A.Raulinavičius: universalių dainininkų nėra
Jovita Navickaitė
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rengiamas XVI operos ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ šiais metais žiūrovams pasiūlė pasaulinį klasikos šedevrą, vieną populiariausių visų laikų komiškų operų – G.Donizetti „Meilės eliksyrą“. Kartu su ja uostamiesčio muzikinėje padangėje pasirodė naujas veidas ir vardas. Nemorino vaidmenį atlikęs kaunietis tenoras Aurimas Raulinavičius nuo rudens papildė Klaipėdos muzikinio teatro solistų gretas.
Gyvenimas – ne rožėmis klotas
– Vokalo studijas baigei Kaune, vėliau studijavai Olandijoje, Vilniuje. Kodėl šiandien esi Klaipėdoje?
– Ne paslaptis, jog teatrai etatais nesišvaisto ir neskuba jaunų solistų priimti į nuolatinį darbą. Sulaukęs Klaipėdos muzikinio teatro vadovybės pasiūlymo iškart po Nemorino vaidmens perklausos, jaučiausi tikrai pamalonintas. Vertinu tai, kaip man parodytą didelį pasitikėjimą ir kartu naujas galimybes.
– Kada tave patraukė dainavimas? Kas buvo tie autoritetai, kurie paskatino susidomėti muzika?
– Muzika, tiesa, ne klasikinė, man patiko nuo mažens, tačiau dainuoti ėmiau vėliau. Paauglystėje mėgau groti gitara. Bebaigiant vidurinę mokyklą, mano balso galimybes pastebėjo muzikos mokytojas. Jis ir pasiūlė pabandyti stoti į Kauno J.Gruodžio muzikos konservatoriją. Kadangi tuo metu ryškių ateities vizijų neturėjau, o muzika šiaip ar taip buvo prie širdies, nusprendžiau išbandyti jėgas. Įstojau iškart. Nuo to ir prasidėjo mano karjera, kūrybinis gyvenimas, kuris, atvirai kalbant, nėra toks jau rožėmis klotas.
– Atleisk už tokį klausimą, bet kiek tiesos ganduose, jog prieš atvykdamas į Klaipėdą dirbai degalinės operatoriumi?
– Tai tiesa. Kad žinotumėte, kiek šiandien garsių Lietuvos solistų studijų laikais yra dirbę statybose (juokiasi). Tiesa, be degalinės, dar esu dirbęs ir filharmonijos sargu – teko pačiam užsidirbti pinigų mokslams, tėvai negalėjo išlaikyti. Kai baigiau Muzikos akademiją, tapau laisvai samdomu menininku, dalyvaudavau perklausose ir ilgainiui gavau vaid-menų Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT), Kauno ir Panevėžio muzikiniuose teatruose.
Turėjo ypatingus mokytojus
– O kas buvo tavo dainavimo mokytojai ir kaip jie paveikė tavo karjerą?
– Mano įsitikinimu, be gero mokytojo niekas negali tapti geru muzikantu, juolab solistu. Vokalo mokytojas perteikia ne tik teorines žinias, bet ir sceninę patirtį. Didžioji dalis to, kaip šiandien dainuoju, – mano pirmojo mokytojo Gedimino Šmito nuopelnas. Mokydamasis pas jį, Kaune baigiau bakalauro studijas ir pirmąjį magistrantūros kursą, o antrąjį – jau Vilniuje, Virgilijaus Noreikos klasėje. Maestro V.Noreika buvo ypatingas mokytojas. Manau, jog Lietuvoje scenos žmonių su tokia patirtimi ir žinių bagažu reta, todėl pažintimi su juo labai džiaugiuosi.
– Pusmetį praleidai studijuodamas Olandijoje. Kokios patirties įgijai ten?
– Nors Olandija gyventojų skaičiumi yra penkiskart didesnė nei Lietuva, tačiau šalyje tėra vienas operos teatras Amsterdame. Visa kita – projektiniai teatrai, festivaliai. Viena, ką pastebėjau iškart, – tai visiškai kitoks muzikantų mąstymas nei Lietuvoje. Olandijoje nuo pat pirmųjų studijų metų solistai skatinami galvoti apie ateitį, skirtingų sričių muzikai stengiasi bendradarbiauti. Kiekvienas mokslus pradedantis solistas iškart susiranda sau pianistą korepetitorių, irgi studentą. Nuolat galvojama apie tai, ką žmonės veiks baigę studijas, skatinamas savarankiškumas, mokomasi praktinių profesijos aspektų. O Lietuvoje rengiant muzikus vis dar galioja „svajonių pasaulio“ principai, kurie, deja, nebeveikia, kai, baigus studijas, tenka registruotis darbo biržoje. Olandijoje dainininkai sąmoningai išmoksta daug užsienio kalbų – vieną dieną jie gali dainuoti itališkai, kitą – prancūziškai, vokiškai ir t.t. Dauguma jaunų menininkų nesusikuria sau barjero namai-užsienis, todėl jie daug keliauja ir dainuoja svetur.
