Žolės balso intonacijos

S. Jonauskas šiandien vienas iš nedaugelio, kuris rašo ir tik rašo, o ne vaidina poetą, literatūriniame gyvenime dalyvauja daugiausia tik tekstais ir nenusipelno kritikų malonės įvaizdžiu. Nors kai kam jo gyvenimas provincijoje gali atrodyti kaip papildoma motyvacija skirti ypatingą dėmesį jo kūrybai ir per daug ją sureikšminti (panašiai yra kalbėjęs S. Parulskis), tačiau jeigu taip yra, tai greičiau jau mūsų problemos, nes pats S. Jonauskas nei kuria tą įvaizdį, nei jį kaip nors specialiai eksploatuoja. Dar daugiau – vienas iš retų poetų, kurie šiais laikais rašo vien tik poeziją, apsieidamas be esė, romanų ir kitų dalykų, kurių reikia, norint nuolatos suktis literatūriniame gyvenime. Skuode poetas yra žinomas, mėgstamas ir gerbiamas, kuo negalėtų pasidžiaugti dauguma miesto poetų, kur tarsi ir poezijos skaitytojų yra daugiau.

Pagalvojus apie S. Jonausko kūrybą visų pirma iškyla nuoseklaus, stabilaus kūrėjo paveikslas. Jau, regis, visi sutaria – Jonauskas rašo vieną didžiulį eilėraštį, kuris driekiasi per septynias knygas ir dabar koncentruojasi rinktinėje. Toks poetikos pastovumas sukelia dvi reakcijas – vieniem tai monotonija, nuobodulys, kitiems kelia didžiausią nuostabą. S. Jonausko kūrybą galima žiūrėti kaip savęs kartojimą arba kaip į kantrų ir nuoseklų savo poetikos kūrimą. Galima klausti, ar tas kartojimasis yra mechaniškas, ar kartojant yra kaupiama prasmė, „brandinami“, „nokinami“ įvaizdžiai, metaforos? Ko gero, galima būtų rasti pavyzdžių, paremiančių abi pozicijas, tačiau nematyti kiekviename rinkinyje vis kitų akcentų negalima: pirmieji rinkiniai – intonacija jaunatviškesnė, šviesios optimizmo gaidos, „Spindulys po žeme“ paremtas opozicijomis, „Spaliai“ – ironija, rinkinyje „Širdis plaka delčią“ tradiciniai Jonausko motyvai (vėjas, vanduo, sąmanos, rievės ir kt.) veikia išgrynintame lauke, tarsi Nieko akivaizdoje.

S. Jonausko kūrybos pastovumas ir lėta kaita atitinka jo kūrybos visumą, jo poezijos kalbėjimo būdą ir „turinį“, galiausiai paremia jo žemaitiškumą, kurį yra pastebėję kritikai (V. Kubilius, V. Daujotytė). Jeigu S. Jonausko kūryba verstųsi per galvą kiekviename rinkinyje, ji disonuotų su tuo, apie ką kalba eilėraščiai: „Jis nežinojo nieko naujo / Be gyvybės ir mirties“ (p. 265).

S. Jonauskas paprastai laikomas klasikinės poezijos kūrėju – ketureilis, gamtiški motyvai tampa pirmaisiais to argumentais. Tačiau rinkinys „Spaliai“ (1986) anksčiau buvo viena originaliausių poezijos knygų, galbūt patyrusi rusų avangardo įtaką (parašyta pabaigus Maskvos M. Gorkio literatūros instituto aukštuosius literatūros kursus), primena aštuntajame-devintajame dešimtmečiuose Rusijoje susiklosčiusią vieną iš konceptualizmo krypčių – socartą. Socartas parodijuoja soc. realizmo stilistiką, naudoja totalitarinės ideologijos temas, štampus, tekstus, įvaizdžius, dažnai tiesiog atkurdamas ir tarsi nieko nekeisdamas (panašiai kaip ir popartas elgiasi su popkultūra). Soc. realizmas „Spaliuose“ prasideda nuo pavadinimo, kuris didžiąsias Spalio šventes, turinčias reprezentuoti tarybinio žmogaus pasididžiavimą bei garbę, gretina su spaliais: byrėjimo, nereikalingumo, nešvaros, atliekų, senumo vaizdiniais. Nedrąsaus žaidimo sovietine simbolika esama ir knygos viršelyje (viena mergaitės šukuosenos dalis primena varpų pynę iš Sovietų Sąjungos herbo).

