Žvilgsnių peltakiai
Mano mylimasis iš sapno užribio persikraustė į paribius, ten pikti šunys mano ištvermę drasko, ir ši, vaikiškai sudaigstyta baltu susikilpavusiu siūlu, virsta skutais.
– Jos nemažėja, – linksmai žybteli mylimojo akys. – Niekur ji nedingsta. Tik dauginasi.
– Kaip pažiūrėsi, – sakau, bet mano akys pačios žino, kaip joms žiūrėti, jau išmoko žiūrėti taip, kaip reikia.
Susmulkintos ištvermės įveikt neįmanoma. Net vėjų nunešta į neužmatomus sapno tolius, net išpūsta iš sapno, išpustyta ir užpustyta, ji išlieka. Ta pati ištvermė: su mylimojo žvilgsniu, sertifikuota.
Bet kartais tenka pasitraukti iš sap-no, nesgi ir ten nebėra saugu. Sapne tu net pabėgti negali, toks jau tas sap-
no žingsnis; nežinau, kas trukdo, traukos stoka ar apkrovų rudimentai, kad ir kiek bėgtum, mini vietoj, todėl už sapno teritorijos, pajutus asfaltą po kojomis, pasiklysti realybės tirštynėje ir tau ima atrodyti, kad gali bėgti atbulas, vinguriuoti zigzagais, o vis vienas pabėgsi. Taip atsitiko ir vienam paraščių sprinteriui, kuris bėgo iš lapo į lapą, žodžiai jį vijosi, bet bėgikas jautėsi saugus, nes sukibusios galūnės ar priesagos negali padaryti daug žalos, o pasklidas žodžio dalis gali atremti tylos argumentais, bet…
Ne tu pabėgi iš sapno, tai sapnas pabėga iš tavęs. Taip atsitiko ir jau minėtam sprinteriui – sapnas paprasčiausiai iššliaužė, žmogus net kurį laiką jautė saldumą sąnariuose ir net akyse, kurias atmerkęs, žvilgsniu kliudė praskrendančią musę, greičiausiai atsitiktinę, nes lapkričio musės yra gamtos akibrokštas, ir kartais, kai gamta yra žaismingai ar poetiškai nusiteikusi, ji į žvarbą paleidžia kokią gaištančią gyvastį vien tik tam, kad kitą (dar negaištančią) gyvastį apimtų nuostaba ir kad, žvilgsniams netyčia susikryžiavus, įvyktų mažytė metamorfozė. Sprinteris atsikėlė, dar sykį pažvelgė į musę (dabar jau nukritusią, gal nualpusią), bet žvilgsniai susitikti jau nebegalėjo, reikėjo ieškoti kitų objektų, gebančių atlaikyti žvilgsnį, išsiurbti ar kaip kitaip sukontaktuoti.
Vienas iš kontakto būdų – akių muilinimas. Gaila, bet tiesaus akių kontakto muilintojai vengia, jie renkasi pamuiles, kalbėdami dažniausiai jie glostinėja tau rankas, jų delnai minkšti, pirštai maloniai šilti, o nagai nepriekaištingai apkarpyti, jie įsikerta į kokią tavo rūbo skiautę ir ima ją volioti, gniaužyti visaip, į tą gniaužomą skiautę ir žvilgsnius susmeigia, tu turi padaryti tą ir aną, kone murkia jie. Tas intymus švelnumas užliūliuoja. Taigi, mums jau pažįstamas sprinteris klausėsi, nelabai ir suprasdamas, kas sakoma, murkimas – tarptautinė kalba, užauginta pamuilių pilnuose mėgintuvėliuose, taigi ir mūsų sprinteris užmatė tokius dalykus, apie kuriuos neskaitė net paskutinių nusišnekėjimų sąvaduose, o toji prarasto laiko pardavinėtoja ar perpardavinėtoja įpiršo jam skiautę popieriaus, gerokai, beje, aptrintą ir dėmėtą kaip prigimtinis tiesos žavesys, už kurį broliukas sprinteris paklojo apvalią sumelę (kiek tiksliai, nepasakysiu, žinau tik, kad už tokį apvalumą galima nusipirkti kokį pieną ar net kakavą duodantį gyvūną draug su atitinkamu aparatu), o kai išvyniojo tą skiautę, pamatė tik kelis neaiškios kilmės įspaudus. Sakiau jam, ir jums štai sakau, kad visi tie murkimai, glostinėjimai, nusikarpius nagus ir išsivalius panages, tėra pamuilių plakimas mėgintuvėlyje, geriau jau akys viso to proceso nė nematytų.