– Kalbama, kad Lietuvos teatruose senieji vilkai į savo gretas naujokus priima sunkiai. Kaip buvai sutiktas Klaipėdoje?
– Yra sakoma, jog kuo didesnis teatras, tuo didesnės intrigos. Iš dalies tai tiesa. Kita vertus, jei gerai dirbi savo darbą, pasiūlymai, karjeros galimybės tave suranda, nepaisant to, ką kalba kiti. O Klaipėdos muzikinio teatro trupė iš tiesų labai draugiška. Visiškai nepajutau paslėptos konkurencijos ar panašių dalykų.
Svarbesnė žiūrovų nuomonė
– Pirmasis tavo darbas Klaipėdos muzikiniame teatre – Nemorino vaidmuo G.Donizetti operoje „Meilės eliksyras“. Kaip pats priėmei šį iššūkį? Vaidmuo ne iš lengvųjų, o ir režisierė pasitaikė reikli…
– Nemorino vaidmenį esu sukūręs lietuvių, italų kalbomis dar studijų metais, todėl jis manyje jau seniai „gulėjo“. Reikli režisierė man taip pat nebuvo naujiena. Kai išgirdau, jog Klaipėda ieško Nemorino, nusprendžiau dalyvauti perklausoje. Tiesa, ir mano pirmasis mokytojas G.Šmitas ne kartą buvo užsiminęs apie Klaipėdos muzikinį teatrą, tačiau anuomet šis miestas man kažkodėl atrodė labai toli. Klaipėdietiškas „Meilės eliksyras“, mano galva, pavyko – spektaklis šiuolaikiškas, spalvingas, malonus akiai. Gerą įspūdį paliko darbas su teatro šokėjais, choro dainininkais, į šį pastatymą įnešusiais labai daug spalvų. Pasisekė ir su scenos partnere Inga Šlubovska (Adinos vaidmens atlikėja, Latvijos nacionalinis operos teatras). Taip, pats vaidmuo nelengvas – Nemorinas kone visą laiką būna scenoje. Kiek apmaudu tik dėl to, jog Nemorino ir Belkorės duetas kūrinio pabaigoje buvo iškupiūruotas, tačiau toks režisierės sprendimas – tenka sutikti.
– Kokių atsiliepimų sulaukei po operos premjeros? Kiek apskritai jie tau svarbūs?
– Blogų kol kas neteko girdėti… Į žmonių nuomonę visuomet atsižvelgiu, tačiau to per daug nesureikšminu. Ne kartą esu patekęs į dviprasmiškas situacijas, kai vienam klausytojui mano dainavimas ypač patinka, o kitam aš atrodau sergantis. Todėl didžiausias kritikas sau esu aš pats. Kai tik galiu, stengiuosi įsirašyti repeticijas, spektaklius. Vėliau įrašus peržiūriu, perklausau ir matau, kas buvo blogai. Kartais perskaitau ir profesionalių kritikų recenzijas. Teneįsižeidžia jas rašantieji, bet, mano galva, jos gana šabloniškos, akademiškos ir sausos. Šiuo požiūriu man svarbesnė eilinių žiūrovų, klausytojų nuomonė. Žinoma, šiek tiek išprususių, besidominčių teatru. Būtent tokie žiūrovai dažnai pasako labai logiškų ir naudingų pastabų apie dalykus, kurių mes patys po keletą mėnesių trunkančių repeticijų nebepastebime.
Dainuoti reikia „su protu“
– Praėjusią žiemą Klaipėdoje viešėjęs Maskvos Didžiojo teatro tenoras Olegas Dolgovas užsiminė, jog šiandieninė operos solistų darbo rinka verčia dainininkus nuolat keliauti, ieškoti galimybių dirbti įvairiuose teatruose, neprisirišant prie vieno. Tokia realybė? Kaip pats vertini savo profesijos perspektyvas?
