„ZMONES:)” neišlaikė tautinio šokio egzamino
Violeta Milvydienė
Plačiai spaudoje išreklamuotas, dar 2005-ųjų pabaigoje per TV3 demonstruotas Anželikos Cholinos šokio teatro spektaklis „zmones:)” Žvejų rūmų rampų šviesas Klaipėdoje išvydo tik šiemet kovo 5-ąją.
 |
| Akimirkos iš Anželikos Cholinos šokio projekto „zmones:)”. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Intriguojančiame pavadinime – ne gramatinės klaidos, – tai žodis „Žmonės”, parašytas trumpąja žinute ir iš mažosios raidės (beje, tuo įžeidęs net diskutuojančius internautus).
Sukėlė daug klausimų
Šiam išoriškai įspūdingam, spalvingam reginiui pilna žiūrovų salė pabaigoje plojo atsistojusi. Nenuostabu, pas mus madingos „piarinės” istorijos, populiarūs įvairūs šou, tebevyrauja kičinių renginių, neskoningų koncertinių programų sindromas. Ryški specialisto akiai tendencija – meno, kultūros reiškinių „supopsėjimą” bandoma teisinti aktualizavimu ar moderninimu. Ir matytą spektaklį būtų galima atitinkamai įvertinti – prilyginti šou, vadinti parodija, jeigu…
…Jeigu šio projekto, užsakyto ir įgyvendinto bendrovės „Bitė Lietuva” 10-mečiui, autoriai nedeklaruotų lietuvių liaudies šokio „atgaivinimo” idėjos. Tokia deklaracija, kaip ir kitas A.Cholinos teiginys, jog „tautinis šokis Lietuvoje nepelnytai užmirštas”, glumina, sukelia prieštaringas diskusijas, provokuoja ypatingai reakcijai – ilgiau pasamprotauti šia opia tema, tuo pačiu giliau paanalizuoti pristatytą kūrinį.
Svarbu informuoti visuomenę
Kad minėti teiginiai neklaidintų visuomenės, svarbu pateikti keletą argumentų ir faktų.
Štai jau 40 veiklos metų skaičiuoja Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedra, kur viena svarbiausių programos disciplinų – būtent lietuvių tautinis šokis. Be kitų dėstomų dalykų, čia taip pat studijuojami liaudies papročiai, folkloras, o šokio kompozicijos kuriamos ir tradiciniais, ir moderniais principais. Vis dažniau tautinio šokio ir šiuolaikinio stiliaus sintezė jaučiama studentų diplomų gynimo koncertuose, nauji kūrybiniai darbai įtraukiami į ansamblių programas, šokių švenčių repertuarą.
Nemaža dalis katedros absolventų sėkmingai dirba įvairiuose švietimo ir kultūros baruose, propaguodami lietuvišką šokį, jų vadovaujami kolektyvai reprezentuoja šalį užsienyje, pelnydami laurus bei tenykštės publikos pripažinimą.
Kelios dešimtys mėgėjiškų šalies tautinių šokių grupių ir ansamblių dalyvauja Dainų ir šokių šventėse, kurių tradicija pagaliau (po 80 metų gyvavimo) pripažinta žmonijos nematerialaus paveldo šedevru. Keliolika pajėgiausių kolektyvų pristato bendras aikštės kompozicijas jau 50 metų paminėjusiame Baltijos šalių studentų festivalyje „Gaudeamus”.
Vilniuje ir Klaipėdoje tradiciškai vyksta įvairūs tautinių šokių kolektyvų konkursai, festivaliai, sambūriai: „Aguonėlė”, „Klumpakojis”, „Iš aplinkui”, „Kadagys” ir kiti, kuriuose dalyvių skaičius neretai siekia 500-600. Tiesa, panašūs ar mažesnės apimties renginiai, ypač organizuojami rajonų centruose bei miesteliuose, dažnai gyvuoja pavienių entuziastų dėka. Kita bėda – dėl lėšų stokos trūksta reklamos spaudoje ir televizijoje, todėl didžioji visuomenės dalis negauna svarbios minėtos informacijos.
