A.Butkaus – prūsiški genai

A.Butkaus – prūsiški genai

Valerija Lebedeva

Atšventęs 70-metį lietuvių liaudies ir Mažosios Lietuvos muzikos instrumentų restauratorius Antanas Butkus dirba ne dėl laipsnių ir vardų, o dėl vidinio poreikio. Jo valdos – Klaipėdos universiteto Menų fakulteto liaudies instrumentų laboratorija – primena muziejų. Esminis skirtumas – laboratorijoje „gimusius“ bei laikinai priglaustus instrumentus galima ir reikia liesti.

A.Butkus – reto universalumo profesionalas, vienodai kruopščiai talkinęs liaudiškų šokių kolektyvams kaip vadovas ir muzikas, tyrinėjęs skurdžius lietuviškos instrumentologijos istorinius šaltinius, studijavęs akustikos dėsningumus ir šiuos taikęs instrumentų gamyboje. Unikalios žinios leido mokslinės rekonstrukcijos metodu atgaivinti archajiškus Mažosios Lietuvos instrumentus – psalteriumą, kankles-arfą, ragus, trimitą, būgną.

Platus interesų spektras dažnai tampa kliūtimi asketiškam susitelkimui į vieną veiklą, tad mokslinę monografiją, skirtą gausiems savo atradimams, A.Butkus rašo nebe pirmą dešimtmetį, tuo pat metu tėviškai rūpestingai keldamas naujam gyvenimui laiko naštos pažymėtus senuosius instrumentus.

Prireikė naujos birbynės

– Sakote, restauratoriaus darbas sunkus. Kokiomis aplinkybėmis jį pasirinkote? – teiravomės A.Butkaus.

– Esu profesionalus muzikos pedagogas, ansamblių vadovas. Turėjau daug kolektyvų – „Žilviną“, „Disvitį“, „Vikridą“, su kuriais esu išmaišęs pusę pasaulio. Kartą išėjo taip, kad prireikė naujos birbynės, medinis instrumentėlis juk neamžinas. Pats ir pasidariau. Tai buvo 1977-aisiais. Po metų čia, tuometės Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose, prorektoriaus V.Jakelaičio bei Liaudies muzikos katedros įkūrėjo ir vedėjo A.Vyžinto rūpesčiu įkūrėme liaudies instrumentų laboratoriją. Na, ir prasidėjo… Laboratorijoje buvo kuriami ir taisomi visi žinomi lietuvių liaudies muzikos instrumentai: tabalai, birbynės, skudučiai, kanklės.

Daug ką dariau intuityviai. Mano paties biografinė istorija gana įdomi: dukrą iš nuojautos pakrikštijau Deimena, o Deimena yra upė Mažojoje Lietuvoje. Anūkė – Elzė, nuo Gilijos, o Deimena įteka į Giliją… Gal viskas susiję, gal genuose šitaip, gal ankstesniuose gyvenimuose buvau būras ar prūsas, ne be reikalo domiuosi prūsų kalba, – mosteli į prūsų kalbos žodyną ant varstoto. – Natūraliai ėmiau studijuoti Mažosios Lietuvos instrumentarijaus graviūrėles, kur tik jų aptikdavau. Rezultatus aprašiau mokslinėse publikacijose. O mano darytų instrumentų yra Rusnėje, Šilutėje, Nidoje, Kaune, Vilniuje, Kanadoje… Jų, savo išglostytų, negaliu parduoti, tad dažniausiai dovanoju.

– Daryti naujus instrumentus, spėju, yra visai kas kita nei restauravimas?

– Turiu daug ruošinių… Esu pradėjęs psalteriumą ir Mažosios Lietuvos kankles; reikia užbaigti mano jauniausiojo sūnaus, menotyros mokslų daktaro, architekto, prieš 20 metų pradėtas kankles. Bet per trumpos rankos: dar sodyba, dar šiek tiek parašinėju – bandau monografiją rašyti, labai jau su ja užsitęsė… Žinote ką, pašnekam trimis klausimais. Pirma, kas yra laimė? Paklauskite manęs, ar aš esu laimingas?

Daro, kas prie širdies

– Matau, kad esate.

