Vizionieriški J.Vosyliaus pamąstymai
Jubiliejinė Algio Kliševičiaus paroda priminė, kad šiais metais galime sulaukti dar kelių gražių jo kartos „čiurlioniukų“ (ir ne tik) jubiliejų ir, žinoma, parodų. Tai dailininkai, kurių „invazija“ pačioje aštuntojo dešimtmečio pradžioje staiga kilstelėjo to meto Klaipėdos dailę į naują lygmenį ir padėjo gerus pamatus tolesnei jos raidai.
Kristina Jokubavičienė
Laukti ilgai nereikėjo. Vienas iš jų – tapytojas Juozas Vosylius savąjį 60-mečio jubiliejų pažymėjo nedidele ir labai trumpai, vos savaitę (iki vasario 27 d.), veiksiančia paroda I.Simonaitytės bibliotekos „13L“ galerijoje.
Atskleidžia savitumą
Keliolika rinktinių darbų, atstovaujančių beveik dviejų dešimtmečių laikotarpiui, sėkmingai atskleidžia Juozo kūrybos sui generis.
Ką veikė tapytojas J.Vosylius nuo 1992-ųjų (tai ankstyviausias paveikslas parodoje) iki 2010 metų? Atsakymas labai paprastas: tapė portretus, peizažus, kompozicijas, molbertinius paveikslus ir freskas.
Monumentaliosios tapybos vaizdo apibendrinimo ir apvalymo nuo laikino „čia ir dabar“ charakteris turėjo įtakos ir jo paveikslams, kuriuos galima interpretuoti kaip išbaigtus kokių nors didelių sieninių kompozicijų fragmentus. Nes jo paveikslai neapsiriboja tuo vaizdu, kurį apibrėžia medžiagiškieji rėmai. Tik aliejinėje tapyboje labiau išryškėja tai, ko neleidžia freskos technologija, – labiau realistinis, o detalėse – ir natūralistinis vaizdo pobūdis. Apčiuopiamai tikroviškų motyvų natūralizmą neutralizuoja tapymo maniera, vietomis ištirpdanti objektų paviršių puantilistinės prigimties mirguliuojančiais potėpiais.
Įdomiausios – potekstės
Motyvų pasirinkimas ir jų spalvinis traktavimas, sąsajų ar kontrastų paieška bei labai platus interpretacijų laukas suteikia J.Vosyliaus kūrybai romantinio ir simbolistinio atspalvio. Tai stiprina ir panteistinis požiūris į gamtą, natūraliai atsiskleidžiantis ir laisvesnio, plenerinio pobūdžio peizažuose diptikuose, ir programinėse kompozicijose.
Gamta, o plačiąja prasme – kūrinija, yra svarbiausia jo tapybos tema, kuria išreiškiamas šviesos ir tamsos, laikinumo ir amžinybės dualizmas, suponuojantis nenutrūkstamumą, nuolatinį vyksmą.
Parodoje dėmesį atkreipia du kūriniai: dvylika „Kryžiaus kelio stočių“ parengiamųjų eskizų ir kompozicija „Mąstymas apie Algį Kliševičių“ (2010). Pastarasis tęsia tapytojo portretinę tradiciją (paminėtini J.Vosyliaus sukurti Jono Tatoriaus, Adomo Brako portretai), kurioje svarbus vaizdo dvisluoksniškumas. Vienas sluoksnis – gausios, tikslios, gyvenimiškos detalės, apibūdinančios portretuojamąjį, kitas – pats asmuo ir jo santykio su šiuo anturažu atskleidimas.
Bene įdomiausios ir yra iš šio santykio kylančios potekstės ir prasmės. Jos byloja apie tapytojo sugebėjimą ne sentimentalizuoti, ne vainikuoti, o atrasti rimtesnius ar mažiau rimtus, netikėtus, iškalbingus niuansus – kaip tas kosmonautiškas rankos gestas, lakoniškas iš aukštai žvelgiančio draugo mostas…
Giliaprasmė žinia
Nors parodoje eksponuojamos tik dvylika iš keturiolikos „Kryžiaus kelio stočių“ (lot. Via Crucis, liaudiškai vadinamos stacijomis), ir tai gerai.
Gal ne visi apie jas žino ar matė Šventosios bažnyčioje. O eskizų parodymas gal paskatins ten pasižiūrėti šį ypatingą meno kūrinį.
Tikrai gausioje sakralinio meno objektais J.Vosyliaus kūryboje pastarasis yra išskirtinis – netradiciniu formatu, minimalistiniu spalviniu sprendimu, kraštutiniu lakonizmu, koncentruota, tiršta kančios erdve ir simboliniu fragmento įprasminimu. Tik veidai, rankos, kryžiaus dalys, drobulės klostės…
Didžiausią įspūdį palieka ypač išraiškingos rankos, jų ritmas, kryptys ir rankų gestų analogijos ar priešstatos kryžiaus sankirtoms, kryptims, medžio tekstūrai. Tai ne tik kuria įtampą kiekvienoje atskiroje kompozicijoje, bet vaizdų visumoje tampa giliaprasme žinia – regėjimu, siunčiamu būtent šių laikų žmogui.
Pasak kunigo Juliaus Sasnausko, „didžioji kryžiaus retorika glūdi visai ne mūsų gražbylystėje“. Galėtume pridurti – ir ne vaizdų gražbylystėje.
