XV „Muzikinio rugpjūč io pajūryje“ atradimai
Tarptautinis operos ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, greičiausiai, yra vienintelis festivalis Lietuvoje, bandantis suvaldyti tokią sudėtingą, įvairialypę programą, priklausančią ne tik operinės ir simfoninės muzikos sferai, kaip skelbia prierašas prie festivalio pavadinimo. Tai festivalis, drąsiai žaidžiantis prasmėmis ir profesionalumu, žanrais ir vietomis; žaidžiantis teatrą. Baigiantis rugpjūčiui nuskambėjo paskutinieji jo akordai.
Danguolė Vilidaitė
Norima parodyti daug
Festivalio užmojai šiemet buvo tikrai galingi, sunku juos visus net ir suskaičiuoti. Dalyvauta tarptautiniame projekte „In Theatre“. Keli festivalio koncertai paskirti monumentaliai, religinei muzikai su Karlo Jenkinso „Stabat Mater“ (Plungėje) ir Alvido Remesos VI simfonija „Prisikėlimas“ bei Jubiliejinėmis šventosiomis mišiomis. Jiems išraiškingumu ir apimtimis nedaug kuo nusileido baigiamasis vakaras su populiariausiais operų numeriais. O kur dar miuziklo „Velnio nuotaka“ premjera, naktis su opera „Sevilijos kirpėjas“, vodevilio „Sveikas, Čarli!“ pristatymas Girulių bendruomenės namuose. Net keturi renginiai, skirtingo plano ir išmėtyti skirtingose pajūrio erdvėse (Palangoje, Nidoje, Klaipėdoje ir Kuršių mariose „Muzikuojančiame kelte“), buvo skirti kamerinei muzikai. Dar nereikėtų pamiršti daug mažesnių choreografinių inovacijų, pavadintų „ORE“ vardu.
Festivalyje norima parodyti daug, mano nuomone, net pernelyg daug, ir tai jam suteikia kiek eklektišką charakterį. Gal net būtų geriau apsiriboti tik keliais pagrindiniais pasirodymais, kaip, sakykim, daro LNOBT ar festivalis „Operetė Kauno pilyje“, ar paskelbti tik geriausių sezono spektaklių vasaros savaitę, kaip, pavyzdžiui, elgiasi Rygos operos ir baleto teatras.
Jau kalbėta apie šio „Muzikinio rugpjūčio pajūryje“ veržlumą, demokratiškumą, atvirumą „naujiems vėjams“ ir tam tikrą švietėjišką misiją, atliekamą Vakarų Lietuvos regione, apie muzikinio teatro vadovo Ramūno Kaubrio siekį kartu išlaikyti ir tradicinį renginio veidą. Tad nesikartosiu ir nebandysiu aprėpti visų šio grandiozinio sumanymo pusių. Apsiribosiu tik keliais, dar neaptartais ir įdomesniais festivalio momentais.
Tikroviška operos naktis
Vienas jų – italų buffa meistro G.Rossinio opera „Sevilijos kirpėjas“, atlikta Klaipėdos laikrodžių muziejaus kiemelyje.
Šiltas liepos 27-osios vakaras, jauki parkelio aplinka, ne dekoracijos, o tikri laipteliai, paties pastato architektūros detalės, šlamantys medžiai ir paslaptingi jų šešėliai kūrė tikrovišką aplinką, daug realesnę, nei galima išgauti scenoje. Mintyse norėjosi dar daugiau – veiksmą perkelti į muziejaus vidų, arba bent jau praverti jo duris ir langus, panaudoti balkonėlį. Fone skambantys gatvės triukšmai, nors trukdė, bet kažkaip natūraliai įsikomponavo į bendrą spektaklio atmosferą. (Įdomu, kad operos premjerą Romoje ir šio pastato atsiradimą Klaipėdoje skiria tik keleri metai – šis istorinis atitikmuo turbūt labiausiai ir veikė).
Linksmą vaidinimo nuotaiką labai palaikė veržlus ir efektingas orkestro muzikavimas, tąkart skambėjęs kaip niekad įtikinamai ir virtuoziškai. Tikslesnė frazuotė, daugiau dinaminių niuansų ir, kas labai svarbu, išlaikytas geras, Rossinio muzikai tinkantis tempas. Atrodo, kad jaunam dirigentui Modestui Barkauskui pavyko su muzikantais rasti bendrą kalbą.
