Vytautas Brencius

Vytautas Brencius

Alio Balbieriaus nuotrauka

vietoj maldos

kol dar gyvas esmi aš
dar vieną nužydėjusią
pavasario dieną
Viešpats mano ypatai
galėtų atleisti
koks bebūčiau vargo pelė
kranto žiurkė arba
grubus ir kandus
Skorpionas
ar ružavas šuo
pailsęs jau bėgti
palei jūros krantą
Dievas turėtų
atleist man
ir uždarydamas langą
palikti pravirą orlaidę
mano tūkstančiai tonų
žuvies pakeltų iš juodosios
ar sidabrinės gelmės
nuplaukė uostamiesčio
gatvėmis
aštuonkojai krabai kalmarai
nuo Argentinos
arba Antarktidos
transformavosi
į plytas daugiabučių
dėžučių statyboms
nuo kurių balkonų
netgi nuo stogų
grubiai makiažuotos
blondinės
per Girulių miško
pušynus
laukdamos valiutinių
erotinių linksmybių
žiūri jūros vartų link
bet nebesulaukia
mano nebesamo laivo
Viešpats Dievas
man PRIVALO atleisti
aklinai langą uždaręs
palikti orlaidę
paskutiniam
gyvybingo oro gurkšneliui
atvirą gyvybės orlaidę
kad jos nereikėtų
užkimšt aklinai
baltu popieriaus lapu
su prirašytom
maldos eilutėm
jas dažnai dar
vadinam Eilėraščiu

vietoj
pro memoria

jau vis mažiau draugų
pas kuriuos priplaukęs
užtvindyta lietaus gatve
susišildyti galėtum kojas
dvasią taurele trauktinės
kaip sieninis kalendorius
ištirpusių rūke
nugyventų metų pabaigoj
plonėja užrašų knygelė

kiek užbraukta jau
telefonų numerių
adresų – vardų
su kuriais dalintis teko
draugų vienminčių
plačiame – ne cirkulio rate
gyvenimo planais mintim
diskretiškom svajonėm
ne vien tik cigaretės
dūmu ar vynu

kiek liko daug
nedaug pageltusių laiškų
kuriuose kalbėta buvo
apie vyrišką ir lyrišką
gyvenimo akistatoje drąsą

teprisiima sau kaltę
gyvenimo žiaurusis
paštas

gyvasis laikas

nuplėšti kalendoriaus
lapelį virpančiais nuo jaudulio pirštais
ar virpančiais pirštais
po negeros vakarykščios
anaiptol dar nereiškia
atsisveikinti su praeitim

gyvasis laikas nėra
kalendorinis skaičius
smėlio laikrodis
apverčiamas išbyrėjus
smėliui iš vieno
piltuvėlio į kitą

gyvasis laikas
kaip karštas kraujas
išteka venomis
neaprėpiamos erdvės
negrąžina atgal
katastrofiškai mažėja
pridėjęs ranką
prie savo krūtinės
klausyk atidžiai
tuk – tuk – tuk
tai ir viskas
ką tau pasako
gyvenimo metų laidas
tai ir yra nekalendorinis
gyvasis laikas

prisikėlimai

atminties bejėgėm bangom
jau nebenuplaunančiom
lipnių kibių ir bejausmių
užmaršties charizmatiškų
fatališkų laikmečio dulkių
toj senaties sutrupintoj Spartoj
šiųdienių prabangos vergų
sėkmingai numestas
nuo marmurinės uolos
į pilką pailsusią jūrą –
nebesitikėjo išplaukti

buvo ganėtinai silpnas
prieš tą lemtingąjį šuolį
prieš tą nepaskutinį kritimą
spalvoton gelmėn
nustumt ir numesti
nebūtinos pastangos
pasitelkus neatleistinai
bjaurius ir nežmoniškus poelgius
tiradą piktybiškų žodžių
ar norą sutraiškyti
laisve alsuojantį krabą
margi kančių aitvarai
ne visi skrido pro šalį
dar neišplaukė jis
kepurnėjos prieš kranto srovę
bangų purslai
nelyg šventas nimbas
buvo ir gelbėjimosi ratas
nudeginęs sielą viltim
įsikabint nulaužtais nagais
į alsuojantį gyvenimo krantą

išplauks būtinai išplauks
gal vien tiktai tam
kad patsai savo noru
priartėjus nevilties valandai
savo noru nušoktų
nuo apsamanijusios uolos
degančiam saulėlydy
į tokią pat degančią jūrą
ir nemėgins įsitverti
į neryškiais protuberancais
padabintą saulės karūną