– Tenorų, kurie gerai dainuoja G.Puccini, G.Verdi muziką, negali būti daug – su tuo susijęs ir unikalus balsas, ir platus diapazonas, ir stiprus pasirengimas… Tai paprasčiausiai sudėtinga. Jei tenoras gerai padainuoja, pavyzdžiui, Otelą, jis, be abejonės, bus pastebėtas ir tikrai sulauks darbo pasiūlymų. Tuomet į žaidimą įsijungia ir solistams atstovaujančios agentūros, vadybininkai, o su tuo ateina ir didesni pinigai, nei gali mokėti teatrai. Tokiu principu dirba visi žymūs solistai. Šiuo metu man 33-eji – operos pasaulyje dar galiu vadintis jaunu solistu. Tai, jog šiandien esu etatinis Muzikinio teatro solistas, vertinu kaip privalumą – tai puiki galimybė paruošti ryškius vaidmenis, gilinti patirtį. Žinoma, galimybių padainuoti svetur irgi reikia ieškoti, tačiau viskam savas laikas. Rimtus, sudėtingus vaidmenis, tokius kaip Chosė G.Bizet operoje „Karmen“, gali atlikti tik subrendę, didelę sceninę patirtį sukaupę tenorai. Per anksti tokį gavus, galima ir balsą susigadinti.
– Įdomu, kaip galima balsą „sugadinti“?
– Tai labai paprasta. Kartais užtenka vienos netinkamai padainuotos natos, kad kelioms dienoms „išeitum iš formos“. Dainuoti visuomet reikia, kaip sakoma, su protu, ypač tai galioja spektakliams. Viena yra atlikti kelias arijas koncerte, o visai kas kita – sudainuoti operos partiją. Jei spektaklio metu balsą spausi, forsuosi, pabaigoje jis gali išvis nebeskambėti. Todėl būtina įvertinti savo jėgas ir net dainuojant rasti galimybę pailsėti. Tiesa, Vakarų šalyse generalinių repeticijų metu solistai dažniausiai nedainuoja visu pajėgumu. Džiugu, jog ir Lietuvoje ši praktika po truputį prigyja.
Kopijuoti – ne tas kelias
– Jei paprašyčiau išvardyti mėgstamus kompozitorius, partijas, tavo favoritai būtų?..
– Šiuo klausimu visiškai pritariu savo mokytojui V.Noreikai: dažnai būna, jog gauni vaidmenį, kuris iš pradžių tau atrodo netinkamas, tačiau, kai pradedi kurti, dainuoti, laikui bėgant jį pamilsti. Svarbūs, dideli vaidmenys tau turi bet kuriuo atveju patikti – jau vien dėl to, kiek pastangų reikalauja jų įvaldymas. Jei vaidmens nepamilsi, publika jo taip pat nepamils. Man pačiam labai artima G.Puccini muzika. Mėgstu ir R.Wagnerį – tai muzika, kuri negali nejaudinti.
– Įsivaizduok save operos teatro meno vadovu. Kokius tris kūrinius būtinai įtrauktum į teatro repertuarą?
– G.Puccini „Bohema“, G.Bizet „Karmen“… (ilgai galvoja dėl trečiojo), G.Donizetti „Meilės eliksyras“. Tiesa, tokiam repertuarui reikia labai stiprių solistų.
– Tenorai turi daugybę muzikinių atspalvių. Koks tavasis?
– Aš esu lyrinis tenoras, šiuo metu tinkamiausias turbūt G.Donizetti, W.A.Mozarto muzikai. Vis dėlto ateityje, manau, tas lyriškumas mažės, ir tembras įgaus daugiau dramatinio atspalvio, būdingo, pavyzdžiui, G.Puccini operoms.
– Klasikinėje muzikoje daug įvairių kanonų, taisyklių. Kiek joje lieka erdvės solisto interpretacijai?
– Erdvės interpretacijai visuomet yra – sugalvoti galima daug ką, tik klausimas, ar tai bus „skanu“. Be to, kiekviena interpretacija yra neatsiejama nuo dirigento. Taigi viskas priklauso nuo dviejų žmonių – dirigento ir solisto – noro ieškoti.
– Kai studijos jau baigtos, iš ko mokaisi šiandien – stebi kolegų darbą, klausaisi įrašų ar kaip kitaip?