Spektaklio ryškiu akcentu, savotišku traukos centru tapo kviestinė žvaigždė Liudas Mikalauskas (bosas) ir jo personažas – muzikos mokytojas Don Bazilijus. Įtikinamai atlikta „šmeižto arija“, tik žodžių tartis neaiški ir tai, manyčiau, buvo ne paties atlikėjo, o mikrofono nustatymo problema. Dar įsiminė Šarūno Juškevičiaus (baritonas) spalvingai atskleistas daktaro Don Bartolo charakteris. Šis veikėjas griežtai ir įkyriai nuo gerbėjų saugo savo globotinę Roziną, tikėdamasis ją vesti pats. Ir to priežastis ne meilė, o paprasčiausias gobšumas, baimė prarasti jos kraitį. Žavinga ir koketiška Juditos Butkytės Rozina tądien pasižymėjo labai gražia balso kantilena. Nors žymioji kavatina iš pirmojo veiksmo nebuvo tobula – tas virtuoziškas koloratūras (ypač antroje jos dalyje) ir diapazoną dar reikės „prisijaukinti“.
Operos nakties idėja Laikrodžių muziejaus kiemelyje pasiteisino su kaupu. Gražu būtų šią tradiciją palaikyti ir toliau, tik nebūtina prisirišti prie vienos vietos. Galvoju, kad gerai Klaipėdoje paieškojus, kiekvienam rodomam spektakliui atsirastų ir jį atitinkanti, jo prasmes labiau paryškinanti erdvė, kaip atsitiko šiuokart.
Pasaulis moters akimis
Koncertas „Moterų dainos“, nuskambėjęs rugpjūčio 4-ąją Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje, sudomino pačia savo idėja. Atlikėjos – Dalia Kužmarskytė (mecosopranas), Inga Maknavičienė (fortepijonas) ir Eglė Miškinytė (literatūrinė dalis). Tai muzikinis-literatūrinis projektas, siekiantis bent iš dalies užpildyti mūsų nežinojimo spragas, parodyti moterų kūrybingumą, giliau atskleisti kartais gana sudėtingą jų vidinį pasaulį.
Tų moterų, kūrusių savo tėvų, brolių, vyrų ar meilužių šešėlyje, istorijoje buvo tikrai ne viena. Jos visokios – aistringai mylinčios ir kenčiančios, poetiškos ir lyriškos, kartais pasaulį piešiančios naiviai ir vaikiškai; tuo laiku pripažintos arba neįvertintos, kartais dėl pernelyg didelio sielos apnuoginimo, atvirumo laikomos abejotinos reputacijos asmenimis.
Alma Schindler-Mahler dėl savo vyro, austrų kompozitoriaus ir dirigento Gustavo Mahlerio, nevertinusio jos nei kaip menininkės, nei kaip žmogaus, paaukojo visas savo kūrybines ambicijas. Šeimą ištikus krizei, tik S.Freudo patariamas kompozitorius pagaliau suprato savo klaidą, bet, deja, po laiko. Paguodos Alma jau ieškojo kito glėbyje.
Clara Wieck-Schumann su vokiečių romantinės muzikos kūrėju Robertu Schumannu kartu išgyveno 16 vedybinio gyvenimo metų, pagimdė aštuonis vaikučius. Vyrui sunkiai susirgus (nestabili psichika, pirmieji ryškūs simptomai pasireiškė jau šeštaisiais vedybų metais) visi šeimos rūpesčiai gulė ant jos trapių moteriškų pečių. Bet po vyro mirties ji sugebėjo atstatyti savo fortepijoninę techniką, yra laikoma viena žymiausių XIX a. pianisčių.
Kiekviena jų – tai atskiras likimas, iš tikro vertas daug didesnio dėmesio, nei galima buvo parodyti vienu koncertu.
Nors programa dar neparengta iki galo, negali nesižavėti jos pateikimu, solistės D.Kužmarskytės dainavimo įtaiga, atrastomis balso spalvomis. Programa sudaryta jautriai, ištiriant ir priauginant kiekvieną kūrinį, atrandant jam vietą savo pasaulyje, paverčiant savastimi.