į ten iš kur mes visi
atėjom dar mezozoinėj eroj
ir kur be trimitų fanfarų
ne visi gal nueisim
juk praėjo tiek amžių
leidusių mums viskuo abejoti
— o gal tu visai neteisus
žilabarzdi išminčiau
filosofe Anaksimandrai

be alternatyvos

veidas išmestas gatvėj
čaižus ar tingus
lietus tau dažnai
įkyriai negailestingai kartoja
jau senatvė
mano drauge senatvė
mergaitė grojanti Sen Sansą
senstam mano drauge
senstam
ir kas pasakys tau
originalas tai
ar plagiatas

gyvenimiškoji melodrama
yra tiesa nenuginčijama
tau ir tavo vienatvei
patinkančios
rafinuotos moterys
neįvertina tavo
kvazimodiškoj sieloj
septyniom spynom
užrakintojo grožio
arba skaityk atvirkščiai

vienok mostelėjęs
sklidiną kaušelį degtienės
įsidrąsinęs stoji
į drastišką akistatą
su dažniausiai meluojančiu veidrodžiu
ogi nieko – dar visai nieko
galima treptelt
nagi ruoškis sūnau
atsistokime po
sapnų ir po jūros
kulniuokime kol nevėlu
blia į naktinbarį
ar diskoteką
kraujyje kunkuliuoja
trankusis hiphopas
visa kita – niekai
biblinis motyvas

pusnuogis piemengalys
diletantas – geologas
bibliniu vardu Dovydas
prieš lemtingąjį
kariuomenių mūšį
nežinodamas pats
netgi nenutuokdamas
apie magnetizmo jėgas
iš laidynės –
miniatiūrinių
rojaus vartų

paleido fatališką
briaunotą akmenį
klykaujant
skydais prisidengusiai
savo šalies kariuomenei
briaunotu akmeniu
pramuši kaipmat
geležinius šarvus
milžino vardu Galijotas
išvertė jį iš kojų –
dar iki šiol neprisikėlė

jau daug sudilusių
amžių
atskaičiuotų istorijos
išminčiai ar visi kitokie
lžemokslininkai
vis dar tiria
buvo akmuo tas
iš paleolito amžiaus
ar iš išgaravusios
jūros dugno – – –

regata Kuršmarėse

vos prabudęs čiaudi vėjas
ir užgulęs laužia rėją
plakasi lyg suknios fėjų
burės – jūrbangių aistra
kol pleištu rikiuojas gretos
saulėj tirpsta pušys retos
jų sakuos sušvitęs spektras
virpa vasaros kaitra

favoritės taško sūrų
vandenį ir stiebu duria
Preilos švyturio kepurėn
posūky išraito pa
raiko bangą sunkūs grotai
o spinakeriai pilvoti
dūsta melsdami sustoti
tik pirmyn! – trumpa kalba

burės džiūsta lyg paklodės
ant žolyno Nidos soduos
bet žuvėdros kviečia moja
ruošias guolį Bangpūtys
atsispyrusios nuo molo
jachtos šoka rokenrolą
kol žalsvų bangų atolą
guldo pradalgėm naktis

šaukia vėjo! vėjo! vėjo!
kapitonai kaip žokėjai
škotais kibirkštis įskėlę
delnus mirko vandeny
suominis barzdas jų žnaibo
traška stakseliai lyg žaibas
ir per jūrą ritas aidas
atsimušęs smilkiny

by admin