A. Miežis: „Einu ieškoti“
 |
| A.Miežio paveikslas „Space is the Place“. |
Rita BOČIULYTĖ
„Einu ieškoti“ – taip kretingiškis tapytojas Andrius Miežis pavadino savo tapybos parodą, kuri visą rugsėjį veikia uostamiesčio „Parko galerijoje“. Per vernisažą dailininkas pristatė ir pirmąjį savo tapybos katalogą, išleistą Kaune.
Ketvirtą dešimtį perkopęs parodos autorius šia darbų ekspozicija (taip pat ir katalogu, kuriame – pastarųjų trejų metų darbai) tarsi apibendrina naujausius savo kūrybinius ieškojimus. „Einu ieškoti… Kaskart tapydamas. Einu per brūzgynus, į tam tikrą avantiūrą – ar surasiu rezonansą, ar suskambės paveikslai?..“ – sakė tapytojas.
Žvilgtelėjus į jo, kaip tapytojo, karjeros pradžią, matyti, kad būta visko… Vilniuje gimė, mokėsi, studijavo architektūrą, dvejus metus dirbo Nacionaliniame dramos teatre dailininku apipavidalintoju. Lūžis įvyko 1992-aisiais. Tai riba, ženklinanti ne vieną pokytį dailininko gyvenime. Tais metais vedė ir su žmona Lolita atvažiavo gyventi į Kretingą. Čia jų porą papildė dar viena – dukra Fausta ir sūnus Gabrielius.
A.Miežis dailės parodose pradėjo dalyvauti irgi 1992-aisiais. Nuo tol – laisvas menininkas. Na, gal išskyrus 1998-1999 metus, kai Pranciškonų gimnazijoje 10-12 klasėms dėstė meno istoriją. Bet šiaip visą tą laiką tapė, vis giliau brisdamas į siur- ir hiper- realizmą, ieškodamas savo nišos ir savęs. Surengė autorines parodas Kaune, Vilniuje, Kretingoje, Klaipėdoje, jo paveikslai buvo eksponuojami Danijoje, Italijoje, Vokietijoje, Suomijoje, JAV.
Klaipėdoje pirmoji A.Miežio paroda vyko 2001-aisiais. Tuomet mūsų uostamiestis čia džiaugsmingai atrado jo šamanišką tapybą. A.Miežio darbai nenuvilia ir dabar. Jie tarsi viesulas – permainingi ir nenuspėjami, teikiantys estetinį pasigėrėjimą, stebinantys, o kai kurie netgi gluminantys. Tai stipriaspalvė, gana dekoratyvi, džiazuojanti, ironiška, nestandartinį mąstymą ir interpretacijas kurstanti tapyba. Autorius sėkmingai įrodinėja, kad siurrealizmas gali būti gana harmoningas, smagiai dekoratyvus ir prasmingai eklektiškas.
Abstraktūs vaizdai, nereali erdvė, ryškus maksimalizmas, daugiakryptė egzistencializmo tematika dominuoja tapytojo darbuose. 15-oje parodos paveikslų lanksčiai persipina metafizinės tendencijos, filosofinės potekstės, dekoratyvumas ir stilizacija, subtilus lyrizmas, ironija ir švelnus groteskas. Spalvų ryškumas ir intensyvumas kūriniams suteikia optimizmo, gyvumo, žavaus linksmumo. „Rojaus sodo muitinę“ specialiai nutapiau „rožine“ ir „salotine“ spalvomis, – komentavo tapytojas. – Kičinės tokios, betgi blogų spalvų nėra. Jos man asocijuojasi su kažkuo saldžiu, netgi tam tikru hedonizmu. Kaip Felinis sakė, – gyvenimas kartu yra ir juokingas, ir tragiškas. Gal tragikomiškas? Taip ir mano darbai – kažkur per vidurį, nes viskas yra diskusijos objektas, susitarimo reikalas.“
Ornamentinė piktografija, magnetizuojantis dekoratyvumas, statiška kompozicija, architektūriška vaizdo perspektyva ir lyriškos jo deformacijos, be galo stiprus erdvės pojūtis, hiperrealistinė tapybos maniera – tokia A.Miežio tapyba. Rafinuota, skoninga, šmaikšti, ironiška, teigianti gyvenimo pilnatvę. Nukelianti žiūrovą į nenatūralią bei kupiną paslapčių erdvę. Labiau provokuojanti mąstymą nei emocijas. Bet ir joms neleidžianti užsnūsti.