– Žinote dėl ko? Nes dariau, kas man buvo prie širdies. Šiandien štai nenorėjau skaptuoti kokių nors kanklių, tai derinau birbynę. Ačiū Dievui, turėjau gerus viršininkus, labai supratingus, nes matė, kad mano auroje yra kažkas tokio… Nenoriu savęs garsiai įvardyti kūrėju, bet vis dėlto. Antra, koks gyvenimo tikslas? Padaryti tai, ką užsibrėžei. Aš, aišku, nepasodinau kokios palmių giraitės, bet gimsta anūkai – auga graikiniai riešutai, persikai, abrikosai. Štai ir dabar, per mano jubiliejų, visa giminė sodyboje susirinkę sodinome, tręšėme… O kas yra gyvenimo džiaugsmas? Jeigu matai pašnekovo akių blizgesį, štai ir jis!

– Tikriausiai asmeninis dėmesys amžinosioms vertybėms praverčia dirbant su trapiais muzikos instrumentais, kurių tarnystės laikas ne toks jau ilgas, bet paveikumas ir istorinė vertė – didžiulė?

– Taip, gauni sukiužusį, suėstą kandžių, kirvarpų… Pirmiausia darai viską, kad laikytųsi tie balseliai. Nežinau, kiek teisybės, bet sakoma, kad Baltijos šalyse esu vienintelis, kuris restauruoja fisharmoniją. Ši yra Stasio Šimkaus konservatorijos – turiu užbaigti iki diplomantų išleistuvių, – rodo solidžią laboratorijos dalį užimantį seną instrumentą. – Ją man „pripiršo“ nuostabus bičiulis Adolfas Kundrotas, vienas iš geriausių fortepijonų derintojų. Tai, ką dabar matote, jau yra prekinė išvaizda. Pusė metų praėjo, kol atitaikiau buvusią medžio spalvą – tikra buvo išlikusi vienintelėje vietoje, kuri buvo dangčiu uždengta…

Kai buvau Čikagoje apsistojęs jėzuitų kurijoje, koridoriuje pastebėjau dėžę. Supratau, kad čia – fisharmonija. Uždėjau ranką – mano. Parsivežiau ją. Yra įdomių sutapimų: mano senelis gyveno ir apsivedė Čikagoje, o toji fisharmonija, kuri dabar mano miegamajame stovi, pačioje pradžioje stovėjo Byčporte, pirmosios lietuvių išeivijos bangos medinėje bažnytėlėje, kur 1910 metais mano senelį sutuokė, o 1912-aisiais mano tėvelį pakrikštijo. O jeigu stovėjo, gal ja kas tuo metu grojo? Aš ir pats kartais paskambinu kokią nors šansonetę… Pabandau suimprovizuoti kokią nors polifoniją, bet rankos sugrubusios, tai tik anūkus pajuokinu.

Kol išglostai, išglamonėji…

– Kiek fisharmonijų teko restauruoti?

– Šita yra jau 12-oji. Pradedi nuo pradžių pradžios: dumplės, mechanika. Čia viskas taip subtilu, – sako liesdamas instrumentą, spausdamas liežuvėlius.

– Ar visus savo padarytus ir restauruotus instrumentus esate suskaičiavęs?

– Ne, neįmanoma, jokios apskaitos nevedžiau. Kažkada su profesore Daiva Kšaniene buvome apytikriai suskaičiavę, kiek Mažosios Lietuvos instrumentų, kiek birbynių… Birbynes meistravau ir ruošinių labai daug turiu, bet vienintelė buvo tikrai pasisekusi – pati pirmoji. Paskui padariau dar apie dvi dešimtis; jos geros, bet saviveiklinio lygio, o iki profesionaliosios kokybės neužteko žinių ar patyrimo. Taigi birbynių nebedarysiu. Technikos nemėgstu; viską darau rankelėmis. Kol išglostai, kol išglamonėji tą medieną…

– Mažosios Lietuvos instrumentarijaus tyrimai – didelis jūsų asmeninis darbas. Ar vadinatės mokslininku?

– Esu dalyvavęs daugybėje konferencijų užsienyje, ten mane vadino profesoriumi. Gyniausi, kad nesu, bet, sako, tokio lygmens dalykus tik būdamas profesorius gali padaryti. Aš neturiu jokio mokslinio vardo, man jo nereikia. Pakanka, kad vaikai ir anūkai myli, ir bendradarbiai šiek tiek gerbia, – šypsosi. – O pasigirti norėčiau nebent tuo, kad pirmasis Lietuvoje sudariau Mažosios Lietuvos tyrinėtojų genealoginį medį nuo pat pirmųjų šaltinių, nuo Jono Bretkūno ir taip toliau, iki pat mano kuklios pavardėlės. Va, žiūrėkite, ant sienos psalteriumas, trimitas, kerdžiaus ragas ir didžioji Klaipėdos krašto piemens dūda – net akademikas Macievskis iš Peterburgo nustebo pamatęs, kad ji su skylute, nieko panašaus niekur nebuvo regėjęs, o Mažojoje Lietuvoje tai buvo.

