A.Milinio teatre – tragikomiška dviejų žmonių istorija

A.Milinio teatre – tragikomiška dviejų žmonių istorija

Benamiai, kūrybinio darbo išsiilgę Klaipėdos dramos teatro aktoriai ieško nišų, kur galėtų realizuoti savo kūrybinius sugebėjimus. Ir randa. Viena iš tokių – Antano Milinio teatras, ką tik pristatęs jo vadovo režisuotą premjerą.

Jūratė Grigaitienė

Jaunieji aktoriai glaudžiasi Pilies teatre pas režisierių A.Vizgirdą, o vyresniosios kartos aktoriams užsitęsusią kūrybinę „žiemą“ padeda išgyventi teatro pedagogas ir režisierius A.Milinis. Neseniai pralaimėjęs aršią kovą dėl vaikų ir jaunimo teatro „Aušra“ išlikimo savarankišku dariniu ir pats tapęs savotišku įnamiu, režisierius pasiryžęs įkurti miesto centre alternatyvųjį privatų kamerinį teatrą, kuriame vaidintų ir kurtų tik profesionalai.

Šiuolaikinės latvių dramaturgės Marės Zalytės „Žemės mokestis“ – tai jau antras A.Milinio teatro spektaklis, kuriame gvildenami sudėtingi dviejų žmonių – vyro ir moters tarpusavio santykiai. Pagrindinius vaidmenis jame sukūrė Klaipėdos dramos teatro aktoriai Jūratė Jankauskaitė ir Aleksandras Šimanskis.

Siužeto vingiais

Painus spektaklio siužeto kamuolys vyniojamas palengva, išlaikoma beveik detektyvinė intriga, todėl iki pat spektaklio pabaigos žiūrovams kyla daug mįslingų klausimų. Spektaklyje atsiveria sovietinio režimo suluošintų dviejų žmonių likimai, atvirai kalbama apie vyresniosios kartos sudužusias iliuzijas ir negebėjimą taikstytis su žiauria gyvenimo realybe. Iš namų neišeinančios ligotos pensininkės Zentos (akt. J.Jankauskaitė) gyvenimas toks atgrasus ir beviltiškas, kad moteris prasmę mato meksikietiškose muilo operose, išgyvendama filmo herojų siužeto vingius stipriau nei savo pačios nepasisekusį gyvenimą. Paradoksas, bet Zentos televizorius sugedęs ir nesibaigiančio serialo tęsinius jai kasdien pasakoja namo šeimininkas Hermanis, už šią paslaugą iš galą su galu vos suduriančios moteriškės kaskart nuplėšdamas po vieną latą. Paskutinius meilės likučius ji dalijasi ne su greta esančiu gyvu žmogumi, bet su katinėliu, meiliai šaukiamu Pirštinaite, kuris, kaip paaiškėja vėliau, yra lakios vaizduotės vaisius.

Hermanis (akt. A.Šimanskis) po tremties Sibire grįžta į gimtąją Lat-viją ir, atgavęs tėvų žemę, pragyvena su Zenta santuokoje daug metų, savaip ją mylėdamas ir iki senatvės laukdamas supratimo, švelnumo ir užuojautos. Tremtis paliko gilius randus vyro sieloje bei suformavo atšiaurų, atsargų, be galo šykštų, paranojiškos baimės dėl savo sukiužusio namelio ir žemės lopinėlio kamuojamą individą.

Režisūros vilkduobės?

Spektaklio „Žemės mokestis“ audinyje įpinta daug dramatiškų, sunkiai blaiviu protu suvokiamų siužetinių linijų, todėl labai lengva nuslysti vaidmens paviršiumi, tačiau aktoriai su didžiule aistra ir meile kovoja už savo kuriamus personažus. Ne kartą iki ašarų spektaklio metu susigraudinę A.Šimanskis ir J.Jankauskaitė, suteikia savo vaidmenims ne koktaus sentimentalumo, bet krištolinio skaidrumo. Ilgai slėpta dviejų aktorių kūrybinė energija, temperamentas, emocijos spektaklyje trykšte trykšta, veržiasi per kraštus, jaudindami žiūrovus.

Tačiau daugybe tragiško likimo lūžių ir įvykių paženklinti personažai ne visada geba juos tinkamai scenoje suvokti ir įvertinti. Kartais veikėjams pritrūksta gilaus vidinio „stop“ kadro. Pavyzdžiui, Hermanis po daug metų sužinojęs, kad tėvų žemėje, po namo langais užkastas nekenčiamas stribas, suviliojęs jo mylimąją, manyčiau, per lengvai priima baisią žinią. Zenta keliose vietose per daug kietai, tiesmukiškai ir ne visai adekvačiai reaguoja į likimo smūgius. Taip ir lieka mįslė, kodėl spektaklio pabaigoje paaiškėja, kad gyvybiškai reikalingas Zentos televizorius vis dėlto visą laiką buvo veikiantis ir ji tai žinojo, o katinui pirktus neva vitaminus išgėrę Anapilin iškeliauja ne tik Hermanis, bet ir jo visą gyvenimą „nekentusi“ buvusi žmona? Ar tai dramaturgijos spragos, ar režisūros vilkduobės?

Didžiausia vertybė – aktoriai

Spektaklis neįvilktas į šiandien taip madingą išradingų koncepcijų ir metaforų rūbą. Didžiausia pastatymo vertybė – aktorių vaidyba, emocionaliai ir nuoširdžiai papasakota dramatiška dviejų žmonių gyvenimo istorija.

Tik kelias dešimtis žiūrovų talpinanti, deja, jau buvusi „Aušros“ teatro salė – mažutė, todėl labai jauki, sukurianti namų, šeimos teatro atmosferą. Scenografija – Zentos kambarys užkaltais langais, su viena kita brangia relik-

vija iš to kito „sotaus“ gyvenimo jaunystėje – byloja apie skurdžią, pusbadžiu gyvenančio šiandienio pensininko egzistenciją. Kamerinio teatro erdvė suponuoja aktorinės išpažinties galimybę. Aktoriai J.Jankauskaitė ir A.Šimanskis scenoje spinduliuoja šilumą, skleidžia teigiamus fluidus, kompensuodami kai kuriuos vaidybos ir režisūros trūkumus.

Šiandien žmonės išsiilgę bendravimo, buvimo kartu, nuoširdumo, todėl privataus, beveik namų teatro atsiradimas Mažvydo alėjoje – labai sveikintinas dalykas. Beveik neabejoju, kad ateityje A.Milinio teatras miesto centre turės savo veidą, savo publiką, savo dramaturgiją ir savo kūrėjus.

by admin