Žmogaus ir jo aplinkos pažinimo link

Žmogaus ir jo aplinkos pažinimo link

Danguolė Ruškienė

Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus galerijoje (Tomo g. 7) iki rugpjūčio 28-osios veikia Aleksandro Šiekštelės kūrinių paroda „Vaisiai ir portretai”. Joje eksponuojami 2000–2007 metų fotomenininko darbai.

A.Šiekštelės, jau daugiau nei dešimtmetį gyvenančio ir kuriančio Danijoje, fotografinė kūryba visuomet peržengia realaus vaizdo ribas. Objekto ieškodamas savo aplinkoje, autorius subjektyvizuoja kasdienybės atkarpas, siekia pakylėti jas į aukštesnę dimensiją ar net pateikti kaip simbolį. Menininkas, nesinaudodamas jokiomis įmantriomis fotografavimo priemonėmis, pasiekia stebėtino įtaigumo. Jo fotografijų lakštai tampa ne nuorodomis, o nekvestionuojamais teiginiais. Frontalumas, apgalvotai panaudojamas šviesos srautas ir išbaigta kompozicija būdingi tiek portretams, natiurmortams, tiek ir peizažams.

Žmogaus siluetas, keletas puoselėjamų gamtos kampelių ar kruopščiai surikiuoti ant susirangiusios staltiesės vaisiai nekuria ypatingų prasmių lauko, nepretenduoja į daugiau, nei yra. Ir kartu jie sugeba atsiplėšti nuo įkyriai persekiojančių sąsajų su realybe. Autoriaus kuriamas pasaulis – pozuojantis, pasitempęs, išsilyginęs laiko ir civilizacijos raukšles. Todėl A.Šiekštelės fotografijose tampa visiškai nesvarbi žmogaus tautybė, mentalitetas, tūkstančius kilometrų vienas nuo kito nutolusių kraštų geografinė ar ekonominė padėtis. Universalizuodamas aplinką ir niveliuodamas skirtybes, fotomenininkas ieško bendražmogiškų sąlyčio taškų.

A.Šiekštelė – veikiau analitikas nei fotografinių vaizdų medžiotojas. Jo konstruojama vaizdo sąranga tvirtai suręsta, gerai apgalvota, nesvarbu, ką savo objektu autorius pasirinktų – žmonių veidus, sudėvėtas civilizacijos liekanas, prekinę išvaizdą išsaugojusius vaisius ar sentimentalokus gamtovaizdžius. Sekdamas vis dar neužželiančiais Lietuvos fotografijos takais, menininkas subtiliai braukia korekcinę liniją savojo žmogaus ir jo aplinkos pažinimo bei vaizdavimo link. Jo herojai – išblyškusiais veidais ir apsiblaususiomis akimis. Jie neturi pretenzijų į visuomenės formuojamą grožio etaloną, yra kasdieniški ir savi. Pateikdamas nereprezentacinį atvaizdo variantą, A.Šiekštelė bando prasiskverbti kiek giliau. Neretai atsisakydamas portretuojamojo psichologinės charakteristikos ir ieškodamas figūratyvaus piešinio ir aplinkos santykio. Tiesioginį žmogaus pėdsaką autorius palieka ir peizažuose. Ne lydinti, o veikiau akcentuojanti dažnoje autoriaus fotografijoje detalė – žmogaus ranka. Ji čia tampa nuoroda, dydžio matu ar atskaitos tašku. Kartais dirbtinai „įmetama“ į kadrą, kartais vos pastebimai švysteli, sukurdama atsitiktinumo įspūdį. Kaip liudininkas, liudijantis čia buvusio ar dalyvavusio egzistavimą, pri(si)lietimo momentą. Skvarbiu analitiko žvilgsniu skrosdamas aplinką, perfiltruodamas ją per save, A.Šiekštelė pateikia specifinį santykio su jį supančiu pasauliu variantą. Tikėti juo ar ne, palikdamas nuspręsti pačiam.

by admin