Girgžda žibintas lyg lopšys vaikystę kuriame išsupo,
vėjo kaulėti pirštai slys, dejuos sniege parklupus
šviesa. Naktis jau juk tokia, garbanos juodos, šydas krepo.
Žibintas asistuos, deja, tas girgždesys – tik mano takui.
Priglusiu, tegu iškalbės savotiškai, juk jis atstumtas
jaunikis išdidžios nakties, už prielankumą josios grumtis
jam tenka su dangaus delčia. O toji dyla, jaunas mėnuo
pastveria ranką. Basnirčia bėga su juo naktis į dieną.
Žibintas senas – lyg lopšys, dažnai stebiu aš jį pro langą
ir vis bijau, užges akis, prarasiu atminimą brangų.
onutele