Ideologiškai teisingos, primenančios laikraščių antraštes eilutės perkeltos į eilėraštį kelia absurdiškumo efektą. Pavyzdžiui, eilėraščio „Uždegimas“ pabaiga šiandien panaši į J. Erlicko postmodernistinę stilistiką: „Te kiekvienas, ranką pridėjęs, sušunka: / O! teliepsnoja širdis, teužgęsta pūslė.“ (p. 158)

Materialistinės pasaulėžiūros fizikiniai dėsniai, šiandienos žargonu kalbant, dekonstruojami sugretinant juos su metafiniais:

„Judėjimas yra materijos

egzistavimo būdas (…)

Judėjimas yra vienas iš

pagrindinių gyvybės požymių,

Sąlygojantis organizmų aktyvų

santykiavimą su aplinka.“

Net judantys priešinga kryptimi

juda ten pat.

p. 133

Sovietinė ideologija prižeminama jos retorika perrašant blakių arba utėlių gyvenimą (ciklas „Liaudies ūkio kenkėjai“): „Visoms reikia vietos po saule ar po patalais; / Neužtenka visoms – masės šaukia: mirtis parazitams! – / Bet sunku sunaikinti, ką ne pats sugalvojai.“ (p. 138).

Kai kur S. Jonauskas tiesiog pritrenkia atvirumu, neleistinu net Ezopo kalbai. Štai eilėraštyje „Absurdas“, kuris, beje, į rinktinę nepateko, tiesiogiai susiejamas okupacija ir absurdas: „Jis neturi tėvynės, užkariautojai jį išlaisvina<…>“. Absurdas kyla būtent iš ideologijos, ideologija ir yra absurdiška. Visos tiesos išlaisvinto absurdo fone darosi absurdiškos ir tai gerai parodo „Spaliai“.

Paprastai paradoksas yra tokia stilistinė priemonė, kuri suplaka tai, kas akivaizdu, su tuo, kas nesiderina su sveiku protu. S. Jonausko paradoksas savitas tuo, kad jis remiasi į tai, kas akivaizdu, kas yra surašyta ideologiniuose raštuose, čia nieko nėra nesuvokiama sveikam protui… išskyrus visą ideologiją, kuria paremtas homo sovieticus gyvenimas. Kuo tiksliau ir konkrečiau yra formuluojami svarbiausi žmogaus būties klausimai, tuo komiškiau ir beviltiškiau tokios formuluotės atrodo:

Mirtis yra: „Organizmo

gyvybės baigtis –

Negrįžtamas baltymų ir

nukleido rūgščių sutrikimas“.

<…>

Ir žmonės tik žino, nejaučia,

kad mirs,

Kitaip vienas kito nešautų,

nepjautų,

Nesugalvotų antrankių,

kartuvių, paragrafų,

Nevarytų į stovyklas už tai,

kad žydas arba kalmukas.“

p. 127

Tad jeigu kur reikėtų ieškoti postmodernaus žaidimo banalybe, klišėmis pradžios lietuvių poezijoje, S. Jonausko apeiti nebūtų galima. Žinoma, to meto kritika negalėjo kalbėti nei apie sovietinės ideologijos dekonstrukciją, nei apie socartą, nei apie kitas avangardinio (= dekadentinio) meno savybes S. Jonausko poezijoje, nors rinkinio originalumą įvertino, pažymėdami groteskiškumą, proziškumą, žemojo sluoksnio vaizdavimą, chroniškųjų gyvūnų dominavimą, priekaištauta dėl publicistiškumo, nors jis dažniausiai buvo naudojamas sąmoningai, kaip stilistinė priemonė.

„Spaliai“ išlieka vienintelis S. Jonausko rinkinys, parašytas verlibru, nors tas verlibras tvarkingai suskirstytas į ketureilius – kiekvienam eilėraščiui po penkis. Poetas taip siekė „apgauti“ „Vagą“, kad ji neperkėlinėtų eilėraščio iš vieno puslapio į kitą, tačiau iš dalies pagavo save – eilėraščiai neišvengė dirbtinumo. Verlibras leidžia laisviau formuluoti, tiesiogiai cituoti, tačiau cituojama informacija dažnai dėl to netampa eilėraščio savastimi, kuri taip ir lieka į eilėraštį atnešta iš enciklopedijų ir žinynų, nesustruktūruota taip, kaip tai atsitinka kituose eilėraščiuose, jaučiamas medžiagos ieškojimas, tušti prasminiai tarpai tarp strofų.

Justinas Mikutis, kurį laiką gyvenęs pas S. Jonauską, labai vertino jo kūrybą, ypač „Spindulį po žeme“, tačiau, jo nuomone, su „Spaliais“ poetas prarado žodžio nekaltybę, ir prireiks nemažai laiko, kol viskas vėl atsistos į savo vietas. Iš tiesų po „Spalių“ S. Jonauskas vėl suko į įprastinę savo lyrikos vagą, nors „Spalių“ inercija jaučiama ir „Šiuolaikiniuose rugiuose“ – logizuotas, tezinis mąstymas, neretai per daug paprastai konstruojami paradoksai, absurdiškos situacijos.

