Naujos knygos
Žiaurūs ir nekalti M.Valiuko žaidimai
Sondra Simanaitienė
Sausio mėnesį knygynuose pasirodė pirmoji leidyklos ,,Apostrofa” (atskilo nuo leidyklos ,,Strofa”) knyga. Tai antroji klaipėdiečio Mindaugo Valiuko poezijos knyga ,,Vogta vinis”. Už pirmąją ,,Mėnulio keramika” Mindaugas 1998 m. gavo Zigmo Gėlės premiją.
Neseniai poetas, kalbintas ,,Vakarų ekspreso”, sakė, jog knygos pavadinimas ,,Vogta vinis” atsirado sunkiausiai. Tekstai rašėsi penkerius metus tarsi savaime, o kai prireikė juos sumesti į vieną krūvą, iškilo klausimas – kas juos jungia? Panašiai apie savo knygelės pavadinimą ,,Nardymo pamokos” kalbėjo ir Laurynas Katkus. Abiejų poetų knygose sąsajos tarp pavadinimo ir turinio nėra tiesioginės, labiau susiję su biografine pasąmone (biografija kaip savarankiškai veikiantis dydis): Katkus norėjęs būti naru, netgi stojęs į Klaipėdos jūrininkų mokyklą, o Valiuko knygos pavadinimo ištakos filosofiškesnės, ne tokios tiesioginės. Eilėraščiuose tik kelis kartus minima vinis. Tačiau vienas paminėjimas labai reikšmingas – tai eilėraščio epigrafas: ,,čigonams vogti leido Dievas / nes kalant Jėzų prie kryžiaus / jie pavogė vinį”. Viena vertus, vogti yra nusikaltimas, kita vertus, kartais tai yra iš(si)gelbėjimas.
Šiose keliose eilutėse galime įžvelgti visą Valiuko poetinės (tikėkimės, ir egzistencinės) įtampos lauką:
Dievas (dangus, žemė) – vinis, kalimas (nukryžiavimas) – leidimas (atleidimas).
Vaikystės atsiminimai (berniukų kovos, senelis, pieno puta ant lūpų…) – smurtas (kraujas, bobutės žaginimas, kova su bomžu prie konteinerio…) – laisvė (lyrinio aš laisvas apsisprendimas būti bomžu, girtuokliu ar tiesiog šiaip būti Mindaugu).
Apie šiuos tris semantinius mazgus ir bandysiu suktis Mindaugo poezijos rėmuose.
Knygelę sudaro keturi skyriai. Pirmasis – lyriškasis: senelio pamokos, lyrinio aš skausmingai, vaikiškai išgyventa mirtis; antrasis – kontempliatyvusis: trumpi, taiklūs, vaizdingi pastebėjimai; trečiasis ir ketvirtasis – siaubo ir smurto vaizdeliai su socialine potekste, mažiausiai redukuoti, nuosekliausia pasakojimo trajektorija.
Taigi tematiškai galėtų būti trys knygelės, tada būtų vientisa ir charmoninga, bet nuobodu. Tematinė įvairovė, mano manymu, Valiuko knygelėje yra privalumas, nes ją ant vinies suveria vieninga poetinė žiūra – stebėti save ir kitus, fiksuoti ir labai atsargiai, veik puse lūpų: chebra, aš matau matau, nežinau nežinau, vargu vargu. Tai iš kurgi atsiranda Mindaugo tekste įtampa, esmės užčiuopimas, tas kažkas, kas ir yra poezija?
