A.Ostašenkovas: tai, ką išgyven(a)i
Gegužės 17-ąją Klaipėdos fotografijos galerijoje atidaryta šiauliečio fotomenininko Aleksandro Ostašenkovo personalinė paroda „Būsenos“ (2003–2013). Tai autoriaus asmeninės, subjektyvios ir bendražmogiškos būsenos, jausmai, įvairiomis užuominomis ar tiesioginėmis replikomis išsiskleidžiantys jaukaus formato fotografijos lakštuose.
Danguolė Ruškienė
Naujausia autoriaus fotografijų serija praeitų metų rudenį buvo eksponuota Marijampolėje (Kraštotyros muziejaus galerijoje „Saulėratis“), šių metų sausį pristatyta jo gimtuosiuose Šiauliuose (Šiaulių universiteto dailės galerijoje), dabar uostamiestyje vyksta iki birželio 7-osios.
Nuo 1973 m. dalyvaujantis paro-dose A.Ostašenkovas Lietuvoje ir užsienyje surengė daugiau nei pusšimtį personalinių fotografijos ekspozicijų, aktyviai dalyvauja jungtiniuose menininkų projektuose, yra pelnęs daugybę apdovanojimų ir įvertinimų. Dauguma autoriaus sukurtų fotografijos ciklų („Prisiminimai“ (1969–2002), „Kapinės, kuriose dažnai lankausi“ (1969–), „Prie jūros“ (1977–1988), „Kitas krantas“ (1976–2004), „Mane užauginusi moteris“ (2002), „Mirties sodas“ (2004–2008) ir kt.), kaip ir išleistų albumų, yra jo gyvenimo, išbūto, išgyvento laiko įvykių ir minčių refleksija.
Tyloje demaskuoja patirtį
„Būsenose“ pirmiausia autorius pasiūlo tylą. Nes, anot jo, tik esant tyloje galima išprovokuoti savo ir kitų išgyvenimus, prisiminimus ir nuojautas. Tik tada išsigrynina asmeninės patirtys ir atsiveria įjautrintas pasaulio suvokimas, kuris susisluoksniuoja į šiandienos akimirkos apmąstymus: „laiko grandinėje, šalia nuolatinių išnykimų ir praradimų, jaučiant, kaip „teka“ laikas per atminties erdves, kūrybos objektu tampa sunkiai įvardijamos būsenos, ateinančios iš jau patirtų ir išgyventų sielos gelmių“.
A.Ostašenkovas savo darbuose kalba apie tikrus, nesimuliuojamus jausmus ir jausenas, laikui bėgant įgavusias ryškesnes ar sunkiau pastebimas korekcijas, natūraliai įaugusias į gyvenimo audinį ir tam tikra prasme suformavusias gyvenimišką patirtį. Viena vertus – universalias ir bendras mums visiems, kita vertus – labai individualias ir asmeniškas. Akivaizdu, kad juo didesnė gyvenimo patirtis sukaupta, tuo lengviau perskaitomos autoriaus transliuojamos žinutės. Čia nėra nei teisingo, nei neteisingo atsakymo. Kaip pabrėžė ir pats fotomenininkas, kiekvienas šioje fotografijoje gali atrasti savo. Savo vaizdo perskaitymo ar dešifravimo kodus, artimus ar tolimus, aiškiai suprantamus ar miglotus, bet visuomet susijusius su pačiu savimi.
Dvilypis vaizdas – vientisumui
Prasmių, o kartu ir jausenų lauką dar labiau praplečia fizinis fotografijų dualumas.
Nors toks vaizdo konstravimo būdas ir nėra visiškai naujas, šio autoriaus darbuose jis ypatingas tuo, kad yra keliaplanis. Sugretindamas giminingus vaizdus (dažniausiai pakadriui), jis savotiškai ištęsia užsimezgusias mintis iki tvaresnių formų, būsenų, kurios trunka žymiai ilgiau. Tokį vaizdo konstruktą A.Ostašenkovas renkasi intuityviai, pasikliaudamas daugiau savo jausmais ir akimirkos nuotaikomis nei profesinėmis žiniomis. Tačiau tai nekliudo atsiskleisti per daugelį metų subrandintam jo kūrybiniam stiliui. Vaizdai ir čia dėliojami estetiškai, pagal visus fotografijos kompozicijos dėsnius. Meditatyvaus pobūdžio vizualiniai dialogai, užliūliuojantys beveik identiškų vaizdų junginyje, nepalieka abejonių autoriaus nuoširdumu, o kartu ir apnuogina mūsų pačių gerokai primirštas jausenas.
Interpretacinis laukas dar labiau praplečiamas sujungiant skirtingos prigimties vaizdus, užfiksuotus skirtingose vietose, skirtingu metu. Pavieniai kadrai, vizualiai „susikalbantys“ tarpusavyje dėmėmis, linijomis ir pustoniais, iš pirmo žvilgsnio kai kur disonuoja savo prasme. Beatsirandantis diskomfortas, atidžiau įsižiūrėjus, pranyksta. Netrukus pajunti, kad autoriaus konstruojami vaizdai papildo vienas kitą ir tokiu būdu suformuoja daug talpesnes vizualines sąvokas. Atsiveriančiose erdvėse, beveik visiškai išvalytose nuo fizinio individo buvimo, menininkas palieka tarsi atsitiktines užuominas, kurios veikia kaip orientyrai išsiblaškiusioms mūsų mintims. Sąmoningas neišsakymas, nutylėjimas suteikia galimybę pateiktus vaizdų junginius interpretuoti labai individualiai – autoriaus pateiktą medžiagą „prisileisti“ taip arti, kad ji pradedama suvokti kaip sava, kažkada matyta, patirta ir išgyventa. Nelygu kas mes, kokią patirtį turime ir ką sugebame pajausti…
Ženklai – patirčių nuorodos
A.Ostašenkovas prisipažino, kad jo nuotraukos tam tikra prasme – provokacija, nukreipta į suvokėją ir į jį patį. Jo tikslas – ne pasakoti konkrečias istorijas, bet žadinti mūsų prisiminimus, anuometes jausenas, sumišusias su dabartinės akimirkos nuotaikomis. Kartu konstruojant pagrindą šiandieninėms būsenoms.
