Violetinis puodelis,
Sudužęs gulėjo,
Ant grindų.
Paėmęs šukę – įsipjoviau,
Kad prisiminčiau,
Tėvo žiaurią bausmę,
Už sunaikintus dalykus.
Prisimenu ir motinos aštrius nagus,
Įsmeigtus man į krutinę,
Prisimenu ir brolius,
Kurie buvo už mane…
Bet kas gi mušą savo artimą,
Taip skaudžiai…?
Galvojau, jau svetimas esu,
Tuose namuose,
Numirti jau galiu.
Vaikystė neprisirpo,
Nebent gali, tik tu,
Man be padėt…
Ar žinai?
Kur veda gi mirtis?
Paklaustum tu.
O aš žinočiau,
Į tikrąjį aš.
egisrasiukas