Atsakau – valiukiška vaizduotė. Vaizdingumas, mąstymas vaizdais ir veiksmais – yra pati stipriausia jo matymo ypatybė, kuri priverčia nustebti ir atsiminti skaitytus eilėraščius ilgesnį laiką. Labiausiai ši ypatybė išryškėja poetiniuose kondensatuose. (Seniai buvau girdėjusi: Jau ruduo / jau / kojinės / per naktį / neišdžiūsta, o dabar radau knygutėje ir vėl pagalvojau, jog puiki, lakoniška akistata su rudeniu.) Arba, pvz., eilėraštyje ,,Summertime” pradedama nuo erotiškai nuteikiančio veiksmo, o baigiama lyriškai, veik kaimiškai. Drastiškumo ir gamtiškumo sankirta sukuria paradoksą.
užsitempę ant galvų
tamsiai žalius sijonus
šalia kelio alsuoja medum
liepos (p.34)
O šauniausias gabaliukas (man) yra šis:
Vai pirkčiau nupirkčiau
Šimtą hektarų šešėlio už miško
Bet kam man tiek daug (p.37)
Tautosakinė melodika, nūdienos aktualijos: žemė kaip didžiausia vertybė Europos Sąjungoje, saviironija, kad tik žemės šešėliui pinigų kišenėje ir jau minėta nuosaiki distancija su visu tuo, kas vyksta aplinkui. Tautosakinė atmintis iš vaikystės Arnėnų kaimo Molėtų rajone čia pasireiškia tik į dejonę panašiu žodeliu vai. Galėtume dekonstruoti mintį iki: vai kam man. Poezijos nebelieka, o įvedus vaizdinį eilėraščio piešinį – miškas ir hektaras šešėlio už jo, ir veiksmą – nupirkčiau, vėl išgaunamas paradoksas – nupirkčiau šešėlį.
Mindaugas ieško paradoksų. Jis juos medžioja. Ypač gatvėse, prie konteinerių, nusikalstamų kronikų suvestinėse, popkultūros puslapiuose…
Visa Mindaugo poezija yra drastiškumo (įžūlumo, chuliganiškumo) ir naivumo (lyriškumo, berniokiškumo) sintezė. Ir ten, kur jis išlaiko šią pusiausvyrą, puiku, pvz., eil. apie naktinę plaštakę, tapusią šūdo gabalu: nusiteiki vakariniam svaiguliui su plaštake ir še tau – netikėtas smurtas ir jos nebėr. Kaip paprasta dingti, tarsi tavęs ir nebuvo. Yra labai vaizdinga aplinka: vakaras, rūko vyras, plaštakė, auksiniai milteliai (kaip Piterio Peno), sparneliai ir … smūgis laikraščiu. Mirtis ištiko netikėtai.
Toks įspūdis, kad Mindaugas nuolat tampo Mirtį už ūsų. Sukurti vaizdiniai perteikia fiziologiškai ir psichiškai traumuotus reiškinius ar jausmus: išskrendančiais paukščiais išbertas dangus, sutinusios žemuogės, meilė negyvoms moterims, vyro galva stiklainyje, po išgertuvių nukirstas kairiosios kojos pirštas… Viename eilėraštyje Mirtį jis apibūdina kaip damą su žirklėmis avims vietoj plaštakų, panašią į naktį. Būtų įprasta Mirties personifikacija, jei ne šios damos įvedimo šiuolaikiška aplinka: kasdieniškai šurmulingos atrakcionų linksmybės iš apžvalgos rato, o čia staiga, avine ar avie, ryto nesulauksi. Mėlyna maža bobutė irgi labai panaši į Mirtį. Kaip ir pensininkė, nužudžiusi plėšikaujantį paauglį. Mirtis ir bobutės Mindaugo poezijoje tarsi iš stebuklinių pasakų: geros tetos, veik giminaitės, nepajusi, kaip išvaduos nuo gyvenimo.
Versum veiksmas Valiuko poezijoje aptinkamas ir sukeičiant dangų su žeme. Pvz., eilėraštyje ,,Senelio mirtis 1986”:
,,traktorius griovy
plūgą įsmeigęs į debesį
aukštyn kojom apverstoje
pievoje sliekai stebi:
gandras kūdikėlį”
Sliekai, tarsi animaciniame plastelinukų filme, guli atsirėmę alkūnėmis ir stebi, kaip gandras senelio vėlę neša (atsiprašau už savavališką vaizdinio papildymą, bet jis inspiruotas Mindaugo poezijos). Toks chtoninio pasaulio išvertimas (šiai paradigmai priklausytų ir smurto vaizdiniai) yra būdingas visai Valiuko poetinei sistemai.