Taigi lietuvių sceninis šokis „užmirštas” tik LR Vyriausybės atstovų, Kultūros ministerijos, retai globojamas miestų vadovų, neremiamas įvairių mecenatų.
Ypač apmaudu, jog apskritai tinkamai nevertinamas choreografų (vadovų, kūrėjų ar pedagogų) triūsas, nesulaukia reikiamo dėmesio edukacinis, prevencinis, kiti svarbūs visapusiškam asmenybės ugdymui bei žmogaus saviraiškai šokio meno aspektai.
Belieka tikėtis, jog kultūros politikos degradacija ilgai netruks, dar neužges viltis pasišventusiųjų šiai nepelningai veiklai širdyse, ir kilnus tikslas išsaugoti tikrąsias tautinio meno vertybes bus realizuotas.
Pozityvios spektaklio ypatybės
Spektakliu „zmones:)“ įvardijau sąlyginai, nes manau stebėjusi šou programą, sukomponuotą iš atskirų numerių, fragmentų, epizodų. Šis A.Cholinos kūrinys – išskirtinis, kadangi nevaizduoja moters pasaulio, negvildena meilės santykių. Jame nėra konkretaus siužeto – tiesiog imituojami kai kurių darbų proceso momentai, vėliau – įvairios linksmybės (berods, pastarųjų daugiau).
Neginčytinas atlikėjų meistriškumas, nugludintas sinchronizmas ir muzikalumas sudaro efektingą vizualinį įspūdį. Išorinio efekto sukūrimui dar pasitarnauja įspūdinga scenografija (Marijaus Jacovskio), šviesų žaismas (Tadas Valeika), netradiciniai, stilingi, nors tinkantys ne vienos tautos tipažui, kostiumai (Vida Simanavičiūtė ir Aleksandras Pogrebnojus).
Akivaizdu, vėl nepriekaištingai atliktas repetitorės Jolantos Vymerytės darbas. Pavydėtinas A.Cholinos potencialas vienoje scenoje savo trupės narius suvienyti su baleto teatro artistais, ansamblio „Lietuva” šokėjais ir M.K.Čiurlionio meno mokyklos Baleto skyriaus mokiniais. Taip pat imponuoja choreografės išmonė 30 atlikėjų (16 merginų ir 14 vaikinų) pateikti taip, kad sudarytose grupėse, įvairiuose „piešiniuose” matytume maksimalų pavienių šokėjų arba lyginį porų skaičių.
Įstabūs kai kurie režisūriniai sprendimai: „grojimas” lūpinėmis armonikėlėmis (nors lietuviui labiau derėtų skudučiai), neįprastas dalgių „galandymas”, įdomus rago vaizdavimas.
Tuo komplimentai ir baigtųsi.
„Moderni interpretacija”?
Viename interviu („Respublika”/ „Laisvalaikis”, 2007 02 15) pačios choreografės išsakyta skeptiška nuomonė į istorijos mokslą leidžia įtarti, jog itin nesivarginta susipažinti nei su lietuviško šokio lobynu, nei tautiškumo „šaknimis”. Berods, ribotas išmanymas ar spontaniškas požiūris dangstomas „įsivaizdavimu, savita lietuviškų šokių traktuote, stilizacija, modernia interpretacija”. Kas užkoduota po šiuo skambiu apibūdinimu ir kur indikatorius, nubrėžiantis ribą tarp seno ir naujo?
Štai scenelėje su klumpėmis, kurią atlieka „Lietuvos” ansamblio šokėjų grupė, įterpti genialių, vertinga klasika tapusių lietuviško šokio patriarcho Juozo Lingio autorinių darbų – „Kūlimo šokio”, „Pakeltkojo” – momentai, kiek vėliau panaudoti ir kiti žinomų šokių motyvai. Vaizduotės trūkumas ar „nauja” plagijavimo forma?
