99,66 km nuostabos ir atradimų

99,66 km nuostabos ir atradimų

Gytis Skudžinskas

Danguolė Ruškienė

Padieniui – liepos 23-iąją ir 24-ąją – pajūryje pristatytos dvi fotografijos projekto „(Non) stop 90,66 km“ parodos – praeities ir nūdienos dialogas Baltijos jūros pakrantės tema.

Jas iki rugpjūčio 25-osios galima apžiūrėti Klaipėdos fotografijos galerijoje ir Girulių bibliotekos ir bendruomenės namų galerijoje. Abi parodas sujungusiame pro­jekte tikslingai žvelgiama į unika­lią erdvę, tą 90,66 km pajūrio ruo­žą, geografiškai išskiriantį jį iš kitų Lietuvos regionų. Erdvės specifiš­kumas nulemia ne tik geopolitines realijas, bet ir čionykščių žmonių mentalitetą, elgesio normas ar čia sukurtų meninių projektų esteti­nę raišką.

Retrospektyvoje – kopos

Girulių galerijoje veikiančią pa­rodą bene taikliausiai būtų galima apibūdinti žodžiu „retrospekty­va’. Lietuviškos fotografijos isto­rijoje jau įsitvirtinę autoriai ir dar­bai, sukurti ne mažiau kaip prieš dešimtmetį, daro šią parodą tokią puikiai pažįstamą ir savą.

Parodos muziejiškumą lemia ir konstruktyvus autorių pasirinki­mas, t. y. čia demonstruojami ne tiesiog savo dėmesio objektu pa­sirinkę kopas ir pajūrio landšaftą, bet vienas kitą papildantys ir sa­vitai plėtojantys kopų fotografijos žanrą autoriai.

Klaipėdos fotografijos klasi­kui Vaclovui Straukui ypač tinka tradicinio peizažo fotografo api­brėžimas, jo kadruose – lyrizmo ir gamtos didybės derinys. Pasta­rojo darbams antrina Jonas Kal­velis, per pagarbų atstumą įam­žinęs unikalias gamtos vietoves.

Kazimiero Mizgirio fotografijose kopos jau daug fragmentiškes-nės ir dekoratyvesnės, bet kartu išsaugojusios ir subtilią distanci­ją, net išryškinančios kopų fun­damentalumą, o ne smėlio tra­pumą. Dekoratyvumo link suka ir eksperimentuotojas Povilas Kar­pavičius, savo izohelijose panai­kinantis fotografuojamo objekto medžiagiškumą.

Dar kitokius kopų fragmentavimo variantus pateikia klaipė­diečiai Vytas Karaciejus ir Artū­ras Šeštokas. Pastarųjų darbuose visai nebeaptinkama pajūrio pei­zažo platybė, o tiesiog gilinama­si į linijos, faktūros, šviesos ir še­šėlio dermes.

Lakoniškumu ir konstrukty­vumu radikaliausiai išsiskiria Au­drius Zavadskis. Jo atspauduo­se kiekvienas smėlio centimetras paklūsta galutiniam kompozici­niam sprendimui.

Tačiau visas dekoratyvios fo­tografijos pastangas vėl iš nau­jo peržvelgti priverčia Virgilijus Šonta. Siurrealistiniai šviesos lū­žiai ir kompozicinis dinamizmas vėl sugrąžina kopoms pirmapra­džio ir ekspresyvaus gamtos reiš­kinio hiperbolę.

Gamtos kūrinių korekcijos

Tokia daugiaplanė ir kartu nuose­kli ekspozicija daro tiksliai apgal­votos ir edukatyvios parodos įspū­dį. Kodėl šiuo atveju pasirinktas žvilgsnis atgal ir tradicijos studi­jos? Kodėl pasirinkti šie autoriai, kalbamės su projekto kuratore.

Danguolė Ruškienė: Visiškai teisingai, sumanymas buvo bū­tent toks – supažindinti klaipė­diečius ir miesto svečius su ko­pų fotografija – kaip atskiru me­ninės fotografijos žanru. Norėjosi parodyti ne tik pačių kopų, bet ir raiškos būdų, autorinių intencijų įvairovę. Lig šiol mūsų krašte daž­niausiai buvo eksponuojamos tik V.Strauko kopos. Išsamesnės pa­rodos šia tema nebuvo, nors ji la­bai artima pajūrio gyventojams. Juk Kuršių nerija sudaro didesnę dalį Lietuvai priklausančio Balti­jos pajūrio ruožo. Tokia idėja pa­diktavo ir autorių pasirinkimą. Buvo atrinkti ryškiausiai šia tema pasireiškę menininkai, kurių dau­guma jau įėję į fotografijos istori­ją. Šioji paroda, ko gero, nenuste­bins Lietuvos fotografijos žinovo, bet gali būti puiki edukacinė prie -monė besidomintiems ja.