Visko išmokė poreikis

– Ar mėginote nusakyti Mažosios Lietuvos tradicinės muzikos skambesį?

– Keblus, bet nepaprastai įdomus dalykas. Orkestrų Mažojoje Lietuvoje, kitaip nei dabar populiarinama, nebuvo. Kanklės – individualus dalykas. Autentiškos dešimtstygės septynstygės kanklelės, susodinus 10 mergelių, nedera tarpusavyje, nes iš esmės yra primityvaus derinimo. Tai kokie gi ansambliai? Ir Mažosios Lietuvos dainose, kurių šitiek ištyrinėta ir užrašyta, apie jokį ansamblį nėra kalbos.

Psalmėms pritarti skirtas psalteris (psalteras), arba psalteriumas, žydų instrumentas, šių perimtas iš Egipto. Psalterį kūriau trejus metus. Jis turi dešimt vienodų stygų – diapazonui nustatyti reikėjo palyginti šimtus psalmių…

Akustikos, fizikos, mechanikos dalykų muzikos technikume niekas nemokė – visko išmokė poreikis. Šešis kartus važiavau į tuometį Leningradą: kiek arielkos nuvežiau, kad gaučiau tekinimo stakles iš gamyklos pagal tuomet įteistiną pareigą padėti aukštosioms mokykloms. Kiek lumzdelių, birbynėlių, visokių detalių ištekinta!.. O kalbant apie muzikinę akustiką – nenoriu drąsiai sakyti, bet gal amžius leidžia man būti nekukliam, – ko gero, vienintelis Lietuvoje restauruoju muzikos instrumentus moksliniais pagrindais. Nedarau geldų ar dėžių, pavadinamų instrumentais. Pirmiausia išstudijavau klasikinius: kaip formuojasi akustinė arka, kokia virpesių amplitudė, o tai mokslų mokslai, teisybę laboratorijose nustato, aš gi tiesiog bandžiau apibendrinti ir sudėti į instrumentą. O rezultatą lemia rankos šiluma – neįdėsi jos, nemylėsi, nieko nebus. Yra kas darė pagal mano brėžinius – neskamba, tarsi stygos prie stalo būtų prikaltos.

– Turite mokinių?

– Turėjau. Arba išmirė, arba nuėjo kitais keliais. Sūnus bandė užsikabinti, bet kiti interesai buvo stipresni. Bet kas ateina ko paklausti – viską papasakoju, nėra taip, kad meistras ir numirs su savo žiniomis. Ir dar – matot, mano instrumentai kokios spalvos? – auksinio atspalvio nupoliruotą medieną rodo A.Butkus. – Pats ruošiu organinį laką, šelaką: tirpdai dervos kristalus, išgauni konsistenciją, tada užtepi septynis sluoksnius, su žibaliuku nupoliruoji, vėl lakuoji, poliruoji, paskui šlifavimas, gliancavimas… Pirmiausia instrumentas, kaip ir moteris, turi būti išpuoselėtas.

Vizitinė kortelė

A.Butkus gimė 1943 m. birželio 6 d. Alksnėnų kaime Plungės valsčiuje. Augo Lipkių kaime (šiuo metu – Šilutės plentas).

Baigė tuometę S.Šimkaus muzikos mokyklą Klaipėdoje, J.Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą bei Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetus.

Dirbo Klaipėdos miesto Kultūros skyriuje, Kultūros rūmų meno vadovu, A.Venclovos pedagoginėje mokykloje (šiuo metu – Klaipėdos kolegija), vadovavo įvairiems kolektyvams ir grojo juose, dėstė muzikos disciplinas Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Liaudies muzikos katedroje.

Šeima: A.Butkaus žodžiais, jų „šeimos direktorė – Joana, vaikai: Virgilijus – technokratas, Deimena – pedagogė logopedė, Tomas – mokslininkas, architektas urbanistas. Ir penki anūkai“.

by admin