99,66 km nuostabos ir atradimų
Gytis Skudžinskas
Danguolė Ruškienė
Padieniui – liepos 23-iąją ir 24-ąją – pajūryje pristatytos dvi fotografijos projekto „(Non) stop 90,66 km“ parodos – praeities ir nūdienos dialogas Baltijos jūros pakrantės tema.
Jas iki rugpjūčio 25-osios galima apžiūrėti Klaipėdos fotografijos galerijoje ir Girulių bibliotekos ir bendruomenės namų galerijoje. Abi parodas sujungusiame projekte tikslingai žvelgiama į unikalią erdvę, tą 90,66 km pajūrio ruožą, geografiškai išskiriantį jį iš kitų Lietuvos regionų. Erdvės specifiškumas nulemia ne tik geopolitines realijas, bet ir čionykščių žmonių mentalitetą, elgesio normas ar čia sukurtų meninių projektų estetinę raišką.
Retrospektyvoje – kopos
Girulių galerijoje veikiančią parodą bene taikliausiai būtų galima apibūdinti žodžiu „retrospektyva’. Lietuviškos fotografijos istorijoje jau įsitvirtinę autoriai ir darbai, sukurti ne mažiau kaip prieš dešimtmetį, daro šią parodą tokią puikiai pažįstamą ir savą.
Parodos muziejiškumą lemia ir konstruktyvus autorių pasirinkimas, t. y. čia demonstruojami ne tiesiog savo dėmesio objektu pasirinkę kopas ir pajūrio landšaftą, bet vienas kitą papildantys ir savitai plėtojantys kopų fotografijos žanrą autoriai.
Klaipėdos fotografijos klasikui Vaclovui Straukui ypač tinka tradicinio peizažo fotografo apibrėžimas, jo kadruose – lyrizmo ir gamtos didybės derinys. Pastarojo darbams antrina Jonas Kalvelis, per pagarbų atstumą įamžinęs unikalias gamtos vietoves.
Kazimiero Mizgirio fotografijose kopos jau daug fragmentiškes-nės ir dekoratyvesnės, bet kartu išsaugojusios ir subtilią distanciją, net išryškinančios kopų fundamentalumą, o ne smėlio trapumą. Dekoratyvumo link suka ir eksperimentuotojas Povilas Karpavičius, savo izohelijose panaikinantis fotografuojamo objekto medžiagiškumą.
Dar kitokius kopų fragmentavimo variantus pateikia klaipėdiečiai Vytas Karaciejus ir Artūras Šeštokas. Pastarųjų darbuose visai nebeaptinkama pajūrio peizažo platybė, o tiesiog gilinamasi į linijos, faktūros, šviesos ir šešėlio dermes.
Lakoniškumu ir konstruktyvumu radikaliausiai išsiskiria Audrius Zavadskis. Jo atspauduose kiekvienas smėlio centimetras paklūsta galutiniam kompoziciniam sprendimui.
Tačiau visas dekoratyvios fotografijos pastangas vėl iš naujo peržvelgti priverčia Virgilijus Šonta. Siurrealistiniai šviesos lūžiai ir kompozicinis dinamizmas vėl sugrąžina kopoms pirmapradžio ir ekspresyvaus gamtos reiškinio hiperbolę.
Gamtos kūrinių korekcijos
Tokia daugiaplanė ir kartu nuosekli ekspozicija daro tiksliai apgalvotos ir edukatyvios parodos įspūdį. Kodėl šiuo atveju pasirinktas žvilgsnis atgal ir tradicijos studijos? Kodėl pasirinkti šie autoriai, kalbamės su projekto kuratore.
Danguolė Ruškienė: Visiškai teisingai, sumanymas buvo būtent toks – supažindinti klaipėdiečius ir miesto svečius su kopų fotografija – kaip atskiru meninės fotografijos žanru. Norėjosi parodyti ne tik pačių kopų, bet ir raiškos būdų, autorinių intencijų įvairovę. Lig šiol mūsų krašte dažniausiai buvo eksponuojamos tik V.Strauko kopos. Išsamesnės parodos šia tema nebuvo, nors ji labai artima pajūrio gyventojams. Juk Kuršių nerija sudaro didesnę dalį Lietuvai priklausančio Baltijos pajūrio ruožo. Tokia idėja padiktavo ir autorių pasirinkimą. Buvo atrinkti ryškiausiai šia tema pasireiškę menininkai, kurių dauguma jau įėję į fotografijos istoriją. Šioji paroda, ko gero, nenustebins Lietuvos fotografijos žinovo, bet gali būti puiki edukacinė prie -monė besidomintiems ja.