Be jau minėtų autorių, koncerte skambėjo F.Mendelssohn, N.Boulanger, C.Chaminade, I.Colbran, L.Lehmann, L.Reichardt, B.Strozzi, P.Viardot dainos. Jų charakterio ir vokalinės technikos galimybių paletė įvairi – pradedant švelnia, lyrine kantilena, gilia, dramatine ekspresija, kiekvieno žodžio prasmės akcentavimu, baigiant keisto, suspausto balselio imitavimu. Įtikinamiausiai suskambo romantiškojo plano kompozicijos.
Nacionalinė premjera
Ir, žinoma, svarbiausias šių metų „Muzikinio rugpjūčio pajūryje” įvykis – miuziklo „Velnio nuotaka” premjera.
Nacionalinė premjera yra dar viena graži šio festivalio tradicija.
Miuziklas buvo sukurtas ir statomas Lietuvoje kaip pirmoji rock opera, nors dėl visiems suprantamų priežasčių nebuvo taip įvardytas (1972–1973 m.). Tekstą jam, pasinaudodamas Kazio Borutos apysaka „Baltaragio malūnas“, Senojo Testamento, lietuviškų padavimų fragmentais, užkeikimais ir burtais, pritaikė a.a. poetas Sigitas Geda.
Muzikinę medžiagą Viačeslavas Ganelinas nuaudė labai išmaniai, partitūroje supindamas charakteringą harmoniją, tembrus ir pasikartojančius motyvyus. Vienas pastarųjų nuskambėjo Pinčiuko lūpomis – „trokštu laimės amžinos” – ir tarsi tapo viso kūrinio moto. Marcelės ir jos dukters Jurgos panašius charakterius sujungė ta pati tematika. Kūrinyje susiliejo pop, rock, jazz ir klasikinės muzikos elementai, orkestras papildytas išraiškingais gitaros solo, mušamųjų komplekto griausmingu garsu.
„Velnio nuotaka“, atskiri jos numeriai ypač išpopuliarėjo Lietuvoje parodžius filmą (režisierius Arūnas Žebriūnas). Dar ir dabar prisimenu šio filmo padarytą pirmąjį įspūdį, Vaivos Mainelytės Jurgą, Regimanto Adomaičio Girdvainį, jų meilės tragediją, kitus ryškius personažus. Žymiems aktoriams įgarsinti buvo pakviesti „undergroundiniai“ dainininkai, dirbantys restoranuose, naktiniuose klubuose, hipiuojantis ir boheminis jaunimas. Tai muzikai suteikė specifinių spalvų, charakterio gyvumo.
Tad nori nenori, bet naujas pastatymas mano ir vyresnės kartos žmonių vis tiek bus lyginamas su šiuo filmu.
Klaipėdietiški momentai
Klaipėdietiškoje „Velnio nuotakoje“ atrasta daug gražių, mažų ir didelių režisūrinių sprendimų (pastatymo režisierius Kęstutis S.Jakštas). Jų, sakyčiau, net užtektų keliems spektakliams. Labai dinamiškas choras, jo susipynimas veiksme kartu su baleto artistais organiškas, kuria visą veiksmo dinamiką.
Įsiminė Š.Juškevičiaus Baltaragis, gyva gaida suskambo jo atliekama arija „Kas ten į langą beldžiasi…“, solo duete su Jurga „Dangau, kaip tu toli…“ – tai buvo kiek netikėtas atradimas, nes artistui teatre dažniausiai pavedami komiški vaidmenys. Kaip fatališka, nenumaldoma jėga scenoje siautėjo Aurelijos Dovydaitienės Uršulė – irgi nepaprastai stipri interpretacija. Nuostabus, spalvingas Kęstučio Nevulio Pinčiukas, kiekviena emocija buvo tikra – bravo! Kiek arogantiškas ir šaltas šis personažas man pasirodė sukurtas Deivido Norvilo.