Čia labai ryškus nostalgijos prieskonis, akivaizdžiai demaskuojantis asmeninių patirčių sankaupas. Patiriamas jausmas – nebūtinai konkretus ir įvardijamas. Kartais – neapčiuopiamas, nenusakomas. Veikiau gal net ir fiziškai nepatirtas, bet susapnuotas ar regėtas kažkuriose vizijose. Autorius savo darbuose naudoja pakankamai daug simbolių, metaforų, kurios neleidžia pasiklysti ir veikia kaip nuorodos, jeigu sugebi jomis disponuoti. Kiekviena nuotrauka – begaliniai minčių ir aliuzijų klodai. Santūrūs minimalistiniai vaizdai ir plačios, bet klampios erdvės toli gražu nesibaigia kadro ribomis, bet palieka suvokėją giliuose apmąstymuose net ir išsiskyrus su kūriniu.
Pagalbinės priemonės, palengvinančios teikiamos informacijos perskaitomumą, pasirenkamos pačios įvairiausios: visuotinai žinomi įvykiai, istorija, tautos ar visos žmonijos bendra patirtis. Kiekviename kadre galima aptikti detalių, kurios universalizuojamos iki pažįstamų ženklų ir be didesnių pastangų įsijungia į prasminį nuotraukos sluoksnį. Kartais autorius nuoseklioje vaizdų/minčių grandinėje įterpia aštresnes vizualines sąvokas, savotiškus inkliuzus, kurie formuoja daugiau ar mažiau paradoksalias situacijas, prieštaringus jausmus. „Mūsų sąmonė nėra nuosekli. Mes dabar galvojame vienaip, po kiek laiko tarsi persijungiame ir prisimename kažkokią detalę iš anksčiau, iš ten. Po to ateina kažkokie jautrūs dalykai, artimi žmonės, jų istorijos ir baigtinumas. Žmogus sudėtingėja, sudėtingėja ir jo mintys“, – teigė autorius.
Paplūdimyje palikta papuošta Kalėdoms eglutė ar pilkame gamtos peizaže išnyrantis „Ermitažo“ užrašas, brukantis spalvingo gyvenimo iliuziją, kaip ir nuostabą keliantis besiplaikstantis balionas spengiančioje rūko tyloje, vieniša persirengimo kabina betoninio arklio draugijoje fotografijose prabyla toli gražu ne apie gyvenimo džiaugsmą, o kupiną prieštaringų jausmų ir minčių egzistenciją. Paliktos arba dar neprisijaukintos teritorijos, žmogaus buvimo pėdsakai ar taip ir neįgytos patirtys konstruoja užuominas apie (ne)buvimą ir (iš)nykimą. Gali tai užaštrinti, akcentuoti savo mintyse, gali nekreipti į juos dėmesio. Tačiau bet kuriuo atveju esi priverstas tai pastebėti.
Tarsi būtum tai jautęs nesyk
Juodo/balto kadro estetika, jautrūs pilkos spalvos niuansai dar labiau atitolina regimus vaizdus nuo realybės. Būtent jie skleidžia tą informaciją, kurios menininkui reikia.
Nors tiesiogiai žmogus beveik visuomet eliminuojamas iš kadro, tačiau jo buvimas nuolatos jaučiamas. Kai kur dominuoja plastika, išgryninta forma, kai kur – tirštesnės informacijos sankaupos. Vieni vaizdai susiformuoja į prasminių sąvokų grynuolius, kiti – daugiau plastiniai, taikliai sudėlioti vizualiniai sprendimai. Tačiau ir vieni, ir kiti sujungiami į gerai apgalvotą vaizdų seką, turinčią aiškią dramatinę liniją, pradžią ir pabaigą.
Autoriaus pateikiamą vizualią medžiagą galima sieti labiau su mintimis, apmąstymais, o ne realybe, išgyventais, patirtais įvykiais. Kartais sudėtinga fiziškai susitapatinti su užfiksuotu vaizdu, bet net ir tokiu atveju jis neatrodo svetimas. Ir nors žinai, kad nesi jo niekada regėjęs, bet į jį žiūrėdamas suvoki, kad tai, ką dabar jauti, jau esi išgyvenęs ne vieną kartą.
Tai panašu į savianalizę, vidinį autoportretą, atvirą pokalbį su savimi pačiu, peraugantį į klausimus: kas aš esu, kodėl taip gyvenu ir taip jaučiu? Tai ne tiek užfiksuotos ar sukonstruotos, kiek išjaustos, išbūtos, išgyventos autoriaus akimirkos. Tos būsenos užaugintos sintetizuojant asmeninę patirtį ir menininko sukurtus vaizdus.