Gytis Skudžinskas: Bet parodoje visiškai neaptinkame žmogaus atvaizdo, tik jo buvimo metonimiškus ženklus V.Šontos ir P.Karpavičiaus darbuose.
Kaip manote, kodėl fotografai linkę pasilikti už kadro?
D.R.: Be abejo, kopose žmogus buvo. Tai – ir aktai, portretai, reportažai… Tačiau tais atvejais kopos pagal svarbą tapdavo antrinėmis ar fonu fiksuojamai medžiagai. Akcentai buvo dėlioja-mi visiškai kitaip. Todėl formuojant ekspoziciją sąmoningai tokių darbų buvo atsisakyta, o pasirinkti tie kūriniai, kurių dėmesio centre yra pati kopa. Tiesa, su kitais objektais susijusios Virgilijaus Šontos kopos. Tačiau šie objektai autoriaus darbuose pateikti tarsi inkliuzai, ardantys nusistovėjusią kopų fotografijos sampratą. Todėl šioje ekspozicijoje jie yra vieni svarbiausių.
Šįkart norėjosi parodyti kopas kaip materialią medžiagą, iš kurios kuria gamta, o gamtos kūriniai, patekę į fotografo objektyvą, neretai tampa sunkiai identifikuojamomis jos korekcijomis. Būtent šios korekcijos čia ir yra svarbiausios.
Intriguojantis šuolis G.S.: Visai kitokio charakterio paroda, veikianti Klaipėdos fotografijos galerijoje. Jei pirmojoje itin ryškus retrospektyvus žvilgsnis, tai šioje labiau eksploatuojamos perspektyvinės įžvalgos. Klasikinės ir/ar modernistinės fotografijos mokyklos atstovai rėmėsi plastikos, savitos išraiškos, stiliaus plėtotėmis, o nūdienos autoriai jau mąsto visai kitokiomis meno – kaip socialinio reiškinio – kategorijomis. Vidui Biveiniui ir Marijui Bružilai dar galime taikyti nemažai tradicinių fotomeno apibūdinimo terminų, tokių kaip stilius, išraiškos ekspresija ir panašiai. Tačiau Juliaus Kuršio, Dariaus Vaičekausko ir Gyčio Skudžinsko fotografijos jau yra platesnio vizualinės kultūros lauko kodai.
Įdomu, ar didelis atrodo atotrūkis tarp šių dienų ir tradicinės fotografinės raiškos ? Ar įmanomas lygiavertis dialogas, t. y. ar fotografinės kalbos kaita nepasidarė per greita?
D.R.: Atotrūkis išties yra gana didelis. Manau, kad išlaikant chronologinę seką, aprėpiant daugiau laikotarpių ir autorių, būtų įmanomas laipsniškas priėjimas prie specialiai šiai parodai sukurtų darbų. Toks sprendimas sumažintų distanciją tarp pradinio ir galutinio taško. Tačiau parodos sumanymas diktavo kitokią formą – parodyti tai, nuo ko buvo pradėta, fragmentiškai apžvelgiant tai, kas buvo sukurta, ir pristatant tai, ką galime sukurti šiandien. Tarp pirmojo ir paskutiniojo sukurtų darbų yra beveik 40 metų laiko tarpas, kas taip pat apsunkina dialogo tarp autorių užmezgimą. Tačiau tam tikra prasme tai intriguoja, kelia klausimus ir verčia ieškoti atsakymų.
G.S.: Manau, smalsus parodų lankytojas, analizuodamas abi parodas, gali susikurti menamą trečiąją tarpinę versiją, kurioje galėtų atsidurti ir V.Šontos, ir M.Bružilos darbai, ir dar kelių autorių iš grynojo modernizmo fotografijos palikimo. Todėl tas šuolis ir neišsakymas palieka suvokėjui atvirą terpę interpretacijai ir savo naratyvo konstravimui. Personalinė parodos konstrukcija ir suvokėjo kompetencija bendrais meno klausimais nemaža dalimi nulems antrosios parodos vertinimą.