Po akių muilinimo neišvengiamas yra akių, kurios paprastai yra atplėšiamos kaip prastai užklijuotas vokas, atvėrimas. Po miego ar kokio kito saldumo sulipdytomis blakstienomis akių obuolys dar kurį laiką paplaukioja sapno paribiuos, kur visokie šleivakojai padarėliai ieško slaptaviečių, užuolaidų ar šiaip kokių bunkerių, kvepiančių dulkėta lempelių šviesa ar net žvakėmis, nebūtinai aromatizuotomis, bet jei nėra net žvakių, miegažvėriai šoka į properšas, aidinčias neapsisprendėlių unisonu – tokios ten ir slėpynės, pilnos dvejonių ir prastų šešėlių teatro interpretacijų.
– Imkis darbo! Bet kokio! Imkis gi pagaliau! – paraščių sprinteriui, mano mažajam somnambului broliui šaukė viena tokia akių atvėrėja, laikinai einanti sugyventinės pa-reigas.
Ir jis ėmėsi. Bet kokio. Bet kur. Bet kaip. Bet kada. Bet kam? Bet kodėl?
Štai klausimėlis koksai.
Bet jei tavo akys atvertos ir šviesa jau išdraskiusi miegus, tavo pasąmonė jau susąmonėjusi, o visi taip ilgai auginti ir puoselėti sapnų vijokliai jau užleidžia vietą gremėzdiškam betoniniam pomiškiui su besikryžiuojančiais keliais, kuriais zuja kažkas, ko nespėji ne tik pažinti, bet ir atpažinti, jau nekalbu apie tiltus, verpetuojančius danguje gyvatiškais rietimais bei subetonėjusiais suktukais su atramomis ir be jų…
– Man skauda! Skauda! – šaukė mano mažasis brolelis, sapno pavainikėlis, besilupančiais delniukais (mat įsapnuota oda labai alergiška bet kokiam darbui) dangstydamasis visokių atsitiktinių nusižiūrėjimų pribirusias akis, bet…
Pasaulyje dar yra visokių gailesčio vedamų akių plovėjų.
Akių plovimas yra labai sudėtingas ir atsakingas veiksmas, akių nenušveisi kokiais valikliais, balikliais ar dezinfekciniais skysčiais, net jeigu taip padarytum, vaizdų, kuriais būtina atsikratyti, iš akių obuolio neiškrapštytum. Akys plaunamos ašaromis. Po vieną druskiną ašarėlę už numelioruotas svajones, užbetonuotus laukus ir miškus be kurtinio giesmių, po vieną skaidrią ašarėlę už savy pasiklydusius ir kitus paklaidinusius, bedirbant tuos bet kur, bet kam, bet kokius darbus, nes visi tokie darbai veda į nusivylimą, geriau jau nuvilti kitų lūkesčius, nei patį save, nes jeigu taip atsitiktų, o juk atsitinka, dažniausiai būtent taip ir atsitinka, mūsų mylimieji, persikraustę į sapnų pa-
ribius, šunimis užpjudę mūsų ištvermę, kuo linksmiausiai žybsėję akimis ir teigę, kad ištvermė nemažėja, kad ši tik dauginasi, išmuilinę mums akis, atvėrę, plovę išplovę, telaukia klusnumo. Ne, ne, jie iš tikrųjų mano dovanoją mums meilę, bet, mano mažasis somnambule broli, mylimasai paraščių sprinteri, jie tik tikisi, kad apgyvendinsi juos savo paraštėse, kai iš tikrųjų klausyti tegali pats savęs. Mylimųjų gali klausytis. Tegu ošia jie tavo ausų kriauklėse, tegu bando ir jas išmuilinti, vėliau išskalauti, gal net pakeisti prigimtinę tonaciją. Tegu. Tam jie ir mylimieji. Tegu lyja jų akys, tegu išplauna sutrupėjusius praeities paveikslus. Ne tik iš tavęs, ne tik…
Visa, kas išplaunama, tėra kultūrinis sluoksnis.
Aštuoni, dešimt, šimtas metrų kalbėjimosi žolių šaknimis ir palaidotais žvilgsniais.
Miegok, mano nekantrus gyventi broli.
Miegoki.
Ir tegu sapno upės iš tavo akių suteka į manąsias.
Ir atvirkščiai.
Ir dar atvirkščiau, kol…
žuvys mus nugiedos.