Tačiau, be „Spalių“, esama ir daugiau svarbių S. Jonausko kūrybos originalumo ir novatoriškumo ženklų, kurie svarbūs visoje kūryboje. Viena svarbiausių lietuvių lyrikos modernėjimo krypčių – antiromantinė, antilyrinė nuostata, reiškiama proziškumu ir depersonalizacija. Skirtingai nei tautosakiškoji, dainingoji mūsų lyrikos tradicija, S. Jonausko eilėraštyje žmogaus ir gamtos paralelė yra negalima, neįmanoma. Pagrindiniai rinkinio (kaip ir visos kūrybos) motyvai kalba apie praeinantį žmogų ir amžiną gamtą, ženklina ciklišką pasikartojimą, uždarą, žmogui neprieinamą ir nesuprantamą buvimą. Tai gamtos antilyrika, nes S. Jonauskas nepoetizuoja, nepersonifikuoja gamtos. Greičiau nuolat pabrėžia, kad tarp žmogaus ir gamtos nėra nieko bendra. Gamta visiškai abejinga žmogui, ir tik jis pats gali naiviai bandyti įsivaizduoti, kad gamta jį supranta, užjaučia, kartu liūdi ir džiaugiasi. Ji nieko apie mus negalvoja, mes nieko apie ją negalim sužinoti, o mokslinė medžiaga, faktai tik ironiškai pabrėžia, kokios tos žinios skurdžios – tokia pozicija S. Jonausko (beje, turinčio agronominį išsilavinimą) eilėraščiuose. Todėl intonacijose jaučiamas sunkiai nusakomas baimės, nerimo, kosminio nereikalingumo, vienišumo jausmas – čia gal labiausiai ir galima apčiuopti žmogaus subjektyvumą S. Jonausko poezijoje. Apskritai žmogus čia turbūt pats netvariausias, greičiausiai dingstantis ir sunkiai susitaikantis su tokia savo situacija. Poetas nesiūlo viltingų išsigelbėjimo programų. Žmogus nieko negali pakeisti – tokia žemaičio nuostata. Išeitis iš tokios situacijos turi tik beprasmišką uždaro rato judesį:

Prisisunkusi šito sidabro,

Priartėja gelmė prie krantų.

Ir verpetas savy užsidaro –

Išeitis ima suktis ratu.

p. 236

Tad S. Jonausko poezijoje labai retos įvardžio „aš“ formos ar pirmojo asmens veiksmažodžiai, beveik nevartojami būdvardžiai, todėl nėra ir vertinimo, tik konstatavimas arba klausimo iškėlimas, nes būti gamtos akivaizdoje reiškia būti nežinojimo, neaiškumo situacijoje. Tokia eilėraščio gramatika pagrindžiama eilėraštyje „Sėklos rudenį daiktavadrėja“

<…>

Ten, tarytum kieno paprašyti,

Būtų slėniais per vasarą ėję,

Paupy pulkas būdvardžių žydi

Ir iš lėto daiktavardėja.

O palinkęs prie purvino tako,

Kaip klaustukas linguoja

vėjas.

Medžių krintantys lapai

atsako,

Kad gyvenimas jau praėjęs.

p. 295

Būdvardžių žydėjimas redukuojamas į daiktavardžius, į daiktavardžio ir veiksmažodžio pamatinę konstrukciją, kuriais konstatuojamos tiesos kelia klausimus, o ne atsako į juos. S. Jonauskas kartais demonstruoja žinias apie gamtos pasaulį, tačiau tai tik pabrėžia, padidina mūsų nežinojimą pasaulio akivaizdoje. Nežinojimas, artėjantis prie absurdo, tačiau nuolat pasiliekantis įtempto klausimo būsenoje, neleidžia tiesiog mėgautis ir žaisti beprasmybe, absurdiškumu. Tas gilinimasis į fizinį, gamtišką objektą staigiu judesiu virsta paradoksaliu metazifiniu klausimu, apimančiu visą žmogaus gyvenimą.

S. Jonauskas nesuprantamu būdu dažniausiai išvengia banalybės, nors jo pagrindiniai leitmotyvai amžinybė, laikas, vėjas, tyla, niekas, gyvenimas ir mirtis bei panašūs kito poeto lūpose bemat virstų klišių klišėmis. S. Jonauskas provokuojančiai arti šios ribos, bet neperžengia. Kaip tik laikas ir žmogus amžinybės akivaizdoje gali būti įvardyti Jonausko poetikos centru.