Žvilgsnis į M.K.Čiurlionį iš šimtmečio perspektyvos
Vilniuje vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911): jo laikas ir mūsų laikas“ dalyvavo per 40 pranešėjų iš 12 šalių – muzikologai, dailėtyrininkai, filosofai, įvairiais aspektais gilinęsi į mįslingą didžiojo lietuvių menininko kūrybą.
Danutė Petrauskaitė
Kiekviena karta – iš naujo
Konferenciją organizavo Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Kompozitorių sąjunga, bendradarbiaujant su Vilniaus dailės akademija ir Lietuvos kultūros tyrimų institutu.
Kažin ar būtų deramai paminėtos M.K.Čiurlionio 100-osios mirties metinės, jei ne Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcija, sumaniusi rugsėjo 21–24 d. surengti aukšto lygio mokslinę konferenciją. Idėjinė vadovė buvo Gražina Daunoravičienė, savo iniciatyva pakvietusi ne vieną žymų muzikos ir dailės tyrinėtoją iš Vokietijos, Suomijos, Anglijos, Prancūzijos, Italijos, JAV, Rusijos, Lenkijos, Armėnijos, Estijos, Norvegijos ir Lietuvos. Jos talkininkės – Jūratė Katinaitė, Rima Povilionienė, Audronė Žiūraitytė – atliko aibę paruošiamųjų darbų.
Nors pradžioje atrodė, kad jau viskas apie M.K.Čiurlionį pasakyta ir parašyta, kad kažin ar galima tikėtis naujų įžvalgų, tačiau didelis norinčiųjų dalyvauti konferencijoje skaičius bei jų tyrimo objektų įvairovė įrodė, kad kiekviena karta iš naujo bando pažvelgti į didžiojo lietuvių menininko kūrybinį palikimą ir jį įvertinti.
Sukėlė daugiausia diskusijų
Dailėtyros klausimais pasisakė žinoma M.K.Čiurlionio tyrinėtoja Rasa Andriušytė-Žukienė, apžvelgusi M.K.Čiurlionio suvokimo ir pristatymo raidą XX–XXI a. sandūroje, ypač jo darbų eksponavimą užsienyje. Ji pagrįstai iškėlė klausimą, ar tas eksponavimas koreguoja menotyrininkų požiūrį, ar tikslina M.K.Čiulionio vietą Europos meno istorijoje.
Laima Petrusevičiūtė, šiuo metu dirbanti Norvegijos muzikos akademijoje, savo pranešime išskyrė pagrindines M.K.Čiurlionio kūrybos studijų kontekstų grupes ir sugretino du šiaurietiškam egzistenciniam romantizmui atstovaujančius dailininkus – Munchą ir Čiurlionį.
Pillė Veljataga pateikė Čiurlionio dailės vertinimus bei interpretacijas XX a. dviejų pirmųjų dešimtmečių spaudoje, Salomėja Jastrumskytė analizavo plastinių elementų architektoniką.
Daugiausia diskusijų susilaukė muzikologų Gražinos Daunoravičienės ir Jono Bruverio pranešimai. Pirmajame buvo detaliai išanalizuoti M.K.Čiurlionio fortepijoninės kūrybos faktūros sluoksniai, pristatytas bazinių struktūrų katalogas, įrodantis, kad šis menininkas žvelgė gimstančio modernizmo kryptimi, iššifruotos kai kurios jo kriptogramos ir atrastos muzikinės ląstelės, kurios vėliau pasirodė ir Antono Weberno muzikiniuose audiniuose. Antrajame pranešime buvo kalbama apie M.K.Čiurlionio didingumą, pateikiant šios estetinės kategorijos genezę bei jos atspindžius muzikoje ir dailėje.
Gilinosi į kūrybos paslaptis
Daugelį sudomino filosofas Antanas Andrijauskas, sutelkęs dėmesį į turtingą M.K.Čiurlionio vaizduotę, stiprią pasąmonės veiklą, išlavintą intuiciją, improvizacinius gebėjimus, sinestezinį tikrovės suvokimą.
Vieni prelegentai bandė atskleisti M.K.Čiurlionio kūrybos paslaptis, labiau gilindamiesi į orientalistines bei senovės Egipto apraiškas jo kūryboje (Tina K.Ramnarine), kiti ieškojo lenkų, lietuvių, vokiečių bei rusų kultūrinių pėdsakų (Rüdiger Ritter, Nathalie Lorand, Rimantas Astrauskas, Gabrielė Kondrotaitė, Anna Nowak).
Keli pranešimai buvo skirti kompozicinėms mokykloms bei jų rezonansams, M.K.Čiurlionio gyvenimo bei studijų Varšuvoje ir Leipcige ypatumams (Algirdas Ambrazas, Audronė Jasinevičiūtė-Ivanauskienė, Magdalena Dziadek).
Teoretikus labiau domino kompozitoriaus muzikos kalba (Eglė Gudžinskaitė, Rima Povilionienė, George Kennaway, Darius Kučinskas), jo retrospekcija šiuolaikinių kompozitorių kūryboje (Rūta Gaidamavičiūtė), istorikus – M.K.Čiurlionio epochos bei asmenybės ypatumai (Jūratė Trilupaitienė), jo muzikos percepcija karo metais (Vytautė Markeliūnienė, Jūratė Petrikaitė), kūrinių bei idėjų sklaida egzilyje (Danutė Petrauskaitė).
Mįslė lieka neįminta
Nepamiršta ir menų sintezės tema (Greta Berman, Daniele Buccio, Konstantin Zenkin, Eva Maria Jensen, Wiesna Mond-Kozłowska, Gerhard Lock), akcentuotas M.K.Čiurlionio fenomenas europietiškojo meno kontekste (Hermann Jung). Su politiniais aspektais M.K.Čiurlionį įdomiai susiejo Jūratė Landsbergytė, o amerikietis Vance D.Wolvertonas, skaitęs pranešimą apie JAV veikusį Čiurlionio ansamblį, deja, pateikė tik visiems jau seniai žinomus faktus.
Konferencijos metu veikė Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijos surengta M.K.Čiurlioniui skirta paroda, taip pat buvo pristatyti du nauji leidiniai: pianisto Roko Zubovo įrašytas visų M.K.Čiurlionio fortepijoninių kūrinių šešių kompaktinių plokštelių rinkinys, pateiktas su gausiai iliustruotu jo gyvenimo bei kūrybos aprašymu, ir muzikologo Rimanto Janeliausko knyga „Neatpažinti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos ciklai“.
Konferencijos dalyviai rugsėjo 23-iąją turėjo galimybę Filharmonijos salėje pasiklausyti M.K.Čiurlionio pianistų konkurso laureatų koncerto, o kitądien nuvykti į Kauną, M.K.Čiurlionio dailės galeriją, kur paskaitą skaitė prof. Vytautas Landsbergis.
Gerai organizuota ir turininga konferencija paskatino ieškoti naujų rakursų, tyrinėjant lietuvių genijaus darbus. Juk M.K.Čiurlionio kūrybos mįslė iki galo taip ir lieka neįminta.
