Vladas Nausėdas Klaipėdoje
Alfonsas Jonas Navickas
Mane vis plakė vėjo gūsiai,
Ir aš kaip beržas svyravau.
Tačiau tikėjau – nepalūšiu
Ir liksiu tvirtas koks buvau.
Vladas Nausėdas
“Akių šviesa”, 1991 m.
eilėraščių rinkinys
“Saulėlydžio žaros”
Šis posmelis, tai, sakyčiau tikslus Vlado Nausėdo, poeto, vertėjo, pedagogo, kultūros istoriko tikslus savojo likimo įvardijimas ir poetine, ir gyvenimiškąja prasme.
Jis – ir studentas, ir tremtinys, pedagogas ir vadovas, ir nuoširdus patarėjas, ir bičiulis. Klaipėdoje jį regėdavome žengiant Manto gatve, atrodo, visada mąstantį apie šio krašto likimą, jo istoriją, mokslo, kultūros raidą. Čia jis su Pauliui Dreviniu aptarinėja paskutines “Gintaro lašų” publikacijas (Jis – vienas iš “G. L.” įkūrėjų ir redkolegijos narių), aiškinasi literatūros, jam svarbaus vertimo problemas, paskaito naujausią savo kūrinį.
2006-aisiais Vladui Nausėdui būtų sukakę 95-eri.
Prisimenant šią datą, pateikiu dar niekada nespausdintą jo rankraštinę 1968 m. pavasarį rašytą autobiografiją.
“Žakainių kaimas, kuriame aš 1911 metų liepos mėn. 25 dieną išvydau saulę, savo siaurais dirvų ir pievų rėžiais į Tenenio upelį. Gražias lankas supo medžiais, daugiausia ąžuolais apaugę krantai. Savo mažus lankų sklypelius visi kaimo gyventojai šienaudavo vieną ir tą pačią dieną – nenorėjo kaimynams išbraidyti vešlios žolės. Skambėdavo šienpjovių dalgiai, aidėdavo grėbėjų dainos.
Tie vaizdai giliai įsirėžė mano atmintyje…
Būdamas 16 metų, baigiau pradines klases, nes tik tada mokykla atėjo į mano kaimą. O toliau – šuoliai iš klasės į klasę. Ž. Naumiesčio progimnazijoje, Švėkšnos “Saulės” gimnazijoje. Gyvenimas nelepino – reikėjo man pačiam prasiveržti į šviesą, nes mano tėvai, 9 ha valstiečiai, tais sunkiais ekonominės krizės metais nežadėjo man mokslo prabangos.
1931 m. baigiau Tauragės mokytojų seminariją, o po metų įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune. Studijavau lituanistiką, germanistiką ir pedagogiką.
Kaune prasidėjo mano kuklus literatūrinis-žurnalistinis darbas redakcijose ir valstybiniame radiofone.
1936-1939 metų laikotarpiui parašiau ir išspausdinau nemažai straipsnių literatūros ir meno klausimais, iš kurių pažymėtinas straipsnių ciklas “Kūrybos atošvaistės”. Didelė literatūrinė mokykla man buvo darbas radiofone. Mano vyresniaisiais draugais ir mokytojais čia buvo radijo programos bendradarbiai K. Binkis, J. Banaitis, A. Miškinis, J. Rimantas ir daugelis kitų.
Tačiau pedagoginis darbas buvo ir liko mano pagrindinės veiklos sfera. Pokario metais aš – literatūros mokytojas ir švietimo skyriaus darbuotojas savo gimtajame rajone Šilutėje, o nuo 1950 metų – Klaipėdoje. Esu parašęs knygą “Mokinių raštingumo kėlimo būdai” (1959 m.). Mokyklai atiduodu savo jėgas ir laiką, o poilsio dienas ir valandas skiriu kūrybai, kultūros istorijai ir kraštotyrai. Mano geriausias draugas – knyga. Mėgstu skaityti L. Tolstojų, Jeseniną, S. Nėrį, Verharną, Šilerį, Heinę, dievinu Gėtę.
Mano kūrybos žanras – lyrika, bet esu parašęs memuarų, literatūros kritikos straipsnių ir recenzijų. Nemažą duoklę atiduodu klasikinei vokiečių poezijai. Verčiu Gėtę, Šilerį, Heinę ir kt. Kai kurie vertimai buvo paskelbti išleistuose šių poetų rinkiniuose ir “Pergalės” žurnale.
Mane domina ir Klaipėdos krašto kultūros istorija. Parašiau mokslinę apybraižą “Lietuvių kova prieš germanizaciją Klaipėdos krašto mokyklose XV-XX amž.”.
Laiko maža, o gyvenimas bėga… Norėčiau kaip ir Faustas sušukti: “Sustok valandėle, kokia tu graži!..”
Vladas Nausėdas”
… Nuo to laiko praėjo dar daug įsimintinų metų: prisimiršo (1941) septyneri tremties metai į Sibirą, išversta Nibelungų giesmė, dar daugiau F.Šilerio, J.V.Gėtės, H. Heinės poezijos… Nuveikti kiti svarbūs darbai… (V.Nausėdas mirė 1983 06 06).