Gražiai suskambo Rositos Valančiūtės (Jurga) atliekama arija „Pažiūrėk tu, pažiūrėk…“ – linksmai, valiūkiškai, nerūpestingai, vėliau dainininkė tarsi sutriko, pradėjo abejoti savo jėgomis. Stipresnė šiame vaidmenyje vis dėlto buvo J.Butkytė. Bet ir jai nepavyko perteikti Jurgos išgyvenamų jausmų visos gelmės (žymioji arija „Baltu šešėliu pavirtai…“). Tą patį galima būtų pasakyti ir apie Girdvainį (Jeronimas Milius, Mindaugas Rojus). Daug įdomių antraplanių personažų, kaip kad, pavyzdžiui, piktai parapijiečiams pamokslaujantis klebonas Bonifacas Bobinas – Arūnas Ramelis. Nors komunijos scena nepatiko, vulgaru.
Spektaklio scenografija taupi, centre – malūno vidaus mechanizmai, šulinio rentinys (gal girnos), puslankio formos hidraulinės sistemos valdoma pakyla. Pakildamos ir nusileisdamos jos dalys formuoja dangų, žemę, Pinčiuko pelkę, suteikia veiksmui įvairumo.
Atsisakyta tradicinio malūno. Ir gaila, nes jo simbolika turi daug reikšmių ir yra tiesiogiai susijusi su siužetu. Skurdūs ir neprasmingi man pasirodė scenos šonus uždengiantys tinklai su baltos drobės draiskanėlėmis. Juk minimalu nebūtinai turi būti nuobodu.
Fone projektuojami videovaizdai pritaikyti pagal siužetą: ežeras, pieva, kelias, trumpam šmėkšteli malūnas, Girdvainiui važiuojant pirštis, dangus niaukiasi ir griaudėja žaibais – burtai.
Blogio pasirodymas parodomas ne tik pasikeitusia muzika, raudonu apšvietimu, bet ir dūmais: Pinčiukas rūko, sudarant sutartį pasklinda smirdantis degėsių kvapas, net keliskart panaudojamas pirotechnikos efektas. Vėliau piršlys Anupras šiuos pragaro dūmus minės savo užkeikime.
„Velnio nuotakos“ burtai
Režisierius žaidžia scenoje naudojamų daiktų paskirtimi, ir tai jis daro labai išmoningai, veiksme paslepia daug prasmių. Vėliavos tampa irklais, vėliau iš jų formuojamos bangų linijos, velnio išvarymo scenoje jos virsta vėzdais, jomis vaizduojamas kelias, malūno sparnas ir t.t. Prie inkilėlio, kuris scenoje simbolizuoja šeimą, stiebo matuojamas augančios Jurgos ūgis. Uršulė į sceną įnešama tarsi soste, senovinėje vonioje, apkaišytoje, išpuoštoje rožių žiedais (tai ir maldų Mergelei Marijai ženklas), ją palydi iškilminga procesija. Bet tikrasis Marcelės atributas šluota – raganavimas. Šis simbolis panaudojamas ir siekiant parodyti beviltišką Girdvainio kovą su burtais. Jo eiklūs žirgai, energingai nešantys pas Jurgą, pradeda vežimą traukt atgal, vėliau pakeičiami velniukais, o žirgus pavogus – sunkiai pakeliamomis šluotomis. Girdvainis nugalėtas.
70-ies minučių miuziklo medžiaga, praplėtus ir pritaikius teatro scenai, išaugo beveik iki pustrečios valandos, padaryti du veiksmai, pridėta nauja pabaiga (gera muzikos aranžuotė), įvestas pasakotojas. Keistai siužete pakeista pradžia, įvykių priežastis, Dievas vaizduojamas bejėgis, nieko nebegalintis nei žemėje nei danguje pakeisti, jis skelbia pasaulio pabaigą ir tada, angelams sukilus, jie nutrenkiami į žemę (ar kažkaip panašiai). Bet, kaip ir filme, čia išliko daug fragmentiškumo, nepaaiškintų siužeto posūkių (antros dalies medžiaga plėtojama nuosekliau).
Vis dėlto bendras spektaklio įspūdis geras. Sveikinu Muzikinį teatrą su sėkminga premjera – įdomia, dinamiška ir efektinga. Muzika ir veiksmas šio spektaklio žiūrovams tikrai neduos užmigti.
