Abstrakcijos kryžkelėje zuja žaislinės mašinėlės
 |
| L.Liandzbergio paveikslas „Prarasti orientyrai – krypties pasikeitimas“. |
Ignas Kazakevičius
Rytoj 18 val. „Navalio“ viešbutyje (Manto g. 23) pristatoma antroji Lietuvos, Latvijos ir Estijos tapybos projekto „Spalvos formatas“ paroda. Projektą rengia Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, remia viešbutis „Navalis“, „Klaipėdos“ laikraštis ir Sauliaus Jokužio leidykla-spaustuvė. Pirmoje parodoje buvo eksponuojami Andriaus Miežio (Kretinga) tapybos darbai. Antrosios autorius – Linas Liandzbergis (Vilnius). Jo paveikslų paroda, pavadinta „Kryžkelė“, uostamiestyje viešės iki gegužės 31-osios.
Kryžkele taip pat galima pavadinti ir L.Liandzbergio abstrakčios tapybos manierą, jei įvertinsime “gražiąją” – populiariąją interjerinę, ir “negražiąją” – iki kaulų panagių ir amžinojo įšalo abstrakčiai/ekspresionistinę lietuvių autorių tapybą. Pastarąją taip pat galima rasti interjeruose, bet čia ji dažniausiai atkeliauja eksperimentuoti linkusių architektų dėka. Savo esme ji yra protesto išraiška ir atspindi nerimą, iš kūrėjo vidaus einantį, norą analizuoti, skaidyti, pertvarkyti, pasąmoninį norą griauti ir sukurti iš naujo.
Koks interjeras geriausias?
Interjeras nėra tapybos kūrinio kokybės rodiklis. Jis tiesiog byloja apie vartotoją, turintį vieną iš galimų ekspozicijos (kur dažnai tapybos darbas baigia savo kelionę) erdvių, apie kūrinio realizacijos galimybę ir apie tradicinį tapybinės išraiškos formatą (dažniausiai horizontalus stačiakampis, aliejiniai dažai ant drobės).
Klausimas, kur dėti tapybos kūrinį po to, kai jis buvo nutapytas, – visada liks aktualus. Vienas kelias jau aptartas – jis bus rodomas kontoros ar svetainės lankytojams (šiukštu negąsdinti!). Kitas kelias – projektiniai darbai, t.y. kurti tik projektams, kūrybai gavus finansavimą iš fondų, paremti stipendijomis ir pan.
Regis, antroji grupė yra potencialiai laisvesnė. Jai nėra prasmės sėdėti užmetus meškeres ant kliento nuo ryto lig vakaro. Rinka jai nediktuoja sąlygų, menininkai turi daugiau galimybių keistis.
Matomi ir nematomi svertai
Nesakau, kad pirmoji menininkų grupė pataikauja klientams.
Dalis jų iš tiesų tapo taip, kaip mato, kaip supranta bei moka, ir yra tikrai sąžiningi. Kita vertus, „juodajame ekspresionizme“ yra paprasčiau prisidengti formos ieškojimais. Kitaip tariant, niekada nebūna absoliučių pliusų ir absoliučių minusų, būna tik skirtingi tapybos formatai.
Juos, jų buvimo ir atsiradimo poreikį reguliuoja matomi ir nematomi svertai: vartotojų grupės, savaiminis ir „aukštesnių jėgų“ inspiruotas žiniasklaidos dėmesys, autoriaus palaikymo komanda, meno specialistų pastebėjimai. Dar, be abejo, menininko talento ir užsispyrimo laipsnis, lemiantis to ar kito formato atsiradimą, evoliuciją, aktualumą, madą.
“Gražieji” ir “negražieji”
Reikia pavyzdžiais remtis. Ne mano sugalvotais, o visiems žinomais ir spaudos patvirtintais standartais. „Gražieji“ gerai žinomi, t.y. populiarūs abstrakcionistai būtų: Audrius Gražys, Dalia Kasčiūnaitė, Rūta Katiliūtė, Tadas Gutauskas, Arūnė Tornau, patriarchas Algirdas Petrulis.
