A.Kuklys: „Iš tiesų esu kuklus“

A.Kuklys: „Iš tiesų esu kuklus“

Pavasariop šventęs 60-ąjį gimtadienį kretingiškis rašytojas Algis Kuklys džiaugėsi, kad jubiliejaus proga jam pavyko paleisti į pasaulį trečiąjį romaną „Apokalipsė“, o Kretingos M.Valančiaus biblioteka paruošė solidžią jo bibliografiją. Taip pat dėkingas klaipėdiečiui kolegai Clandestinui, kuris Kaliningrade (Rusija) išleido nedidelę jo novelių knygelę „Vyras su beždžionėle“. Ji jau 18-oji per 20 kūrybos metų – yra parašęs ir išleidęs novelių, eilėraščių, apybraižų rinkinių. Penktadienį 16.30 val. Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Pempininkų filiale autorius surengs savo kūrybos vakarą. Užbėgdami už akių rašytoją paklausėme:

– Ką šiuo metu rašote?

– Nemėgstu atskleisti savo kortų iš anksto, todėl atsakysiu lakoniškai. Ant rašomojo stalo guli naujo romano rankraštis, o stalčiuje turiu sąsiuvinį, kuriame užrašinėju publicistinius eseistinius apmąstymus.

– Kaip pats vertinate tai, ką rašote ir parašėte, – sau esate griežtas kritikas ar atlaidus?

– Kiekvienai pelėdai yra gražūs jos pačios vaikai… Vis dėlto, kai palyginu savo noveles su kitų rašytojų kūryba, tai nemanau, kad jos atrodo prastesnės. Tiesiog apie „grandus“ sukinėjasi palankūs jiems „trimitininkai“, kurie pastaruosius labai išliaupsina. O aš sėdžiu provincijoje ir su „trimitininkais“ Vilniuje negeriu stiprios kavos… Beje, mano pirmoji novelių knyga „Keleiviai“ 1989-aisiais buvo palankiai sutikta. Apie tai byloja rašytojų J.Kunčino ir J.Apučio recenzijos. O jie bet ko negirdavo ir ne apie kiekvieną rašydavo. Tačiau, nors ir keista, kai kurie kolegos į mano kūrybą žiūri labai subjektyviai. Tai nereiškia, kad sau nesu kritiškas. Kol parašau novelę arba romaną, sugadinu daug nervų ir dar daugiau popieriaus. Iš tiesų esu kuklus rašytojas. Bet laikas parodys, ko verti mano ir mano kolegų darbeliai.

– Ar rūpi, kaip jūsų kūrinius vertina kiti?

– Tie provincijos skaitytojai (o jie skaito daug), palankiai vertinantys mano knygas, visada klausia: ką naujo parašiau, apie ką bus kita knyga. Tai, be abejo, yra moterys, nes vyrai skaito nedaug, arba vaizduoja itin išrankius skaitytojus, orientuojasi tik į kanonizuotus autorius.

Manau, jog tą patį daro ir kritikai, ir knygų leidėjai. Kita vertus, dabar knygų netrūksta, tai – ne sovietmetis. Bet profesionalių lietuvių rašytojų nėra daug. Ypač tų, kurie pasiekė neblogą meninį lygį. Suma sumarum: galiu teigti, kad provincijoje knygos dar skaitomos, bet kas bus ateityje – ponas Dievas žino. Gal civilizuotame, superšiuolaikiniame pasaulyje išnyks rašytojo profesija, kaip išnyko sakalininko, taurininko ir kitos. Užteks vadybininkų, seimūnų ir ekstrasensų. Svarbiausia, kad neišnyktų visa civilizacija, nes jų Žemėje jau buvo ne viena.

Klausinėjo Rita Bočiulytė

by admin