “akcijos” versijai idealiai tiko vien Hamburgo kino festivalio programa – “Trijų minučių greitukai. Naudingi išradimai”. Išradingi, lakoniški, mobilūs, netikėtu kino slengu perteikiami įvairių pasaulio šalių režisierių mini pasakojimai ar paralelės apie įvairius išradimus buvo lyg specialiai sutverti “Mėmelio” akcijai.

Apibendrinimus keičia klausimai

Jubiliejinis, tegul ir “pieninių dantų” keitimo amžius, “etiškumo sumetimais” tarsi kviečia išvengti apibendrinimų. Vis dėlto klausimų iškyla nemažai… Ar “Tinklų” esmė – galimybė publikai susipažinti su elitinėmis mažosiomis kino formomis, naujausiais ir ryškiausiais darbais, ar tai akcija vardan akcijos (ir atrakcijos)? Ar festivalio būtinybę diktuoja “paukščiukas” kultūros fondų bei skyrių ataskaitose, ar pačių rengėjų vidinės nuostatos ir siekis užpildyti šią tuščią nišą? Pagaliau, kokių priemonių ir būdų reikia, kad nors vieną kartą per metus „nekasinio“ kino vertintojai – sinefilai galėtų patekti į minėtąją “Žemaitiją” ar netrukdomai bazuotųsi senajame tabako fabrike (jo „Rudens sezonas“ su šiuolaikinio šokio ir teatro projektais tai puikiai pateisino)? Ar “Tinklai” nepabodo patiems rengėjams? Ar atsirado nors vienas kino aistruolis, sugebėjęs “ištverti” bent jau didžiąją dalį “migruojančio” festivalio programos?

Šiuos ir kitus klausimus diktuoja, be abejo, ne pati kino filmų programa. “Tinklų” organizatoriai, nepaisydami to, kad kinas jau beveik šimtmetį eksploatuoja tuos pačius 52 siužetus, ir šįkart pristatė įdomią bei išsamią, sudarytą su išmanymu ir subtiliu skoniu mažųjų kino formų programą.

Vietoj pabaigos

Siekdamas pats sugriauti prieštaringus klausimus, pabandžiau pasidomėti, kokio rezonanso 5-asis tarptautinis mažųjų kino formų festivalis “Tinklai” sulaukė šalies spaudoje, kaip buvo įvertintas po kino seansų Vilniuje, “Lietuvos” kino teatro „Salėje 88“? Deja, neradau jokių festivalio apibendrinimų nė viename kultūros bei meno leidinyje. Išskyrus trumpą anonsinę informaciją apie festivalio pradžią…

Galbūt “Tinklams” – kaip “produktui”, atsiradusiam pajūryje, – trukdo klaninė kino kūrėjų ir kino festivalių rengėjų bendruomenė? Juk sostinėje vyksta ne vienas kino festivalis, šiokia tokia konkurencija, pripažinkime, vis dėlto yra. O gal daugeliui pernelyg menka atrodo pati mažoji kino forma?..

Šioje vietoje, remiantis “Trijų minučių greitukų. Naudingų išradimų” idėja ir bet kokia kaina siekiant išlikti tikru sinefilu bei kovotoju už jų teises, galima tik tvirtinti, jog naudingiausiu išradimu pasaulyje vis dėlto derėtų laikyti… nosinę. Pastarosios panaudojimo būdai festivalyje buvo pristatyti gana išsamiai.

by admin