Vilniaus ekslibrisų bienalė atkeliavo į Klaipėdą

Vilniaus ekslibrisų bienalė atkeliavo į Klaipėdą

Kristina Jokubavičienė

Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje iki balandžio pabaigos veikia XV tarptautinės Vilniaus ekslibrisų bienalės paroda. Bienalė vyko praėjusių metų pabaigoje Vilniuje, Šv. Jono gatvės galerijoje, o jos paroda kelionę po Lietuvą pradėjo nuo Klaipėdos – grafiko Algio Kliševičiaus įvertinimas, kad tai „meniškai labai brandi paroda“ paskatino ją pristatyti pajūrio publikai.

Tarptautines Vilniaus ekslibrisų bienales nuo 1977 metų rengia Lietuvos dailininkų sąjunga ir Lietuvos knygų draugija, o svarbiausias jų „spiritus movens“ yra garsus grafikas Valerijonas Jucys, tikras ekslibrisų entuziastas.

XV bienalėje dalyvavo 42 dailininkai iš 14 šalių – Argentinos, Armėnijos, Belgijos, Bulgarijos, Čekijos, Estijos, Italijos, JAV, Kinijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Moldovos ir Rumunijos. Bienalės medaliai atiteko Armėnijos, Bulgarijos, Rumunijos ir Čekijos grafikams, dešimt autorių apdovanoti diplomais, du iš jų lietuviai – vilnietis V.Jucys ir klaipėdietė Ona Šimaitytė-Račkauskienė.

Parodoje Prano Domšaičio galerijoje eksponuojami apdovanojimus pelniusių autorių ir Klaipėdos grafikų A.V.Burbos, A.Kliševičiaus, M.Petrulio, L.Skačkauskaitės-Kuklienės, O.Šimaitytės-Račkauskienės ekslibrisai.

Raiška ir populiarumas kito

Paties ekslibriso žanro pristatinėti, ko gero, nereikia. Kiekvienas žino, kad tai nedidelis (kraštinė gali būti iki 12 cm) ir meniškas tiražinės grafikos kūrinys, paprastai naudojamas kaip knygos ženklas, nurodantis jos savininką.

Seniausiu ekslibrisu Lietuvoje laikomas 1671-aisiais vario raižinio technika sukurtas ženklas didiko B.Radvilos knygoms.

Per šimtmečius ekslibriso raiška ir populiarumas kito. Šiuolaikinė masinė knyga tapo netinkama ženklo klijavimui, tad tradicinės ekslibriso sąsajos su ja yra beveik nutrūkusios.

Tačiau ekslibrisas išliko susijęs su konkrečiu asmeniu, institucija, istorijos faktu, kuriam kuriamas, jame tradiciškai derinamas vaizdas ir užrašas.

Taigi, kai kalbame apie ekslibrisą, iš vienos pusės vertiname tradicijos, istorinio tęstinumo palaikymą, iš kitos – atnaujinimo, eksperimentų siekį, kartais pasireiškiantį ir kraštutinumais: dideli, per visą knygos lapą, nefunkcionalūs ekslibrisai, dedikavimas neapibrėžtiems reiškiniams, kad ir mėnuliui…

Kaip dailės marginalija

Parodų ir bienalių organizatoriai tokius eksperimentus paprastai atmeta. Tačiau visos kitos naujovių paieškos technikos, formos, meistriškumo srityje atskleidžiančios ekslibrisą kaip mažosios grafikos rūšį, yra vertingos.

Jos atspindi neišvengiamus pokyčius – iš taikomosios grafikos srities ekslibrisas pereina į vaizduojamąją, kaip grynojo estetizmo objektas tampa artimas „labai“ sumažintam estampui.

Palyginti su estampu, vienas ekslibriso privalumų – jo dydis, įgalinantis dailininkus rodyti darbus parodose bet kuriame pasaulio kampelyje, yra akivaizdus.

Nenuostabu, kad ypatingą pakilimą ekslibrisas Lietuvoje išgyveno sovietiniais laikais, globalios izoliacijos metais, kai įdėtas į voką paštu dažniausiai pasiekdavo prestižines parodas užsienyje.

Kartu su kitomis mažosios kūrybos formomis traktuotas kaip dailės marginalija, ekslibrisas buvo mažiau suvaržytas kūrybinės raiškos požiūriu.

Įrodo perspektyvumą

Parodos atidaryme dalyvavę grafikai A.V.Burba, A.Kliševičius, D.Žalnieriūtė, O.Šimaitytė-Račkauskienė 8–9 dešimtmečiais dalyvavo daugelyje ekslibriso parodų užsienyje ir yra pelnę svarių apdovanojimų. Pasigirsta kalbų, kad šiandien ekslibrisas neperspektyvus, atgyvenęs, palaikomas tik vyresnės kartos, o jauni lietuvių menininkai retai jo imasi.

Be abejonės, miniatiūrinis dydis, ženklinė paskirtis ir privalomas šriftas sykiu reikalauja nemenko meistriškumo. Tačiau aktyvus ekslibriso kūrėjų iš Lietuvos ir viso pasaulio dalyvavimas jau XV tarptautinėje Vilniaus ekslibrisų bienalėje ir jų pateikti kūriniai, pasižymintys stilistine įvairove ir individualumu, įrodo ekslibriso perspektyvumą. Nuo liaudies meno primityvizmo iki rafinuotos raiškos moderno dvasia, nuo šmaikščių detalių iki simbolinių siužetų – tokia plati bienalės parodoje eksponuojamų ekslibrisų iš viso pasaulio stilistika. Bienalės katalogo įžangoje lietuvių ekslibrisų kolekcija įvertinta kaip gausiausia, bet nestebinanti originalumu. Atrodo, kad šiandien ekslibrisą atranda kitų kraštų – Balkanų regiono ar tolimosios Kinijos grafikai.

by admin