Gytis Skudžinskas: Bet paro­doje visiškai neaptinkame žmo­gaus atvaizdo, tik jo buvimo metonimiškus ženklus V.Šontos ir P.Karpavičiaus darbuose.

Kaip manote, kodėl fotografai linkę pasilikti už kadro?

D.R.: Be abejo, kopose žmo­gus buvo. Tai – ir aktai, portretai, reportažai… Tačiau tais atvejais kopos pagal svarbą tapdavo an­trinėmis ar fonu fiksuojamai me­džiagai. Akcentai buvo dėlioja-mi visiškai kitaip. Todėl formuo­jant ekspoziciją sąmoningai to­kių darbų buvo atsisakyta, o pasi­rinkti tie kūriniai, kurių dėmesio centre yra pati kopa. Tiesa, su ki­tais objektais susijusios Virgilijaus Šontos kopos. Tačiau šie objektai autoriaus darbuose pateikti tarsi inkliuzai, ardantys nusistovėjusią kopų fotografijos sampratą. To­dėl šioje ekspozicijoje jie yra vieni svarbiausių.

Šįkart norėjosi parodyti kopas kaip materialią medžiagą, iš ku­rios kuria gamta, o gamtos kūri­niai, patekę į fotografo objektyvą, neretai tampa sunkiai identifikuo­jamomis jos korekcijomis. Būtent šios korekcijos čia ir yra svarbiau­sios.

Intriguojantis šuolis G.S.: Visai kitokio charakterio paroda, veikianti Klaipėdos fo­tografijos galerijoje. Jei pirmojoje itin ryškus retrospektyvus žvilgs­nis, tai šioje labiau eksploatuoja­mos perspektyvinės įžvalgos. Kla­sikinės ir/ar modernistinės foto­grafijos mokyklos atstovai rėmė­si plastikos, savitos išraiškos, sti­liaus plėtotėmis, o nūdienos au­toriai jau mąsto visai kitokiomis meno – kaip socialinio reiškinio – kategorijomis. Vidui Biveiniui ir Marijui Bružilai dar galime taikyti nemažai tradicinių fotomeno api­būdinimo terminų, tokių kaip sti­lius, išraiškos ekspresija ir pana­šiai. Tačiau Juliaus Kuršio, Dariaus Vaičekausko ir Gyčio Skudžinsko fotografijos jau yra platesnio vizu­alinės kultūros lauko kodai.

Įdomu, ar didelis atrodo ato­trūkis tarp šių dienų ir tradicinės fotografinės raiškos ? Ar įmanomas lygiavertis dialogas, t. y. ar foto­grafinės kalbos kaita nepasidarė per greita?

D.R.: Atotrūkis išties yra ga­na didelis. Manau, kad išlaikant chronologinę seką, aprėpiant daugiau laikotarpių ir autorių, būtų įmanomas laipsniškas pri­ėjimas prie specialiai šiai parodai sukurtų darbų. Toks sprendimas sumažintų distanciją tarp pradi­nio ir galutinio taško. Tačiau pa­rodos sumanymas diktavo kitokią formą – parodyti tai, nuo ko bu­vo pradėta, fragmentiškai apžvel­giant tai, kas buvo sukurta, ir pri­statant tai, ką galime sukurti šian­dien. Tarp pirmojo ir paskutiniojo sukurtų darbų yra beveik 40 me­tų laiko tarpas, kas taip pat apsun­kina dialogo tarp autorių užmez­gimą. Tačiau tam tikra prasme tai intriguoja, kelia klausimus ir ver­čia ieškoti atsakymų.

G.S.: Manau, smalsus paro­dų lankytojas, analizuodamas abi parodas, gali susikurti me­namą trečiąją tarpinę versiją, ku­rioje galėtų atsidurti ir V.Šontos, ir M.Bružilos darbai, ir dar kelių autorių iš grynojo modernizmo fotografijos palikimo. Todėl tas šuolis ir neišsakymas palieka su­vokėjui atvirą terpę interpreta­cijai ir savo naratyvo konstravi­mui. Personalinė parodos kons­trukcija ir suvokėjo kompetencija bendrais meno klausimais nema­ža dalimi nulems antrosios paro­dos vertinimą.

