A.Taurinskas: gėlių periodas
Kristina Jokubavičienė
Pastarąsias tris savaites „Klaipėdos galerijos” lankytojai galėjo grožėtis gyvu tapybos klasiku tituluojamo klaipėdiečio Algirdo Taurinsko naujausiais paveikslais. Šiuosyk ne portretais ar figūrinėmis kompozicijomis, o daugiausia natiurmortais – gėlėmis.
Tapė, tapo, tapys
2007-aisiais Klaipėdos dailės parodų rūmuose veikusioje jubiliejinėje A.Taurinsko kūrybos parodoje, labai lakoniškai pavadintoje „Tapyba“, galėjome įsitikinti, kad dailininko neįveikė pastaraisiais metais jam tekę gyvenimo išbandymai, jis nuolat tapo, o jo spontaniška tapyba, kaip visada, skleidžia ypatingą spalvų ir potėpių energiją.
Nedidelė 2009-ųjų paroda „Klaipėdos galerijoje“ patvirtina, kad kaip A.Taurinskas tapė, taip tapo ir, žinoma, tapys. Parodoje „Gėlės“ šį kartą atveriamas vienas jo kūrybos puslapis, kuriame klesti spalvos, formos, žiedai – vešli gėlių stichija, ekspozicijoje apraminama keliais peizažais. Pagal darbų, skirtų šiai temai, kiekį galima konstatuoti, kad šiuo metu A.Taurinskas rimtai išgyvena „gėlių periodą”.
Kai menininkas yra nuolatinio
kūrybinio proceso būsenos, įtraukiančios, reikalaujančios atsiduoti be išlygų, to proceso išdava visų pirma tampa kūrinių skaičius. Natūralu, kad darbų gausoje pasitaiko daugiau ar mažiau pasisekusių. Bet gausumo reikalauja daugelio šventas noras „turėti Taurinską“ – ir gauna paveikslą dažnai dar nespėjusį išdžiūti, smagiai kvepiantį aliejiniais dažais.
Kasdien – po paveikslą
Pirmosiomis parodos dienomis norintys įsigyti paveikslų nusivylė, nes iš 18-os eksponuojamų darbų tik keturi buvo „nepriklausomi“, dailininko nuosavybė. Per parodos atidarymą lengva ranka pasižadėjęs kasdien galerijai pateikti po vieną paveikslą, šį pažadą autorius, nors ir visokių aplinkybių valdomas, kiek įmanydamas sąžiningai pildė ir jau po kiek laiko pateikė šešis naujus gėlių natiurmortus, kurie, neabejotinai, naujų savininkų ilgai nelauks. Tokia parodos dinamika ne tik naudinga norintiems įsigyti – ji skatina žiūrovus neapsiriboti vienkartiniu ekspozicijos aplankymu, bent iš smalsumo ateiti dar kartą ir pamatyti, o kas gi naujo A.Taurinsko gėlių pasaulyje…
Galbūt klystu, bet galiu numanyti, kad sunkiai judančiam dailininkui gėlių puokštė ant stalo šiuo metu yra pats artimiausias kontaktas su gamta, visada buvusia svarbiausia jo kūrybos tema. O ir metas dabar toks – vešlių alyvų, tulpių ir kitų pavasarinių grožybių. Galime įsivaizduoti, kaip sėdintis prie molberto ir apsuptas įvairiausių gėlių tapytojas greitais teptuko mostais fiksuoja jų trumpalaikį žydėjimą, tarsi bijodamas, kad nespės, kol jos nuvys.
Valdo spalvų stichija
Kai parodoje žvelgiame į natiurmortus, atrodo, kad autoriui visiškai nesvarbu gėlių rūšys – tiesiog kažkas vešliai žydinčio ir spalvingo virste virsta iš paveikslo plokštumos, netelpa numanomoje vazoje, užpildo visą kūrinio erdvę. Čia valdo spalvų stichija ir potėpių sūkuriai. Išcentrinis komponavimas, judėjimas ratu ar tiesiog formų fontanai, spalvų kontrastai suteikia natiurmortams gaivios energijos, jėgos.
Iš pirmo žvilgsnio tai – optimistiški, šviesiai nuotaikingi vaizdai, nors kažkuriame tolima-jame tapybos sluoksnyje pajunti vos užčiuopiamą nervingos skubros šešėlį.
Gėlių natiurmortuose trumpi, vėduokliniai potėpiai klostosi į gerai „suaustą“, „daugianytį“ tapybinį audinį. Tai daugiau nei dekoratyvios ir dailios interjerų dekoracijos, kaip yra priimta manyti apie natiurmortą. Paveiksluose egzistuoja sunkiai žodžiais nusakoma sąvoka „tapybos kultūra“, juose atsiskleidžia ekspresionistinių lietuvių tapybos tradicijų tęstinumas.
Vienas iš „pogrindininkų”
Keli nedideli peizažai puiki atsvara natiurmortams, sustyguojanti pa-rodos visumą, suteikianti pusiausvyros. Peizažuose, nutapytuose klasikine praėjusio amžiaus manie-ra, veriasi perspektyva, erdvė, per jaukų miško keliuką, kopos gūbrį kviečiama į tolį, į slėpiningą ir harmoningą gamtos prieglobstį. Tas kvietimas turi ir nostalgijos, ir širdgėlos atspalvį.
Parodos anonse A.Taurinskas buvo originaliai įvardytas „pogrindiniu“ dailininku, turint galvoje, kad nerasime nei albumo, nei rimtesnio parodos katalogo, kurie pristatytų jo kūrybos raidą ar būtų užfiksavę plačiai pasklidusius paveikslus. Šiuo aspektu didžioji Klaipėdos dailininkų dalis galėtų būti vadinami „pogrindiniais“, nes tik ant vie-nos rankos pirštų suskaičiuotume jiems skirtus leidinius. Tai iš tikro problema. Kaip ir tai, kad tarpuose tarp pastaraisiais metais retų A.Taurinsko autorinių parodų jo kūryba nuolat reprezentuojama (keturiais paveikslais) tik vienoje vietoje – ilgalaikėje parodoje „Trys Klaipėdos dailės dešimtmečiai“ (LDM Prano Domšaičio galerijoje). Ar to pakanka, spręskite patys.
