Vyno monologai
Ignas Kazakevičius
Dvi savaites iki birželio 2-osios uostamiesčio Baroti galerijoje veikė klaipėdiečio dailininko Ryčio Martinionio kūrinių paroda „In vino veritas“, skirta autoriaus 50-mečiui. Jubiliejinėje ekspozicijoje pristatyti naujausi autoriaus darbai bei keli iš ankstesniojo laikotarpio – paveikslai ir objektai, reprezentuojantys netrumpą menininko kūrybos kelią.
Maitinama laikmečio vaisių
R.Martinionio „In vino veritas“ byloja apie tikslingą eklektinio vaizdo kūrimą tiek paveiksluose, tiek objektuose. Pastarieji nukėlė mus į neilgą, šio dešimtmečio pradžios retrospektyvą.
Apžvelgdamas dailės reiškinius, mėgstu paklaidžioti menininko kūrybos užkaboriais, apsilankyti dirbtuvėse, iš kurių ką tik iškeliavo paveikslai, užlįsti už meno kritikų bei pačių dailininkų susikurtų „širmų“… Todėl neversiu archyvų ir neanalizuosiu praeito amžiaus dešimtmečio aktualijų, dailininko kūrybinių pokyčių. Juolab kad pastarieji – minimalūs.
…Ochra išbluko, o balta spalva tapo pilkesnė, mėlyna – plokštesnė. Spalviniai akcentai, atrodo, naudojami taupiai. Tačiau akivaizdi balto akrilo priemaiša kitose spalvose. Balkšvumu praturtintas koloritas pradėjo panašėti į kosmetinį sluoksnį, kuriuo autorius padabino į brandų amžių įžengusios savo tapybos žandus.
Menininko tapyba yra maitinama laikmečio vaisių – karai, katastrofos, dvasinis chaosas, politinis „bardakas“, istorinių asmenybių įvaizdžiai…
Paroda, nors ir jubiliejinė, neužtušuoja autoriaus poreikio identifikuotis ir būti identifikuojamam, susikurti ir konceptualiai užpatentuoti savo spalvą, vidinį koloritą.
Alogiškos improvizacijos
Paveikslai – minčių graužtukai, vaišių stalo rinkiniai. Jų alogiškos improvizacijos – iš, regis, elementarių, tačiau tik dailininko vaizduotėje materialių medžiagų: dvasinio plastiko, apčiulptų logikos kaulų ir lengvai pritaikomų, modeliuojamų muliažų, manekenų detalių.
Jei perdėliotume fragmentus vietomis, kompozicijos taptų itin mobilios. Jas būtų galima grupuoti į daugiau ar mažiau komunikuojančias grupes. O dabar jos ramios, svyruojančios aplink savo ašį, it tampriausių atominių jungčių valdomos. Siužetų daiktai ir veikėjai atrodo sukurti patys iš savęs ir egzistuoja patys sau, patys džiaugiasi savo eklektiškos „aprangos“ fragmentais.
Ar siurrealizmas R.Martinionio paveiksluose atsitiktinis?
Bet kokiu atveju, tapyba – nuolatinės improvizacijos būsenoje.
Improvizacija – tai laukimas.
Menininko originalumas slypi sugebėjime išlaukti, reikiamu momentu pasirinkti reikiamą atskaitos tašką. Pasirinkti iš daugumos ore pakibusių, pabirusių po kojomis, prikaltų danguje, kažkieno nusviestų, nepanaudotų minčių.
Improvizacija kuria naują kalbą, kuri egzistuoja, nesvarbu, tikime mes ja ar ne.
Kitą vertus, jos vertę nustato pats autorius. Ir ji yra pateikiama vertinti iš konstantiško autorinio nuotolio.
Tapyba „kalba“ gana atviru „tekstu“, kuomet sužaidžiama postmodernistine leksika, kai koncentruojamasi į asociacijas, kada rėžiama tiesiogiai literatūriškai, tačiau atvirai.
Su metalo prieskoniu
Vaizduojamus objektus pavadinčiau intraobjektais, primenančiais menininko kūrinių antrąją pusę, o gal dirbtuvės grindis su įsigėrusiomis dažų dėmėmis, išbarstytais teptukais, plaktukais ir mentelėmis…
Taip, jie asociatyvūs, abstrakčiai asociatyvūs, paliekantys mus už jaukios buitinės suvokimo ribos.
Asociacijas su grublėtu praeities laiku menininkas kuria murkšlinai oranžine spalva, suteikiančia metalo prieskonį tiek faktūrose, tiek diagonalėse ir kreivėse, tiek burnoje…
Dailininko objektai išsiskiria įvairialypių struktūrų derme, ironija ir grotesku, o sykiu atsieta nuo realybės siužetine ir potekstine lyrika.
Konstruktyvi plastika juose orientuota į vizualinį asketiškumą (šiukštu, ne minimalizmą). Surinkti, blizgantys, matiniai, aprūdiję, suskeldėję ar tik ką ready made paviršiai neleidžia pasiduoti, mėgautis struktūros elementais.
R.Martinionio paveikslai primena subjektyvius idėjų rinkinius, uždarytus hermetiškame akvariume. Jos susilieja į organiškas geometrines formas. Jei atmesime simbolizmą ir siurrealizmą, regėsime tik schematiškus daugianarius, narstinius.
Pabaigai išskirčiau autoriaus sugebėjimą komunikuoti su humanizuota erdve, su šia nelanksčia, kaprizinga ir kintančia aplinka. Tai sugestijuoja įvairesnę – drastiškesnę, ekspresyvesnę – plastinę kalbą.