Gal galėtumėte plačiau pako­mentuoti autorių darbus pasta­rojoje parodoje? Berods, daugu­ma sukurti būtent jai?

Išryškėjo socialinis aspektas D.R.: Šiai parodai buvo sukur­ti visų autorių darbai, išskyrus V.Biveinio. Jis eksponuoja pra­ėjusių metų fotografijas, ku­rios puikiai atitiko parodos te­mą. Įdomu, kad nė vienas iš šiandienos autorių nepasirinko gamtos kaip savitikslio objekto.

„ Kaip minėj ai pats, čia išryškėja socialinis mo­mentas. Kiekvienu atveju, tai ne tik reginys, bet ir reiškinys, ar net problema, verta ne tik autoriaus, bet ir visuomenės dėmesio.

Kaip erdvę veiksmui pajūrį traktuoja V.Biveinis. Paradoksalu, bet jo jaunuoliai kopas įveikia tar­si kliūtis. Taigi kopų vaidmuo čia radikaliai keičiasi. Jos – ne este­tinius jausmus žadinantys objek­tai, o kliūtys, kurias reikia/nori­si įveikti. Kaip teigė ir pats auto­rius, jį labiau domina žmogus, jo kūno plastika, judesys ir tą jude­sį sustingdanti akimirka. Taigi pa­jūris čia – tik fizinio vyksmo reali­zacijos vieta.

Gal kiek tradiciškesnė yra M.Bružilos temos interpretacija. Autoriaus sprendimas gana kla­sikinis, tačiau pati raiška liudija jį turint jau subrandintą savitą braižą, kuris išsiskiria iš bendro uos­tamiesčio menininkų konteksto. Marijus šioje parodoje pateikė su­bjektyvius išgyvenimus, jo paties patirtus pajūrio teritorijoje, įvei­kiančius kasdienybės rutiną.

D.Vaičekauskas apskritai atsi­sakė įprasto vaizdų fiksavimo pro­ceso kaip vienintelio fotografijos kūrimo veiksmo. Jis savo atsaky­mus į temą suformulavo svetimų kūrinių perkonstravimu. Darius centimetras po centimetro išardė G.Skudžinsko fotografijas jūros tema ir iš jų sudėliojo savas vaiz­dinių versijas. Pagrindu imdamas realų atvaizdą, autorius kuria nau­ją, subjektyvią realybę, išlaikančią glaudų ryšį su parodos tema.

Bendras sąvokas, veikiančias individo elgseną ir mąstymą, susi­dūrus su pajūrio ruožu, analizuoja J.Kuršys. Jo kūrinyje trys pagrin­diniai pajūrio elementai: dangus, smėlis ir vanduo. Akcentuoda­mas šių skirtingų materijų me­džiagiškumą, autorius bando ap­tikti jų ir individo, patekusio į šią zoną, abipusio poveikio santykį, transliuojantį visuomenei naujas reikšmes.

G.Skudžinskas savo objek­tu pasirinko persirengimo kabi­ną – kaip pereinamą erdvę, ku­rioje kartu su rūbais nusimeta­mos kasdienybės normos, socia­liniai vaidmenys ir įgyjama teisė į savotišką laisvės atmainą – poil­sį. Taigi šiam autoriui svarbus so­cialinio statuso atsisakymo mo­mentas ir tam tikras individo išsi­laisvinimas iš kasdienės veiklos ir visuomenės normų. Pajūrio zona darbuose tapo savotiška vaidme­nų pakeitimo ar savęs išgrynini­mo erdve.

Akivaizdu, jog projekte „(Non) stop 90,66 km’ didelė dalis meno aistruolių ras sau artimų ir ver­tingų darbų, o kitokia temos trak­tuotė leidžia išplėsti išankstines nuostatas, patirti nuostabos aki­mirkas ar atrasti kitokių idėjinių rakursų. Pajūrio gyventojams rodomi bemaž jų kasdienybės atri­butai skatina parodos lankyto­jus į sau artimą aplinką pažvelgti ne tik kaip į savipakankamą duo­tybę, bet ir kaip į sociokultūrinių studijų objektą.

by admin