Vienas labiausiai vykusių eilėraščių apie Mirtį, aišku, smurtinę, nes sava mirtimi gali mirti tik seneliai, tai eil. ,,Docento mirtis” (p.79), kuris baigiasi taip: ,,docentas ralio / rageliais šešiais / alelioja”. Šis eilėraštis vykiausias savo kalbine forma. Poetas išnaudoja kalbos galimybes: ragelis tautosakoje, reiškiantis pučiamąjį instrumentą iš gyvulio rago, ir – telefono ragelis docento (biurokrato) kabinete. Toks kalbinis sužaidimas byloja apie atsakingą poeto santykį su pačia kalba, ko nepasakysi nagrinėjant tematinį eilėraščių lygmenį: atvirai flirtuojama su nekrofilija, smurtu ir panašiai. Visa socialinio destruktyvumo įkrova pajungta vaizdiniam eilėraščio turiniui, pernelyg neįsijaučiant į smurto esmę ir poveikį. Valiuko prioritetas yra kalba. Ir jis puikiai jaučia vidinį kalbos ritmą, todėl dažnai iki ašarų būna juokinga, skaitant pasažus apie sprando nusukimą.
Žaidybinis santykis su kalba ir neatsakingas santykiavimas su nūdienos socialine problematika (o ir istoriniais faktais) yra būdingas daugeliui Valiuko, o ir jaunesnės kartos (kalbu tik apie gimimo metus, tai, pvz., M.Gimžauskas, M.Burokas) poetų kūrybai. Šioje vietoje nenorėčiau būti suprasta kaip moralistė, nes man pačiai istorija neatrodo mergaitė, kuriai blogas berniukas kėsinasi kažką padaryti. (Gal todėl ir romano ,,Žali” kone baudžiamojoje byloje nemačiau nieko smerktino.)
Yra eilėraščių, tiesa, nedaug, kur minėta pusiausvyra tarp drastiškumo ir naivumo suyra, sugriaudama ir poetinį konstruktą. Eilėraštis lieka arba tik lyrinis, veik pradedančio poeto išsisakymas (eil. ,,Kartu”, ,,Iššūkis”), arba smurto fakto liudytojas (pvz., eil. [senovinis daiktas tokiam]). Kaip sako vienas jaunas poetas: keli geri eilėraščiai, o visa kita – kamšalas. Aš šiai minčiai nepritariu. Jei jau knygoje, tai visi eilėraščiai turi būti geri, arba skaitytojas turi pajusti poeto vidinę siekiamybę absoliutaus tobulumo. Tegu, tegu jis nepasiekiamas. Bet yra du pasirinkimai: siekti arba ne. Valiukas, manyčiau, pasirenka pirmąjį.
Minėjau tematinį knygos įvairumą. Eilėraščių forma irgi įvairi – minimalistiniai, naratyviniai, todėl knygos dailininkė Kristina Norvilaitė galėjo labiau pažaisti su vizualine reprezentacija. Norisi intymesnio pačio poeto (dailininkei gal sunku giliau įsijausti į eilėraščių turinį) santykio su knygos išore. Gal jo piešinių, gal nuotraukų. Bet ko. Nes viršelis perteikia tik santūriąją, lyriškąją Mindaugo poezijos pusę, o kur kraujas ir karnavalas, “bomžai” ir lavonai? Reikalauti hipertekstualumo, tai ką daro T.S.Butkaus ,,Vario burnos”, jau per daug?
Kodėl gi?
Taigi, viena vertus, suverti tokius tekstus ant vinies ir įsmeigti tą vinį viešoje vietoje (pvz., knygyne) yra Poezijos kalimas ant kryžiaus, kita vertus, tai yra Jos gelbėjimas, pasirenkant žaidybinius kalbos kodus ir drastišką socialinę tematiką.