– Ne tik jauniems, bet ir patyrusiems dainininkams labai svarbu turėti žmogų, kuris galėtų tave stebėti iš šalies, esant reikalui patarti ir pakritikuoti. Žinoma, tai turi būti žmogus, kuriuo gali besąlygiškai pasitikėti. Šiuo metu man talkina Klaipėdos muzikinio teatro vokalo pedagogas prof. Eduardas Kaniava. Daug laiko praleidžiu klausydamasis žymių šiuolaikinių solistų įrašų, jų interpretacijų. Klausytis, domėtis visuomet sveika, bet aklai kopijuoti negalima – tai ne tas kelias. Kiekvienam reikia atrasti savąjį.
Negali atlikti „popso“
– Tenorams scenoje dažnai tenka įsimylėjėlių, meilės kankinių vaidmuo. Ar nepabosta imituoti jausmus scenos partnerėms?
– Kaip tai banaliai beskambėtų, tam yra pasitelkiama specifinė technika, aktoriniai įgūdžiai. Kita vertus, visuomet egzistuoja dalelė tikro, nesuvaidinto jausmo. Rimtose operose, kuriose ryški dramatinė linija, išgyventi jausmus lengviau, nes pati muzika jaudina ir skatina įsijausti. Kiekvieno dainininko tikslas yra jausmus perteikti ne tik vizualiai, kūno plastika, bet ir atskleisti balso tembru. Tai nėra paprasta – vienų balse meilę išgirsti, kitų ne…
– Pokalbis vis krypsta į operos žanrą. Bet juk dainuoji ir kitką?
– Esu išbandęs kone visus muzikos žanrus. Pagal savo balsą ir patirtį tinkamiausias esu operai, tačiau ir operetėse pasirodau gerai. Tiesa, turiu prisipažinti, jog visiškai negaliu dainuoti „popso“ stiliumi. Balsas ištreniruotas taip, jog, dainuodamas prigimtiniu balsu, jaučiuosi, lyg zulinčiau, gadinčiau stygas. Iš dalies taip ir yra. Apskritai manau, jog gyvenime kiekvienas žmogus turi daryti tai, ką geriausiai moka, t.y. specializuotis. Visiškai universalių dainininkų, kaip ir žmonių, nėra. Jei esi operos solistas, gali dainuoti ir operetėse, tačiau miuziklams reikia kitokių balsų. Ir atvirkščiai. Žinoma, muzikos istorijoje yra tokių pavyzdžių, kaip Placido Domingo – jo karjera be galo žaviuosi. Jis yra sudainavęs kone visas tenoro partijas – nuo W.A.Mozarto iki R.Wagnerio kūrinių, ir visos jos skambėjo puikiai. Pastaruoju metu atliko net Rigoleto vaidmenį. Tačiau tokių dainininkų – vienetai. Net Luciano Pavarotti specializavosi, jei taip galima išsireikšti.
– Panašu, jog dainuoji daug, o kai nedainuoji – klausaisi dainuojančiųjų. Turi kitų pomėgių?
– Domiuosi įvairia elektronika, kokybiška garso aparatūra, IT naujovėmis. Kai randu laiko, imu į rankas elektros schemas ir bandau pats ką nors sukonstruoti. Niekada nepraleidžiu progos pažiūrėti gerą filmą, ypač jei vaidina Anthony Hopkinsas, Seanas Connery, Jonny Deppas ar Meryl Streep. Paskutinis didelį įspūdį palikęs filmas – „The Way“ („Kelionė“).
– Pirmieji metai Klaipėdoje žada daug naujos veiklos?
– Klaipėdos muzikiniame teatre šiuo metu rengiu Alfredo partiją G.Verdi operoje „Traviata“, dalyvausiu naujose koncertinėse programose – „Vivat maestro Johann Strauss“, „Ekspresas į Naujuosius metus“. Po Naujųjų laukia „Itališkos muzikos koncertas“ su koncertmeisteriu Milo Longo, vėliau – J.Strausso operetės „Vienos kraujas“ atnaujinimas. Lygiagrečiai turiu vaidmenų operose bei operetėse LNOBT, Kauno ir Panevėžio muzikiniuose teatruose. Darbo daug – tereikia viską spėti.
– Ką šiandien galėtum pavadinti savo didžiausia pergale?
– (Ilgai svarsto)… Tai, jog esu čia. Klaipėda yra malonus posūkis mano karjeroje ir gyvenime.