“Negražieji”, sunkiai “įkandami”, tačiau taip pat gerai žinomi: Arūnas Vaitkūnas, Henrikas Čerapas, Eugenijus Cukermanas, Laima Drazdauskaitė, Linas Katinas, kaunietiška Kasčiūnaite berods nuo 1995-ųjų pradėta vadinta Violeta Juodzevičienė (taigi Kaunas gerąja prasme oponuoja Vilniaus standartams).
Iš mūsų regiono prie “negražiųjų” galėtų būti priskirti Virginijus Viningas ir jau nebetapantis Raimundas Daukša. O „gražiuosius” – importuojame…
Dažno abiejų grupių atstovo tapyboje abstrakčios kūrybos etapai ar sluoksniai persipina su pusiau realistinėmis detalėmis ir etapais.
Estetiškai mechaniška intriga
L.Liandzbergio abstrakti tapyba yra kryžkelėje, kur vienu keliu eidamas tapybos plastikos ieškojimus prieisi, kitu – instaliatyvų tapybiškumą, trečiame daugiau akcentuojama spalva, ketvirtas atves į geometrinės abstrakcijos labirintą. Pats autorius – ieškantis, nerimstantis, aplinką aktyvizuojantis menininkas, dalyvavęs daugybėje akcijų ir performansų (sykiu su Džiugu Katinu, Gediminu Urbonu, Herkumi Kunčiumi), kūrė instaliacijas, objektus (su A.Gražiu ir T.Gutausku).
Jo abstrakcijos – taip pat kryžkelė. Ir ne vien todėl, jog rombo formos drobėse zuja žaislinės mašinėlės. L.Liandzbergio abstrakcijose spalvinių plotų, dėmių santykis gana nedraugiškas, jei kalbėsime apie „gražiųjų abstrakcionistų“ prioritetus. Jis nevilioja žiūrovo, netraukia pustonių estetika, linijų, dažų nuobrėžų šuorais, pro lesiruotus paviršius sklindančia šviesa. Nesuteikia garbės mėgautis plačiu tapybinių priemoniu arsenalu.
Paveikslai labai tvarkingi, padalinti spalvinėmis zonomis, formos suskirstytos teritorijomis, detalės turi savo „lysves“. Juose mažai emocijų ir daug erdvės žiūrėjimui į plokštumą. Žiūrėjimui į gana lygiai nudažytą, kartais aeorografu pamargintą ar storesnio potėpio kniede “prikaltą” paviršių.
Tai tam tikra tapybinio vakuumo estetika, kai nėra kuriamas paveikslo koloritas. Pastarasis yra, kaip kad retai esti paveikslai neturintys kolorito (plakatas dažniausiai turi tik foną), tačiau spalvinių santykių visuma čia nėra puoselėjama, audžiama iš papildančių ar kontrastuojančių plotų, potėpių faktūros, elementarios optikos.
Be spalvinės painiavos
Kaip matote, L.Liandzbergis nėra lietuviškos tradicijos puoselėtojas. Veikiau – posttapybinės abstrakcijos gerbėjas, lygių plotų ir loginės mechanikos šalininkas. Abstrahavimas čia sintetinis. Kitaip tariant, autorius pirma apgalvoja paveikslo struktūrą, o tik vėliau įkomponuoja joje motyvą (bent išoriškai taip atrodo). Aiškus geometrinis karkasas, vienodai intensyvios spalvinės dėlionės paveikslui suteikia rimties, santūrumo, solidumo. Plokštuminėje tapyboje modeliuojamos dėmės ir linijos, taškai leidžia atmesti nerimą, vidinę sumaištį, spalvinę painiavą ir ekspresionistines vingrybes.
L.Liandzbergio tapybinė kalba – elastinga, nedaug „sveria“ ir yra nebanaliai dekoratyvi. Ji ženklina ekspresionizmo paliktą teritoriją. Byloja apie posttradicinį spalvos vartojimą ir tapybos kūrinio sampratą.
