Liudas Pranciškus
Zakristijonas ir žvakės
kažkas laukų altoriuose žvakes vėl uždegė mums
paryčiais
pažįstamos ir liepsnos, ir seni kvapai, ir pats
žmogutis
ir aprūdijęs tolimas skambutis, ir bundantys jauni
dienos drugiai….
pažvelk, tai rūką tempia su tinklais nakties žvejai
pažįstamas laimikis – nublukę žodžiai šimtmečių,
skambutis
čia mus sutinka ryto saulės žiotys dideliais nasrais,
nemiegantys žiogai, nusenęs smuikas ir rugpjūtis
čia tirpsta žvakės ir žolė, varveklius tirpdo
paukščių giesmės… šoka rūkas
dangus pajuodo – žolės liepsna, žmogutis, tylintis
skambutis
čia smilksta laiko natos aušroje ir žodžiai
šimtmečių, ir senas rūkas…
Mirties uostas
Telkšo vandenynas žalias – burlaiviai rūke seni
prie krantinių su grandinėm miega jūrlaiviai girti
kirais buteliai pavirtę krenta vandenin – tyla
švyturys užlūžo girtas – nei pradžia, nei pabaiga…
Senamiesčio šventė
Metai blukina linksmybių spalvas
šventės nušviečia miestų griuvėsius
žilas valkata žino tiek daug
jaunas aktorius linkęs plepėti
paštą vėlgi pamiršo laiškai
neišgelbėjo upės jaunutė krantinė
ir pavargę namai vėl nuleidę galvas
visą naktį sapnais gimtą miestą ramino…
Tylos traukinys
Rieda tylūs paukščiai senu traukinuku,
senais bėgiais į senus atlaidus
nesustodami, be ženklų, negreitu siauruku
senas dyzeliukas ir senai išdėvėtos širdys ritmiškai
tuksena,
rieda paukščiai…
rieda tylūs paukščiai į pasakų sodų skersgatvį,
čia pat – į anapus
kur niekas jų nelaukia, kur renkamės mes visi
smagiai, smagiai pasijuokti ir būti laimingi…
tyliai tuksena tylos traukinys
Upės prievaizdas
Seniai nesikalba nei su savim, nei su sena upe
tik stebi upės ir dangaus – pasaulio tėkmę
mėnulio lukštą prietemos delne
ir nendrių stirną brendančią į tėkmę
seniai nesistebi melsva rasos spalva
ir jo nestebina kakavinių miškų rausvumas
įšalęs žvilgsnis, keičias upės tylinti vaga
tik šypsena labai sena – dangaus žydrumas,
išdidumas
kasdienis virsmas – visiška tvarka
upė pagirdžius stirną grįžta į srovės piktumą
taip prievaizdas nukandęs smilgą sėlina į savo slėnį
ir žemė šaukiasi pilkos dienos pabudus –
sena ir amžina tvarka…
Gruodas
ant nuogų obelų šakų ilsis paskutinės jos vaikų
ašaros – žiemos obuoliai
visų užmiršti, bet išsaugoti pačios motinos delnais…
virš žiemos obuolių tviska rojaus dangus tarsi
purus sniegas, tarsi balti mirties patalai
ryto šalčiu prausiasi žiemot pasilikę paukščiai, prausias nematomu nakties vandeniu…
Išprotėjęs vidurnaktis
Šaltas pavasaris ir dar šaltesnė saulė
suakmenėjęs mėnulis, žolė vis dar mieganti žemėje
valkatos žvengia tarsi arkliai pakaustyti viela
spygliuota
viską užtemdo šaltas rūkas…
dejuoja miegantys vaikai snargliuoti
ramybė plaukia horizontais – labai senais, senais
laivais…
Į žemę nusileidžia angelai
Į žemę nebeužsuka pavargę angelai
nublukęs kazino pasaulis dvėsta be linksmų istorijų
prie dulkių stalo, tuščios taurės, pelenai
senos parodijos, nusenusios melodijos
kažkur vis skrieja žmonės, paukščiai, vabalai
po žemę slampinėja angelų istorijos
prie vyno taurių neprisėda angelai
seni kiemai, negyvos pamaldos
benamių angelų harmonija…
ir dar senesnės bitliškos melodijos
