13-ieji „Tinklai“: dokumentikos pergalė prieš vaidybą ir eksperimentą

13-ieji „Tinklai“: dokumentikos pergalė prieš vaidybą ir eksperimentą

Mažųjų kino formų festivalis „Tinklai“ šiemet užsivilko solidžius marškinėlius, paženklintus magišku 13–uoju numeriu. Trumpojo metražo „hariai poteriai“ pagamino daugybę stebuklingų gėrimų akims. Būtent Klaipėdos žiūrovams patikėta pirmoji degustacija Lietuvoje…

Aivaras Dočkus

…Su ritualiniais atidarymo (rugsėjo 21 d.) ir uždarymo (rugsėjo 25 d.) koncertais. Su berlynietiškais spiritizmo seansais. Tačiau mus, kaip visada, labiausiai domina lietuviško kino iliuzionistai ir jų naujausi triukai. Kiekybė priverčia žegnotis ir poteriauti. Dešimt filmų – dviejų dalių „Jaunosios dokumentikos“ programoje, devyni – „Vaidybos ir eksperimento“ seanse. Tarp kitko, iš visų 19 lietuvių filmų, kurie šiemet parodyti „Tinkluose“, net 9 – premjeriniai.

Todėl užsiiminėti žodžių ekvilibristika nėra kada. Iš karto – prie reikalo.

Jaunatviško maksimalizmo perkrovos

Favoritus tarp vaidybinių ir eksperimentinių filmų galėtų išrinkti nebent žynys Krivių Krivaitis, pasikinkęs „kastanediškų meditacijų“ tuntą. Gaudyti gerus planus moka beveik visi jaunieji kūrėjai – ateityje lietuviško kino laukia stilingos vizualizacijos revoliucija. Režisūra taip pat pagalių į kameros objektyvą nekaišo, o šviežiai iškepti aktoriai tikroviškumu nustelbia teatrališkuosius mūsų ekranų vilkus. Didžiausia bėda – jaunatviškas maksimalizmas, liepsnojantis troškimas į vieną filmą sukrauti šimtus išradingų dialogų ir dešimtis viena kitą praryjančių idėjų. Bet kadangi „Tinklai“ šiek tiek vokiški, pradėkime tvarkingai – nuo pirmojo filmuko. O jis – labiausiai minimalistinis.

„140 dB“ – naujosios „MTV“ kartos produktas. Režisierius Tadas Svilainis šiam kanalui galėtų tiekti genialias užsklandas. Nepriekaištinga kompiuterinė grafika, neribotos galimybės, virtualus pasaulis. Toks kūrėjas be trinties įsilietų į Holivudo kompiuteristų gretas. Tačiau trumpojo metražo filmų festivalio kontekste, ši minutės trukmės juosta – labiau amato demonstravimas nei išbaigtas projektas.

„Nesiseka šiandien“ – originalaus mąstymo pavyzdys. Tarp mistikos ir juodosios komedijos. Šiek tiek filosofiškas, šiek tiek mistiškas filmukas apie krintančius angelus ir kasdieniškai savo mažytėmis problemėlėmis susirūpinusius žmogeliukus. Dovilei Šarutytei puikiai pavyko sukurti klampią, įtraukiančią į veiksmą atmosferą. Ryškiausias minusas – pabaiga a la susikurkite prasmę patys. Gal tai, ką matėte, – rimta, o gal – pokštas?

Trigubas klaipėdietiškas akcentas

„Pakelės istorija“ – tvarkingiausias siužeto atžvilgiu darbas. Režisierius Darius Šilėnas daro tai, ko labiausiai trūksta lietuviškam kinui. Nuosekliai papasakoja paprasčiausią istoriją. Su charakteriais, su įvykiais, su pradžia, vystymu ir atomazga. Siužetas kosmine išmone nespinduliuoja, bet viskas skrupulingai gula į savo lentynėles. Dviejų tranzuotojų nuotykiai. Ištisine linija be lyrinių nukrypimų.

Ievos Javaitytės „Trečiadieniais“ – tiesiog smagus pokštas su primadona Galina Dauguvietyte, kuri čia pelnytai gauna daugiau ekrano laiko negu filme „Zero 2“. Tokia charizmatiška persona, kad į ją užsižiūrėjus vos nepraslysta pagrindinė mintis. O ji tragikomiška ir net su socialinių aktualijų atspalviu.

„Užmik“ – labiausiai komplikuotas ir perkrautas kūrinys. Susidomėjimo kreivė šokinėja tai aukštyn, tai žemyn. Tai išsižiojęs šypsaisi iš meistriškai suraitytų dialogų, tai imi žiovauti, reikalaudamas aiškesnio pasakojimo stiliaus ir greitesnės pabaigos. Režisierius Kasparas Vydūnas sukūrė kelis filmus filme. Idėjų katilas toks pilnas, jog du trečdaliai jų išbėga lauk taip ir nepasiekę žiūrovo. Bet potencialas – neišsemiamas, tereikia išgryninti.

Panašūs nelygumai ištinka ir dviejų Marijų – Kvataradzės ir Stonytės juostą „Paskutinis žmogus, su kuriuo kalbėjau“. Sunkus įsibėgėjimas, daug papildomų posūkių, kol pasiekiama esmė. O filmuko viduryje ima dėtis gana įdomūs dalykai. Tarp dviejų herojų, visiškai svetimų keistuolių, užsimezga gražus ryšys. Nuotaika kaip Sofia Coppola šedevre „Lost in Translation“.