Gal galėtumėte plačiau pakomentuoti autorių darbus pastarojoje parodoje? Berods, dauguma sukurti būtent jai?
Išryškėjo socialinis aspektas D.R.: Šiai parodai buvo sukurti visų autorių darbai, išskyrus V.Biveinio. Jis eksponuoja praėjusių metų fotografijas, kurios puikiai atitiko parodos temą. Įdomu, kad nė vienas iš šiandienos autorių nepasirinko gamtos kaip savitikslio objekto.
„ Kaip minėj ai pats, čia išryškėja socialinis momentas. Kiekvienu atveju, tai ne tik reginys, bet ir reiškinys, ar net problema, verta ne tik autoriaus, bet ir visuomenės dėmesio.
Kaip erdvę veiksmui pajūrį traktuoja V.Biveinis. Paradoksalu, bet jo jaunuoliai kopas įveikia tarsi kliūtis. Taigi kopų vaidmuo čia radikaliai keičiasi. Jos – ne estetinius jausmus žadinantys objektai, o kliūtys, kurias reikia/norisi įveikti. Kaip teigė ir pats autorius, jį labiau domina žmogus, jo kūno plastika, judesys ir tą judesį sustingdanti akimirka. Taigi pajūris čia – tik fizinio vyksmo realizacijos vieta.
Gal kiek tradiciškesnė yra M.Bružilos temos interpretacija. Autoriaus sprendimas gana klasikinis, tačiau pati raiška liudija jį turint jau subrandintą savitą braižą, kuris išsiskiria iš bendro uostamiesčio menininkų konteksto. Marijus šioje parodoje pateikė subjektyvius išgyvenimus, jo paties patirtus pajūrio teritorijoje, įveikiančius kasdienybės rutiną.
D.Vaičekauskas apskritai atsisakė įprasto vaizdų fiksavimo proceso kaip vienintelio fotografijos kūrimo veiksmo. Jis savo atsakymus į temą suformulavo svetimų kūrinių perkonstravimu. Darius centimetras po centimetro išardė G.Skudžinsko fotografijas jūros tema ir iš jų sudėliojo savas vaizdinių versijas. Pagrindu imdamas realų atvaizdą, autorius kuria naują, subjektyvią realybę, išlaikančią glaudų ryšį su parodos tema.
Bendras sąvokas, veikiančias individo elgseną ir mąstymą, susidūrus su pajūrio ruožu, analizuoja J.Kuršys. Jo kūrinyje trys pagrindiniai pajūrio elementai: dangus, smėlis ir vanduo. Akcentuodamas šių skirtingų materijų medžiagiškumą, autorius bando aptikti jų ir individo, patekusio į šią zoną, abipusio poveikio santykį, transliuojantį visuomenei naujas reikšmes.
G.Skudžinskas savo objektu pasirinko persirengimo kabiną – kaip pereinamą erdvę, kurioje kartu su rūbais nusimetamos kasdienybės normos, socialiniai vaidmenys ir įgyjama teisė į savotišką laisvės atmainą – poilsį. Taigi šiam autoriui svarbus socialinio statuso atsisakymo momentas ir tam tikras individo išsilaisvinimas iš kasdienės veiklos ir visuomenės normų. Pajūrio zona darbuose tapo savotiška vaidmenų pakeitimo ar savęs išgryninimo erdve.
Akivaizdu, jog projekte „(Non) stop 90,66 km’ didelė dalis meno aistruolių ras sau artimų ir vertingų darbų, o kitokia temos traktuotė leidžia išplėsti išankstines nuostatas, patirti nuostabos akimirkas ar atrasti kitokių idėjinių rakursų. Pajūrio gyventojams rodomi bemaž jų kasdienybės atributai skatina parodos lankytojus į sau artimą aplinką pažvelgti ne tik kaip į savipakankamą duotybę, bet ir kaip į sociokultūrinių studijų objektą.