Šokiravo „stilizacija”
Labiausiai šokiruoja iškreipta ,,Klumpakojo” autentiškumo idėja. Prisiminkime – tautinio šokio Maestro prof. Juozo Gudavičiaus sukurtoje, jau 55 metus gyvuojančioje sceninėje kompozicijoje mergelių grasymu iliustruojamas dainos tekstas: „oi, berneli, negerai <…>, kam tu klumpes sumainei <…>? Tuo tarpu A.Cholinos „versijoje” šokėjai, susėdę dviem eilėmis viena prieš kitą ant grindų, demonstratyviai ritmingai „kilnoja taurelę”, „banguodami” gulinėja, šėliodami vartosi poromis. Paskui merginos grūmoja vyrams už tai, jog šie toliau lėbauja. Manyčiau, tokia „interpretacija” choreografė grubiai nusižengia etikai, rodydama nepagarbą šio populiaraus šokio kūrėjui (gal net pažeidžiamos autorinės teisės?).
Įvairiose variacijose, skambant aranžuotoms dainoms ar modernizuoto folkloro kompozicijoms, choreografija prisodrinta modernaus baleto stiliaus bruožų. Toliau akivaizdžiai išryškėja kitų tautų (ukrainiečių, vengrų, bulgarų, lenkų, airių) šokio žingsnių samplaika. Viename kiek užsitęsusiame fragmente pompastiškai atliekami pagrindiniai prancūziškojo kankano elementai (?!). Grupiniuose bei soliniuose vyrų pasirodymuose vyrauja klasikinio šokio sukiniai (pirouettes, tours), šuoliai (pas assemblé, grand jeté en tournant, sissones, cabrioles etc.), įterpiami keli virtuoziški triukai, primenantys garsaus Rusijos grando Igorio Moisejevo ansamblio „perliukus”. Atskiruose porų išėjimuose demonstruojami modernūs duetinio šokio pakėlimai, apvedimai, permetimai. Masiškai sukamos „karuselės” atrodo įspūdingai, tačiau dalis jų labiau būdingos slavų tautų choreografijai. O plačiai paplitusio „Suktinio” metu „pilkosios bitutės” pavirto grėsmingomis elektroninėmis „Bitė GSM”.
Sunku atpažinti lietuviškus bruožus
Šioje eklektikoje galima įžvelgti ir lietuvių sceninio šokio žingsnių (kubilo, šoninį, polkos, dvigubąjį sukantis, abikojį sukutį, dvigubąją virvutę), tik kai kuriuos sunku atpažinti – beveik idealus kojų verstumas, pernelyg ryžtingi rankų ir galvos judesiai, dar palydimi energingais šūkaliojimais, suteikia jiems rusų arba moldavų šokio charakterį.
Tuo tarpu priskaičiuojama per 100 lietuvių sceninio šokio elementų, suklasifikuotų į grupes ir aprašytų dar aname šimtmetyje, keliasdešimt įvairių susikabinimų porose bei grupėse, aibė margiausių šokio raštų.
Kitas negatyvus dalykas – arogantiškos manieros, perdėto jausmingumo, pompastikos ir ekstravagancijos demonstravimas. Nejau lietuvio charakteristikoje neišliko tokių įprastų savybių, kaip santūrumas, dvasingumas, natūralus linksmumas? (Beje, šie bruožai ryškiai atsispindi šiuolaikinėje Laimutės Kisielienės, Vidmanto Mačiulskio, Dovilės Binkauskaitės ir kitų choreografų kūryboje.)
Spektaklio finalui pasirinkta prasminga liaudies daina bei ją iliustruojanti videoprojekcija (spalvingi Lietuvos gamtovaizdžio kadrai) bylojo apie tvyrančią scenoje lietuvišką dvasią. Vos viena minutė, skirta patriotiško žmogaus jausmo – pasididžiavimo savo tautybe – atgimimui?
Drįstu abejoti meniškąja, juolab reprezentacine ar išliekamąja šio kūrinio verte. Kita vertus, juk SMS žinute pasiųstas tekstas ir yra trumpalaikis – jis akimirksniu gali būti ištrintas iš telefono atminties, stipriai ir nepalietęs širdies…