13-uosiuose „Tinkluose“ – trigubas klaipėdietiškas akcentas. Arūnas Eimulis pristatė smagią kino komiksų trilogiją „Super M nuotykiai“. Šios trumpojo metražo odisėjos unikalumas – iki smulkiausių detalių atkurtas turkų B kategorijos filmukų stilius. Dėl turkiškų „Žvaigždžių karų“ ištraukų iki šiol virsta iš koto tūkstančiai Youtube lankytojų. Tad Arūno turkiškai klaipėdietiška trilogija jiems būtų vertingas atradimas.

Ten, kur glūdi mūsų jėga

O štai dokumentikoje mes tradiciškai stiprūs, nors, žinoma, kasmet tokio atradimo kaip 12-ųjų „Tinklų“ „Upė“ naivu tikėtis.

Vis dėlto šiemet pro šalį praplaukė nebent „Man klinikinė depresija ir aš siurbiu žolę“, „Šuolis“ ir „Ryšys“, nors juose taip pat būta intriguojančių proskynų. Filosofiškai mąsli „Pabaiga“ nugrimzdo į pretenzingą nuobodulį. „Gimę SSRS“ liko gyvuoti paveikslėliuose kaip nebloga, tačiau neišsirutuliojusi idėja. Anastasijos Piroženko „Laikinai“ persmelkia tikrovišku nesustabdomų senėjimo procesų liūdesiu. Herojai įdomūs, bet planai gal kiek per statiški. Per mažai herojai atvirauja. Per daug laukimo vaizduojant laukimą, todėl filmukas kai kuriose vietose tampa kantrybės išbandymu. Žiūrovas jau pusiaukelėje žino, ką jam norima pasakyti. Juliaus Markevičiaus „Per Europą Buratinu“ – puikus pavyzdys, kaip iš paprasčiausios kelionės galima susukti simpatišką dokumentinį filmą. Su išmoningai ironiškais užkadriniais pastebėjimais. Su spontaniškai pagautais vaizdais ir pasigautais pakeleiviais. Vienintelė problema – kuo arčiau pabaiga, tuo labiau filmukas virsta atsainoku kelionių žurnalu. Dingsta vertingos detalės, išblėsta „draivas“, viskas vyksta „greitomis prabėgomis“.

Trys patys geriausi

Andriaus Lekavičiaus „Šaro ratai“ – geras filmukas apie gerumą. Geri žmonės dar neišnyko. O tarp jų smagu gyventi net ir tam, kurį beširdiškai nuskriaudė likimas. Žaismingas pats filmavimas nuo herojaus ratų. Keista, bet tai, kas turėtų slėgti, sukelia teigiamas emocijas. Tik „Šaro ratai“ galėtų būti šiek tiek ilgesni. Kita vertus, tiek, kiek yra, pataiko tiesiai į kairiąją krūtinės pusę.

Andriui Blaževičiui ir Mindaugui Sruogiui – plojimai jau vien už surastą tokią heroję. „Tremtinės istorija, kurią išvežė pats tėvas“ iš esmės yra herojės natūralumo, energijos, charizmos ir iškalbingumo šou. Moteris – dokumentinis filmas. „Tinklų“ publika lydėsi iš juoko. Vienu metu rimtai baiminausi, kad po mano kėde neatsirastų balutė. Režisieriai nepaprastai tiksliai sudėliojo akcentus. Kur pradėti, kur išversti iš koto, kur išradingai pabaigti. Vizitinė kortelė – frazė „ar išeis šitas filmas?“. Topų topas iš 79 metų moteriškės lūpų: „Jei būčiau žinojusi, kas yra ta lesbietė, būčiau susiradusi kokią panelę“. Tai tik viena iš kokio šimto sparnuotų pasisakymų. Nepaisant komiškumo, nepražūva ir socialinis, ir istorinis aspektas. Reikia pamatyti šią gražiai piktą močiutę.

Tomo Bručo „Čeburekų pardavėjai“ – vienas ilgiausių lietuviškos dokumentikos programos filmų. Ir neabejotinai vienas geriausių, tad tikrai neprailgsta. Fabula palangietiška – nelegalaus čeburekų verslo užkulisiai. Kone kriminalinė komedija. Yra slaptas fabrikėlis, yra „šeškė“, tapusi bosu, yra istorijos apie „atkatą“ čeburekais policininkams. Yra viršesni policininkai, kurie maitinami grynaisiais. Humoras susipina su nelinksmomis Lietuvėlės aktualijomis. Herojai paprasti ir neieškantys žodžio kišenėje. Savikritiški ir saviironiški. Štai tokioje šalyje mes gyvename, ir nereikia šnairuoti į Rusiją ieškant „bėzpridėlo“. Viskas čia pat, panosėje, atsiduoda čeburekais. Režisierius sumaniai panaudoja visas istorijos galimybes – ir į plotį, ir į gylį.

Taigi lietuviška trumpojo metro dokumentika smarkiai gyva. O dėl vaidybos – lauksime naujos vilties kitais metais.

by admin